Storosios žarnos polipai
Storosios žarnos polipai - tai iš storosios žarnos gleivinės išaugantys dariniai, kurie dažniausiai ilgą laiką nesukelia jokių simptomų. Dalis jų yra nepavojingi, tačiau kai kurie ilgainiui gali virsti storosios žarnos vėžiu, todėl laiku atlikta patikra ir polipų pašalinimas yra labai svarbūs.
Storosios žarnos polipai yra gleivinės išaugos, susiformuojančios storosios arba tiesiosios žarnos vidiniame paviršiuje. Jie gali būti maži, vos kelių milimetrų, arba didesni, turėti kojelę arba būti plokšti, prigludę prie žarnos sienelės.
Svarbiausia tai, kad polipai nėra vienodi. Hiperplaziniai polipai dažniausiai būna mažos rizikos, o adenomatoziniai ir kai kurie dantytieji polipai laikomi ikivėžiniais - tai reiškia, kad per daugelį metų juose gali atsirasti pakitimų, vedančių į vėžį. Šis procesas paprastai vyksta lėtai, todėl reguliari kolonoskopinė patikra suteikia galimybę polipus aptikti ir pašalinti dar iki jiems tampant pavojingiems.
Storosios žarnos polipai pažeidžia žarnos gleivinę, tačiau didesni dariniai gali kraujuoti, trikdyti tuštinimąsi ar, labai retai, siaurinti žarnos spindį.
- Dauguma polipų nustatomi atsitiktinai profilaktinės kolonoskopijos metu.
- Žmogus gali jaustis visiškai sveikas, net jei žarnyne yra keli polipai.
- Simptomų nebuvimas nereiškia, kad patikra nereikalinga, ypač vyresniame amžiuje.
- Kraujas išmatose arba kraujavimas iš tiesiosios žarnos.
- Tamsesnės, deguto spalvos išmatos, jei kraujuojama aukščiau žarnyne.
- Gleivės išmatose.
- Tuštinimosi ritmo pokyčiai - užkietėjimas, viduriavimas arba jų kaita.
- Neaiškios kilmės mažakraujystė, nuovargis, silpnumas.
- Pilvo pūtimas, maudimas ar diskomfortas, ypač esant didesniems polipams.
Storosios žarnos polipai susidaro, kai žarnos gleivinės ląstelės pradeda daugintis netolygiai. Kodėl taip nutinka konkrečiam žmogui, ne visada aišku, tačiau riziką didina keli veiksniai.
Svarbiausi rizikos veiksniai yra amžius virš 45-50 metų, anksčiau nustatyti polipai, storosios žarnos vėžys šeimoje, uždegiminės žarnyno ligos, tokios kaip opinis kolitas ar Krono liga, taip pat paveldimi sindromai, pavyzdžiui, šeiminė adenomatozinė polipozė ar Lyncho sindromas.
Gyvensena taip pat turi reikšmės. Riziką didina rūkymas, gausus alkoholio vartojimas, nutukimas, mažas fizinis aktyvumas, daug raudonos ir perdirbtos mėsos turinti mityba, skaidulų stoka. Nors ne visų veiksnių galima išvengti, sveikesnė gyvensena ir laiku atliekama patikra padeda sumažinti pavojų.
Pagrindinis tyrimas, leidžiantis tiksliausiai nustatyti polipus, yra kolonoskopija. Jos metu gydytojas apžiūri storąją žarną specialiu lanksčiu endoskopu ir, jei įmanoma, iš karto pašalina polipus arba paima audinio mėginį histologiniam tyrimui.
Gali būti atliekami ir kiti tyrimai: slapto kraujo išmatose tyrimas, imunocheminis išmatų tyrimas, bendras kraujo tyrimas mažakraujystei įvertinti. Kai kuriais atvejais taikoma kompiuterinės tomografijos kolonografija, tačiau nustačius polipą dažniausiai vis tiek prireikia kolonoskopijos jam pašalinti.
Po pašalinimo polipas ištiriamas mikroskopu. Histologinis atsakymas padeda įvertinti, ar polipas buvo ikivėžinis, ar jame nėra piktybinių pakitimų, ir kada reikės kitos kontrolinės kolonoskopijos.
Dažniausias ir veiksmingiausias gydymo būdas yra polipo pašalinimas kolonoskopijos metu. Maži polipai gali būti pašalinami specialiomis žnyplutėmis, didesni - kilpa, kartais taikant papildomus endoskopinius metodus.
Jeigu polipas labai didelis, plokščias, sunkiai pasiekiamas arba įtariama, kad jame gali būti vėžinių pakitimų, gali prireikti sudėtingesnės endoskopinės procedūros arba chirurginio gydymo. Sprendimas priklauso nuo polipo dydžio, vietos, histologinio tipo ir bendros paciento būklės.
Po gydymo svarbu laikytis gydytojo rekomenduoto stebėjimo plano. Kontrolinės kolonoskopijos dažnis priklauso nuo pašalintų polipų skaičiaus, dydžio ir jų ląstelių pakitimų. Taip pat rekomenduojama nerūkyti, riboti alkoholį, palaikyti sveiką svorį, reguliariai judėti ir valgyti daugiau daržovių, ankštinių produktų, viso grūdo gaminių bei kitų skaidulų turinčių maisto produktų.
Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei pastebite kraują išmatose, pasikartojantį kraujavimą iš tiesiosios žarnos, nepaaiškinamą tuštinimosi ritmo pasikeitimą, ilgiau trunkantį vidurių užkietėjimą ar viduriavimą, neaiškų svorio kritimą, nuolatinį pilvo skausmą arba stiprų nuovargį dėl galimos mažakraujystės.
Skubios pagalbos reikia, jei kraujavimas gausus, atsiranda silpnumas, alpimas, stiprus pilvo skausmas, karščiavimas ar juodos deguto spalvos išmatos.
Net ir nejaučiant simptomų, dėl profilaktinės patikros verta pasitarti su šeimos gydytoju, ypač jei jums 45-50 metų ar daugiau, šeimoje buvo storosios žarnos vėžio arba anksčiau jau buvo nustatyti polipai.
