Toksinis daugiamazgatis gūžys
Toksinis daugiamazgatis gūžys - tai skydliaukės liga, kai skydliaukėje susiformavę keli mazgai pradeda gaminti per daug hormonų nepriklausomai nuo organizmo poreikių. Dėl to vystosi hipertirozė, galinti paveikti širdį, kaulus, nervų sistemą, kūno svorį ir bendrą savijautą. Liga dažniau nustatoma vyresniems žmonėms, todėl jos simptomai kartais būna neryškūs ir klaidingai priskiriami amžiui ar stresui.
Toksinis daugiamazgatis gūžys yra skydliaukės padidėjimas su keliais mazgais, iš kurių vienas ar keli tampa autonomiški - tai reiškia, kad jie gamina skydliaukės hormonus be įprastos hipofizės kontrolės. Normaliai skydliaukės darbą reguliuoja TSH - skydliaukę stimuliuojantis hormonas, gaminamas hipofizėje. Kai organizmui hormonų reikia mažiau, TSH sumažėja, o skydliaukė turėtų sulėtinti veiklą. Sergant šia liga, mazgai į tokį signalą nebereaguoja ir toliau išskiria tiroksiną bei trijodtironiną.
Skydliaukės hormonai reguliuoja medžiagų apykaitą, širdies ritmą, kūno temperatūrą, žarnyno veiklą, raumenų tonusą, nervų sistemos jautrumą ir daugelį kitų procesų. Kai jų per daug, organizmas tarsi nuolat veikia „pagreitintu režimu“. Žmogus gali jausti širdies plakimą, nerimą, prakaitavimą, svorio kritimą, silpnumą, miego sutrikimus. Vyresniems pacientams simptomai neretai būna ne tokie ryškūs: vietoje akivaizdaus nerimo ar drebulio gali pasireikšti nuovargis, dusulys, prieširdžių virpėjimas ar nepaaiškinamas kūno masės mažėjimas.
Svarbu atskirti šią ligą nuo Greivso ligos. Abi gali sukelti hipertirozę, tačiau toksinis daugiamazgatis gūžys paprastai nesusijęs su autoimuniniu procesu ir rečiau sukelia akių pažeidimą, būdingą Greivso ligai. Čia pagrindinė problema yra ilgainiui susiformavę skydliaukės mazgai, kurie palaipsniui įgyja savarankišką hormonų gamybą.
Liga dažnai vystosi lėtai, per daugelį metų. Iš pradžių žmogus gali turėti netoksišką daugiamazgį gūžį - skydliaukė padidėjusi, mazgų yra, tačiau hormonų kiekis normalus. Vėliau, ypač esant jodo svyravimams ar vyresniame amžiuje, dalis mazgų tampa aktyvūs. Gūžys gali augti į priekį, būti matomas kakle, arba plėstis žemyn už krūtinkaulio, sukeldamas spaudimo pojūtį, rijimo ar kvėpavimo sunkumų.
- Padažnėjęs ar nereguliarus širdies plakimas, širdies „permušimai“.
- Svorio kritimas, nors apetitas gali būti normalus arba padidėjęs.
- Padidėjęs prakaitavimas, šilumos netoleravimas, nuolatinis karščio pojūtis.
- Rankų drebulys, vidinis neramumas, dirglumas.
- Nuovargis, raumenų silpnumas, ypač lipant laiptais ar stojantis nuo kėdės.
- Dažnesnis tuštinimasis, kartais viduriavimas.
- Miego sutrikimai, sunkumas užmigti ar dažnas prabudimas naktį.
- Kaklo priekyje matomas ar apčiuopiamas padidėjimas.
- Spaudimo, tempimo ar pilnumo jausmas kakle.
- Sunkumas ryti, ypač kietesnį maistą.
- Dusulys gulint arba fizinio krūvio metu, jei gūžys spaudžia trachėją.
- Užkimimas ar balso pokyčiai, nors tai nėra dažniausias požymis ir visada vertas gydytojo įvertinimo.
- Prieširdžių virpėjimas ar kiti ritmo sutrikimai.
- Neįprastas silpnumas, apatija, sumažėjęs fizinis pajėgumas.
- Dusulys, krūtinės diskomfortas, širdies nepakankamumo paūmėjimas.
- Nepastebimai mažėjantis svoris.
- Kaulų retėjimas ir didesnė lūžių rizika, jei liga ilgai negydoma.
- Moterims gali sutrikti mėnesinių ciklas, mėnesinės gali tapti retesnės ar gausesnės.
- Vyrams gali sumažėti lytinis potraukis, atsirasti erekcijos sutrikimų.
- Ilgalaikė negydoma hipertirozė gali neigiamai veikti vaisingumą ir nėštumo eigą.
Toksinis daugiamazgatis gūžys dažniausiai atsiranda ne staiga, o po ilgo skydliaukės mazgų formavimosi laikotarpio. Mazgai skydliaukėje yra gana dažni, ypač vyresniame amžiuje. Dauguma jų yra gerybiniai ir hormonų negamina per daug, tačiau laikui bėgant kai kurie mazgai gali įgyti savarankišką aktyvumą.
Vienas svarbiausių rizikos veiksnių - amžius. Liga dažniau nustatoma vyresniems nei 50-60 metų žmonėms. Ilgiau gyvuojant mazgams, didėja tikimybė, kad dalis jų taps autonomiški. Moterys serga dažniau nei vyrai, nes skydliaukės mazgai apskritai dažnesni moterų populiacijoje.
Jodo trūkumas taip pat turi reikšmės. Regionuose, kuriuose anksčiau ar dabar trūko jodo, daugiamazgis gūžys pasitaiko dažniau. Kai skydliaukė ilgą laiką skatinama dirbti intensyviau dėl nepakankamo jodo kiekio, ji gali padidėti, o audinyje atsiranda mazginių pakitimų. Vėliau, jodo suvartojimui padidėjus arba gavus didelę jodo dozę, kai kurie autonominiai mazgai gali staiga suaktyvėti.
Svarbus ir vadinamasis jodo pertekliaus poveikis. Hipertirozė kartais išryškėja po kontrastinių tyrimų su jodu, tam tikrų vaistų, pavyzdžiui, amjodarono, vartojimo ar jodo turinčių papildų. Tai nereiškia, kad jodas visiems pavojingas, tačiau žmonėms, turintiems daugiamazgį gūžį, didelės jodo dozės turėtų būti vartojamos tik pasitarus su gydytoju.
Genetinis polinkis gali prisidėti prie mazgų susidarymo, nors dažniausiai liga nepaveldima paprastu, tiesioginiu būdu. Jei šeimoje yra skydliaukės ligų, verta periodiškai atlikti skydliaukės apžiūrą ir kraujo tyrimus, ypač atsiradus simptomams.
Riziką didina ir anksčiau buvęs skydliaukės padidėjimas, ilgai negydytas netoksiškas daugiamazgis gūžys, gyvenimas jodo stokos regionuose, vyresnis amžius, moteriška lytis bei kai kurie vaistai. Stresas pats savaime šios ligos nesukelia, tačiau gali paryškinti širdies plakimą, nerimą ir kitus simptomus, todėl žmogus juos pastebi būtent įtemptu gyvenimo laikotarpiu.
Diagnozė pradedama nuo pokalbio ir apžiūros. Gydytojas klausia apie širdies plakimą, svorio pokyčius, prakaitavimą, miegą, vartojamus vaistus, jodo turinčius papildus, atliktus kontrastinius tyrimus, šeimos skydliaukės ligų istoriją. Apžiūrint kaklą gali būti apčiuopiamas padidėjusi skydliaukė ar atskiri mazgai, tačiau dalis gūžių, ypač besileidžiančių už krūtinkaulio, iš išorės matomi menkai.
Pagrindiniai kraujo tyrimai yra TSH, laisvas tiroksinas ir laisvas trijodtironinas. Sergant toksiniu daugiamazgiu gūžiu TSH paprastai būna sumažėjęs, nes hipofizė bando slopinti per aktyvią skydliaukę. Laisvas tiroksinas ir laisvas trijodtironinas gali būti padidėję, tačiau ankstyvesnėje stadijoje kartais nustatoma subklinikinė hipertirozė - TSH mažas, o hormonų kiekiai dar normos ribose. Tokia būklė taip pat svarbi, ypač jei pacientas vyresnis, turi širdies ritmo sutrikimų ar osteoporozės riziką.
Dažnai atliekami skydliaukės antikūnų tyrimai, pavyzdžiui, TSH receptorių antikūnai, antikūnai prieš skydliaukės peroksidazę. Jie padeda atskirti toksinį daugiamazgį gūžį nuo autoimuninių skydliaukės ligų, ypač Greivso ligos.
Skydliaukės echoskopija yra labai svarbus tyrimas. Ji parodo skydliaukės dydį, mazgų skaičių, jų struktūrą, kraujotaką, cistinius ar kietus komponentus, kalcifikacijas ir požymius, galinčius kelti įtarimą dėl piktybiškumo. Echoskopija pati nepasako, ar mazgas gamina hormonus, tačiau ji padeda nuspręsti, kuriuos mazgus reikia stebėti ar tirti papildomai.
Skydliaukės scintigrafija padeda įvertinti mazgų funkcinį aktyvumą. Šio tyrimo metu nustatoma, kurios skydliaukės vietos aktyviai kaupia radioaktyvųjį izotopą. Autonominiai hormonų gaminantys mazgai dažnai vadinami „karštais“ mazgais. Jie paprastai rečiau būna piktybiniai nei „šalti“ mazgai, bet visą vaizdą vertina gydytojas endokrinologas.
Jeigu echoskopijoje matomi įtartini mazgo požymiai, gali būti atliekama plonos adatos aspiracinė biopsija. Ji padeda įvertinti ląsteles ir atmesti arba patvirtinti piktybinio proceso riziką. Ne kiekvienam mazgui biopsija reikalinga - sprendimas priklauso nuo mazgo dydžio, struktūros, echoskopinių požymių ir scintigrafijos rezultatų.
Jei gūžys didelis, spaudžia aplinkinius audinius arba leidžiasi už krūtinkaulio, gali prireikti kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tomografijos. Šie tyrimai padeda įvertinti trachėjos, stemplės, kraujagyslių suspaudimą ir planuoti operaciją. Taip pat dažnai atliekama elektrokardiograma, o esant ritmo sutrikimams - Holterio monitoravimas. Vyresniems pacientams ar ilgai sirgusiems žmonėms gali būti rekomenduojamas kaulų tankio tyrimas, nes per didelis skydliaukės hormonų kiekis skatina kaulų retėjimą.
Gydymas parenkamas individualiai. Vertinamas paciento amžius, hormonų kiekis, simptomų stiprumas, širdies būklė, gūžio dydis, mazgų ypatybės, nėštumo planai, kitos ligos ir paciento pageidavimai. Tikslas - sumažinti hormonų perteklių, apsaugoti širdį ir kaulus, pašalinti spaudimo simptomus ir sumažinti ligos pasikartojimo riziką.
Simptomams greitai palengvinti dažnai skiriami beta adrenoblokatoriai. Jie nemažina pačios hormonų gamybos, tačiau slopina širdies plakimą, drebulį, nerimą ir karščio pojūtį. Šie vaistai ypač naudingi, kol pradedamas veikti pagrindinis gydymas.
Antitiroidiniai vaistai, tokie kaip tiamazolis ar propiltiouracilas, mažina skydliaukės hormonų gamybą. Jie gali būti skiriami prieš radioaktyviojo jodo gydymą ar operaciją, kad hormonai būtų suvaldyti ir sumažėtų komplikacijų rizika. Kartais vaistai vartojami ilgiau, ypač jei žmogui netinka kiti gydymo būdai. Vis dėlto toksinis daugiamazgatis gūžys dažnai nepasveiksta visam laikui vien nuo tablečių, nes autonominiai mazgai išlieka.
Radioaktyviojo jodo terapija yra dažnas ir veiksmingas gydymo metodas. Radioaktyvusis jodas kaupiasi aktyviausiose skydliaukės ląstelėse ir palaipsniui sumažina jų veiklą. Hormonų kiekis normalizuojasi ne iš karto, o per kelias savaites ar mėnesius. Po šio gydymo gali išsivystyti hipotirozė - per silpna skydliaukės veikla, kuri gydoma levotiroksinu. Tai paprastai yra gerai kontroliuojama būklė, kai vaistas vartojamas kasdien ir reguliariai tikrinami kraujo rodikliai.
Chirurginis gydymas svarstomas, kai gūžys labai didelis, spaudžia trachėją ar stemplę, yra įtartinų mazgų, reikia greito ir galutinio sprendimo arba radioaktyviojo jodo gydymas netinka. Operacijos apimtis priklauso nuo skydliaukės pakitimų, bet dažnai šalinama beveik visa arba visa skydliaukė. Po tokios operacijos reikalinga pakaitinė skydliaukės hormonų terapija. Kaip ir kiekviena operacija, ji turi rizikų, pavyzdžiui, balso klosčių nervo pažeidimo ar kalcio apykaitos sutrikimų, todėl svarbu, kad ją atliktų patyrusi komanda.
Gyvensena nepakeičia pagrindinio gydymo, bet padeda sumažinti komplikacijų riziką. Rekomenduojama vengti savavališko jodo papildų vartojimo, nepasitarus su gydytoju. Jei planuojamas tyrimas su jodo kontrastine medžiaga, reikėtų informuoti medikus apie skydliaukės ligą. Svarbu pakankamai gauti baltymų, nes hipertirozė skatina raumenų nykimą, rūpintis kalcio ir vitamino D pakankamumu, ypač jei yra osteoporozės rizika. Intensyvų fizinį krūvį verta riboti tol, kol širdies ritmas ir hormonai nėra suvaldyti.
Gydymo metu būtina reguliari kontrolė. Kraujo tyrimai padeda įvertinti, ar hormonų kiekis normalėja, ar nereikia keisti vaistų dozės. Taip pat stebimi širdies ritmo sutrikimai, kraujospūdis, kaulų sveikata ir mazgų pokyčiai. Pacientui svarbu žinoti, kad tinkamai gydomas toksinis daugiamazgatis gūžys dažniausiai yra kontroliuojama liga, o dauguma žmonių gali grįžti prie įprasto gyvenimo ritmo.
Į šeimos gydytoją ar endokrinologą reikėtų kreiptis, jei pastebite nepaaiškinamą svorio kritimą, dažną širdies plakimą, rankų drebulį, padidėjusį prakaitavimą, nuolatinį karščio pojūtį, nerimą, miego sutrikimus ar kaklo padidėjimą. Taip pat verta pasitikrinti, jei anksčiau buvo nustatyti skydliaukės mazgai ir atsirado naujų simptomų.
Skubios pagalbos reikia, jei pasireiškia stiprus širdies plakimas, alpimas, krūtinės skausmas, ryškus dusulys, sumišimas, labai aukšta temperatūra, stiprus silpnumas ar nevaldomas neramumas. Tai gali būti sunkios hipertirozės ar tirotoksinės krizės požymiai - reta, bet pavojinga būklė.
Nedelskite kreiptis ir tada, kai gūžys pradeda trukdyti ryti ar kvėpuoti, atsiranda naujas užkimimas, greitai didėja kaklo apimtis arba mazgas tampa kietas ir nejudrus. Šie požymiai nebūtinai reiškia vėžį, tačiau juos būtina įvertinti.
Jei planuojate nėštumą, laukiatės, vartojate amjodaroną, jums numatomas tyrimas su jodo kontrastu arba ketinate pradėti jodo turinčius papildus, apie turimą ar įtariamą skydliaukės mazginę ligą svarbu pasakyti gydytojui iš anksto. Laiku atlikti tyrimai ir tinkamai parinktas gydymas padeda išvengti širdies ritmo sutrikimų, kaulų retėjimo ir kitų ilgalaikių komplikacijų.
