Prieširdžių virpėjimas
Prieširdžių virpėjimas yra dažniausias ilgalaikis širdies ritmo sutrikimas, kai viršutinės širdies kameros susitraukinėja netvarkingai ir per greitai. Dėl to širdis gali pumpuoti kraują ne taip veiksmingai, o kraujas prieširdžiuose kartais užsistovi ir gali susidaryti krešulių. Svarbiausia žinoti, kad ši būklė dažnai sėkmingai kontroliuojama, tačiau jos ignoruoti negalima, nes ji didina insulto ir širdies nepakankamumo riziką.
Prieširdžių virpėjimas atsiranda tada, kai širdies elektriniai impulsai prieširdžiuose tampa chaotiški. Įprastai širdies ritmą reguliuoja sinusinis mazgas - tarsi natūralus širdies „laikrodis“. Jis siunčia tvarkingus impulsus, dėl kurių prieširdžiai ir skilveliai susitraukia nuosekliai. Sergant prieširdžių virpėjimu, prieširdžiuose vienu metu kyla daug netvarkingų elektrinių signalų, todėl prieširdžiai ne susitraukia stipriai, o virpa.
Dėl šio virpėjimo dalis kraujo gali užsilikti kairiajame prieširdyje, ypač jo ataugėlėje. Užsistovėjęs kraujas lengviau kreša. Jei toks krešulys iš širdies nukeliauja į smegenų kraujagysles, gali įvykti insultas. Būtent todėl prieširdžių virpėjimas laikomas ne tik „nereguliariu pulsu“, bet ir rimtu kraujotakos rizikos veiksniu.
Pagal eigą prieširdžių virpėjimas gali būti skirtingas: priepuolinis, kai epizodai prasideda ir baigiasi savaime; persistuojantis, kai ritmas neatsistato be gydymo; arba nuolatinis, kai gydytojas kartu su pacientu nusprendžia nebesiekti sinusinio ritmo atkūrimo, o kontroliuoti pulsą ir komplikacijų riziką. Kai kurie žmonės ryškiai jaučia kiekvieną ritmo sutrikimą, kiti apie prieširdžių virpėjimą sužino atsitiktinai, pavyzdžiui, atlikus elektrokardiogramą.
- Nereguliarus, „šokinėjantis“ arba labai greitas širdies plakimas.
- Permušimų, virpėjimo ar plazdėjimo jausmas krūtinėje.
- Dusulys fizinio krūvio metu arba net ramybėje.
- Silpnumas, greitesnis nuovargis, sumažėjusi ištvermė.
- Galvos svaigimas, nestabilumo jausmas, kartais alpimas.
- Spaudimas, diskomfortas ar skausmas krūtinėje.
- Neįprastas nerimas ar vidinis drebulys be aiškios priežasties.
- Prastesnė miego kokybė, pabudimai nuo širdies plakimo.
- Sumažėjęs darbingumas, sunkiau įveikiamas įprastas fizinis krūvis.
- Dažnesnis šlapinimasis po ritmo sutrikimo priepuolio.
- Jokie simptomai - prieširdžių virpėjimas kartais būna visiškai „tylus“.
- Staigus vienos kūno pusės silpnumas ar aptirpimas.
- Kalbos sutrikimas, veido perkreipimas, staigus regėjimo pablogėjimas.
- Staigus stiprus galvos skausmas, sumišimas.
- Didėjantis dusulys, kojų tinimas, svorio didėjimas dėl skysčių kaupimosi.
- Krūtinės skausmas, plintantis į ranką, kaklą, žandikaulį ar nugarą.
Prieširdžių virpėjimas dažniausiai neatsiranda iš niekur. Jį skatina širdies struktūros pokyčiai, padidėjęs spaudimas prieširdžiams, uždegiminiai procesai, hormonų disbalansas ar ilgainiui susikaupę gyvenimo būdo veiksniai.
Vienas svarbiausių rizikos veiksnių yra amžius - kuo žmogus vyresnis, tuo didesnė tikimybė patirti šį ritmo sutrikimą. Tačiau prieširdžių virpėjimas pasitaiko ir jaunesniems žmonėms, ypač jei yra įgimtų širdies ypatumų, aktyviai sportuojama labai dideliais krūviais, vartojama daug alkoholio ar yra skydliaukės veiklos sutrikimų.
Dažnos priežastys ir rizikos veiksniai:
- padidėjęs arterinis kraujospūdis;
- koronarinė širdies liga, persirgtas miokardo infarktas;
- širdies vožtuvų ligos, ypač mitralinio vožtuvo pažeidimai;
- širdies nepakankamumas;
- nutukimas ir metabolinis sindromas;
- cukrinis diabetas;
- miego apnėja, kai miegant kartojasi kvėpavimo sustojimai;
- padidėjusi skydliaukės hormonų gamyba;
- lėtinės plaučių ligos;
- gausus alkoholio vartojimas, ypač epizodinis „savaitgalio“ išgėrimas;
- rūkymas, stimuliuojančios medžiagos, kai kurie vaistai ar papildai;
- ūmios infekcijos, karščiavimas, operacijos, stiprus stresas.
Kai kuriais atvejais aiškios priežasties nustatyti nepavyksta. Vis dėlto net ir tada verta ieškoti koreguojamų veiksnių, nes svorio mažinimas, kraujospūdžio kontrolė, alkoholio ribojimas ir miego apnėjos gydymas gali pastebimai sumažinti priepuolių dažnį.
Prieširdžių virpėjimas patvirtinamas užrašius širdies elektrinę veiklą. Vien pulso apčiuopimas ar išmaniojo laikrodžio pranešimas gali sukelti įtarimą, bet diagnozei paprastai reikia elektrokardiogramos.
Pirmasis tyrimas dažniausiai yra 12 derivacijų elektrokardiograma. Ji parodo nereguliarų skilvelių ritmą ir prieširdžių elektrinio aktyvumo pakitimus. Jei ritmo sutrikimas pasireiškia tik retkarčiais, gydytojas gali paskirti Holterio monitoravimą - širdies ritmo registravimą 24-48 valandas ar ilgiau. Kartais naudojami ilgesnio stebėjimo prietaisai, įvykių registratoriai arba implantuojami monitoriai.
Svarbu įvertinti ne tik patį ritmą, bet ir jo priežastis bei komplikacijų riziką. Dažnai atliekami kraujo tyrimai: bendras kraujo tyrimas, elektrolitai, inkstų ir kepenų funkcijos rodikliai, gliukozė, skydliaukės hormonai, kartais uždegimo ar širdies pažeidimo žymenys. Širdies echoskopija padeda įvertinti prieširdžių dydį, vožtuvus, širdies raumens funkciją ir galimus struktūrinius pakitimus.
Kai planuojama ritmo atkūrimo procedūra arba kyla įtarimas dėl krešulių, gali būti atliekama stemplinė širdies echoskopija. Kai kuriais atvejais prireikia krūvio mėginio, kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso tomografijos ar išsamesnio elektrofiziologinio ištyrimo. Gydytojas taip pat apskaičiuoja insulto ir kraujavimo riziką - tai padeda nuspręsti, ar reikalingi kraują skystinantys vaistai.
Prieširdžių virpėjimas gydomas individualiai. Vienam žmogui svarbiausia sumažinti labai greitą pulsą, kitam - atkurti normalų sinusinį ritmą, trečiam - pirmiausia apsaugoti nuo insulto. Gydymo planas priklauso nuo simptomų, amžiaus, kitų ligų, priepuolių trukmės ir paciento pasirinkimų.
Pagrindinės gydymo kryptys yra trys. Pirmoji - insulto profilaktika. Jei rizika pakankamai didelė, skiriami antikoaguliantai, dar vadinami kraujo krešėjimą mažinančiais vaistais. Šiuolaikiniai tiesioginiai geriamieji antikoaguliantai daugeliui pacientų yra patogūs ir veiksmingi, tačiau kai kuriems, pavyzdžiui, turintiems mechaninį širdies vožtuvą, gali reikėti varfarino. Aspirinas prieširdžių virpėjimo sukeltam insultui išvengti paprastai nėra pakankama priemonė.
Antroji kryptis - pulso kontrolė. Tam gali būti skiriami beta adrenoblokatoriai, kalcio kanalų blokatoriai ar digoksinas. Tikslas - kad širdis neplaktų per greitai, žmogus jaustųsi geriau, o širdies raumuo nebūtų nuolat alinamas.
Trečioji kryptis - ritmo kontrolė. Sinusinis ritmas gali būti atkuriamas elektrine kardioversija arba vaistais. Kai priepuoliai kartojasi, o simptomai vargina, svarstoma kateterinė abliacija - procedūra, kurios metu specialiais kateteriais paveikiamos širdies vietos, sukeliančios netvarkingus impulsus. Dažniausiai taikoma plaučių venų izoliacija.
Ne mažiau svarbūs gyvensenos pokyčiai: kraujospūdžio kontrolė, svorio mažinimas, reguliarus vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas, alkoholio ribojimas, rūkymo nutraukimas, pakankamas miegas ir miego apnėjos gydymas. Kartais būtent šie žingsniai lemia, kad priepuoliai tampa retesni ir lengvesni.
Į gydytoją verta kreiptis, jei pastebite nereguliarų pulsą, pasikartojančius širdies permušimus, neaiškų dusulį, sumažėjusią fizinio krūvio toleranciją ar galvos svaigimą. Net jei simptomai praeina, prieširdžių virpėjimas gali kartotis, todėl svarbu jį užfiksuoti ir įvertinti insulto riziką.
Skubios pagalbos reikia nedelsiant, jei atsiranda stiprus krūtinės skausmas, alpimas, labai didelis silpnumas, ryškus dusulys, mėlynuojančios lūpos, labai greitas širdies plakimas su bloga savijauta arba insulto požymiai: veido perkreipimas, rankos ar kojos silpnumas, kalbos sutrikimas, staigus regėjimo pablogėjimas.
Jei jau vartojate antikoaguliantus, neatidėliotinai kreipkitės dėl gausaus ar nesustojančio kraujavimo, juodų išmatų, kraujo šlapime, vėmimo krauju, stipraus galvos skausmo po traumos ar neįprastų kraujosruvų. Vaistų savavališkai nenutraukite - tai gali padidinti insulto riziką. Geriausias kelias yra kartu su gydytoju reguliariai peržiūrėti gydymą ir prisitaikyti jį prie jūsų sveikatos būklės.
