Vėjaraupiai
Vėjaraupiai (lot. varicella) - itin užkrečiama virusinė infekcija, kuri dažniausiai pasireiškia vaikystėje. Liga sukelia būdingą niežtintį bėrimą ir paprastai praeina savaime, tačiau suaugusiems ar nusilpusio imuniteto žmonėms gali komplikuotis. Šiame straipsnyje aiškiai ir suprantamai paaiškinama, kas yra vėjaraupiai, kokie jų simptomai, kaip jie gydomi ir kada būtina kreiptis į gydytoją.
Vėjaraupius sukelia Varicella zoster virusas, priklausantis herpesvirusų šeimai. Virusas plinta oro lašeliniu būdu - kosint, čiaudint, taip pat per tiesioginį kontaktą su pūslelėse esančiu skysčiu. Inkubacinis periodas trunka 10-21 dieną, o užsikrėtęs asmuo tampa užkrečiamas dar prieš atsirandant bėrimui ir išlieka toks, kol visos pūslelės pasidengia šašais. Virusas pirmiausia pažeidžia odą ir gleivines, sukeldamas gausų niežtintį bėrimą. Po pirminės infekcijos virusas lieka organizme ramybės būsenoje ir vėliau gali sukelti juostinę pūslelinę (herpes zoster), ypač susilpnėjus imunitetui.
- Bėrimas - pradžioje raudonos dėmelės, greitai virstančios pūslelėmis, vėliau šašai. Bėrimas plinta nuo veido ir liemens į galūnes.
- Stiprus niežulys, kuris gali trukdyti miegoti ir kasdienei veiklai.
- Karščiavimas, silpnumas, galvos skausmas ir apetito stoka, ypač prieš atsirandant bėrimui.
- Pūslelės burnoje, gerklėje, akyse ar lytiniuose organuose.
- Padidėję limfmazgiai.
- Bendras negalavimas, nuovargis.
Vienintelė vėjaraupių priežastis - užsikrėtimas Varicella zoster virusu. Rizikos veiksniai apima artimą kontaktą su sergančiu asmeniu (ypač vaikų kolektyvuose), neskiepijimą, nusilpusią imuninę sistemą (pvz., po organų transplantacijos, chemoterapijos, sergant ŽIV) ir amžių (suaugusieji serga sunkiau nei vaikai). Nėščioms moterims vėjaraupiai gali kelti pavojų vaisiui.
Diagnozė dažniausiai nustatoma pagal būdingą klinikinį vaizdą - bėrimą su pūslelėmis skirtingose vystymosi stadijose. Jei vaizdas neaiškus (ypač suaugusiesiems ar nėščiosioms), gydytojas gali paskirti kraujo tyrimą antikūnams nustatyti (IgM, IgG) arba pūslelės turinio PGR tyrimą. Diagnostika svarbi siekiant atskirti vėjaraupius nuo kitų bėrimų (pvz., rankų, pėdų ir burnos ligos, herpes simplex).
Daugumai vaikų pakanka simptominio gydymo namuose: gausus skysčių vartojimas, karščiavimą mažinantys vaistai (pvz., paracetamolis, vengiant ibuprofeno, jei yra dehidratacijos rizika), niežulį malšinantys losjonai (kalaminas) ar antihistamininiai vaistai. Svarbu nebraižyti pūslelių, kad neatsirastų randų ar antrinė bakterinė infekcija. Sunkesniais atvejais (suaugusieji, nusilpęs imunitetas, komplikacijos) gydytojas gali skirti antivirusinių vaistų (pvz., acikloviro). Profilaktiškai taikoma vakcina - skiepai apsaugo nuo sunkios ligos eigos.
Nedelsdami kreipkitės į gydytoją, jei: karščiavimas pakyla aukščiau 39°C ir neprailgsta, bėrimas tampa labai skausmingas arba pradeda pūliuoti, atsiranda kvėpavimo sunkumų ar stiprus kosulys, pacientas yra vyresnis nei 12 metų, nėščia (ypač jei nebuvo skiepyta), serga imuninę sistemą slopinančia liga arba atsirado neurologinių simptomų (galvos svaigimas, dezorientacija). Kūdikiams iki 6 mėn. amžiaus ir vaikams, kuriems yra sunkių lėtinių ligų, rekomenduojama konsultuotis gydytojui jau pasirodžius pirmiesiems simptomams.
