ELISA
ELISA (fermentų imunosorbcinis tyrimas) yra laboratorinis metodas, kuriuo kraujyje ieškoma konkrečių antikūnų ar antigenų. Šis tyrimas padeda nustatyti infekcijas, autoimunines ligas ar organizmo atsaką į antigenus. Jis itin jautrus ir plačiai naudojamas tiek klinikinėje praktikoje, tiek moksliniuose tyrimuose.
Funkcija
- Nustato antikūnus (IgG, IgM, IgA) prieš įvairius sukėlėjus ar autoantigenus.
- Padeda diagnozuoti infekcines ligas (pvz., ŽIV, Laimo ligą, hepatitą).
- Naudojamas alergenų specifinių antikūnų kiekiui įvertinti.
Kilmė
- Metodas sukurtas XX a. 7-ajame dešimtmetyje, autoriai - Engvall ir Perlmann.
- Pavadinimas kilo iš angliško „enzyme-linked immunosorbent assay“.
- Šiandien yra daug ELISA variantų (tiesioginis, netiesioginis, „sendvič“).
Procedūra
- Prieš tyrimą specialaus pasiruošimo nereikia, tačiau rekomenduojama nevalgyti 8-12 valandų, jei kartu tiriami ir kiti rodikliai.
- Imamas kraujo mėginys iš venos, paprastai 5-10 ml.
- Mėginys siunčiamas į laboratoriją, kur atliekamas fermentų imunosorbcinis tyrimas specialiuose plokštelėse.
- Antikūnai ar antigenai prisijungia prie plokštelėje esančių baltymų, o po to vizualizuojami naudojant fermentinę reakciją.
- Rezultatas gaunamas per 1-3 darbo dienas, priklausomai nuo laboratorijos apkrovimo.
Priežastys
- Infekcinės ligos: ŽIV, hepatitas B ar C, Laimo liga, toksoplazmozė, citomegalovirusas.
- Autoimuninės ligos: sisteminė raudonoji vilkligė (anti-DNR antikūnai), reumatoidinis artritas (reumatinis faktorius).
- Alergijos: specifinių IgE antikūnų padidėjimas prieš žiedadulkes, maistą, naminių gyvūnų pleiskanas.
- Po vakcinacijos: gali būti laikinas specifinių antikūnų padidėjimas.
Priežastys
- Neigiamas rezultatas dažniausiai reiškia, kad organizme nėra ieškomų antikūnų ar antigenų.
- Jei liga yra ankstyvoje stadijoje, antikūnų dar gali nesusidaryti - tuomet reikalingas pakartotinis tyrimas po 2-4 savaičių.
- Imunodeficito būklės (pvz., gydymas imunosupresantais) gali slopinti antikūnų gamybą, todėl tyrimas gali būti klaidingai neigiamas.
- Techninės klaidos ar netinkamas mėginio paruošimas taip pat gali lemti neigiamą rezultatą.
Dažniausios situacijos
- Įtariant lėtines ar ūmias infekcijas, kurios gali būti besimptomės (pvz., ŽIV, hepatitas).
- Autoimuninių ligų diagnostika, kai yra būdingų simptomų (sąnarių skausmas, bėrimai).
- Alergijų nustatymas, kai simptomai (čiaudulys, odos reakcijos) kelia įtarimų.
- Tyrimą skiria: infekcinių ligų gydytojai, reumatologai, alergologai klinikinės imunologijos gydytojai.
| Bendra | Normali vertė - neigiamas rezultatas (antikūnų nėra) arba jų koncentracija nesiekia nustatytos ribinės vertės. Kiekvienai ligai ribiniai rodikliai gali skirtis. |
|---|---|
| Vyrams | Vyrams normaliu laikomas neigiamas rezultatas; specifinių lyčių ribos nėra nustatytos. |
| Moterims | Moterims norma taip pat - neigiamas rezultatas; nėštumo metu kai kurie antikūnai gali būti pakitę, bet tai vertinama individualiai. |
