Pneumotoraksas
Pneumotoraksas - tai būklė, kai oras patenka į tarpą tarp plaučio ir krūtinės sienos, todėl plautis iš dalies arba visiškai subliūkšta. Ji gali prasidėti staiga, net ir anksčiau sveikam žmogui, o kai kuriais atvejais tampa gyvybei pavojinga per kelias minutes. Laiku atpažintas ir tinkamai gydomas pneumotoraksas dažniausiai sėkmingai suvaldomas.
Pneumotoraksas atsiranda, kai oras susikaupia pleuros ertmėje - labai siaurame tarpe tarp plautį dengiančios plėvės ir vidinės krūtinės sienos. Įprastai šiame tarpe yra ne oras, o tik nedidelis skysčio kiekis, leidžiantis plaučiui sklandžiai judėti kvėpuojant. Kai į pleuros ertmę patenka oras, pasikeičia slėgis, plautis nebegali normaliai išsiplėsti ir pradeda subliūkšti.
Pneumotoraksas gali būti mažas, kai subliūkšta tik nedidelė plaučio dalis, arba didelis, kai sutrinka didelė plaučio funkcijos dalis. Kuo daugiau plaučio audinio suspaudžiama, tuo ryškesnis dusulys, krūtinės skausmas ir deguonies trūkumas.
Ypač pavojinga forma yra įtemptasis pneumotoraksas. Tokiu atveju oras patenka į pleuros ertmę, bet negali iš jos pasišalinti, todėl slėgis krūtinėje vis didėja. Tai gali spausti ne tik plautį, bet ir širdį bei stambiąsias kraujagysles, todėl krenta kraujospūdis, sutrinka kraujotaka ir žmogui reikia skubios pagalbos.
Pneumotoraksas nėra viena vienoda liga - tai būklė, kuri gali atsirasti dėl skirtingų priežasčių: savaime, dėl plaučių ligų, po traumos ar medicininių procedūrų.
- Staigus, aštrus vienos krūtinės pusės skausmas, dažnai sustiprėjantis įkvepiant ar kosint.
- Dusulys, kuris gali būti lengvas arba labai stiprus.
- Greitas, paviršutiniškas kvėpavimas.
- Sausas kosulys.
- Spaudimo ar tempimo jausmas krūtinėje.
- Nerimas, silpnumas, galvos svaigimas.
- Melsvos lūpos ar pirštai.
- Šaltas prakaitas.
- Padažnėjęs širdies plakimas.
- Sumišimas, mieguistumas ar alpimas.
- Labai didelis oro trūkumo jausmas net ramybės metu.
- Staigiai blogėjantis dusulys.
- Stiprus krūtinės skausmas ir didėjantis silpnumas.
- Žemas kraujospūdis, alpimas.
- Labai greitas pulsas.
- Kaklo venų išryškėjimas.
- Kvėpavimo garsų susilpnėjimas vienoje krūtinės pusėje.
Pneumotoraksas gali atsirasti dėl kelių skirtingų mechanizmų. Kartais jis ištinka žmogų be aiškios išorinės priežasties - tai vadinama savaiminiu pneumotoraksu. Dažniau jis pasitaiko jauniems, aukštiems, liekniems vyrams. Manoma, kad jų plaučių viršūnėse gali susidaryti mažos oro pūslelės, kurios plyšta ir leidžia orui patekti į pleuros ertmę.
Antrinis spontaniškas pneumotoraksas išsivysto tada, kai plaučius jau yra pažeidusi kita liga. Riziką didina lėtinė obstrukcinė plaučių liga, emfizema, bronchinė astma, cistinė fibrozė, plaučių fibrozė, tuberkuliozė, pneumonija, kai kurios navikinės ligos. Tokiais atvejais net mažesnis pneumotoraksas gali būti sunkesnis, nes plaučių atsargos jau būna sumažėjusios.
Trauminis pneumotoraksas atsiranda po krūtinės sužalojimo: šonkaulių lūžių, durtinės ar šautinės žaizdos, stipraus smūgio, eismo įvykio. Kartais oras į pleuros ertmę patenka po medicininių procedūrų - pavyzdžiui, centrinės venos kateterio įvedimo, plaučių biopsijos, pleuros punkcijos, dirbtinės plaučių ventiliacijos. Tai vadinama jatrogeniniu pneumotoraksu.
Svarbūs rizikos veiksniai yra rūkymas, ankstesnis pneumotoraksas, šeiminis polinkis, kai kurios jungiamojo audinio ligos, tokios kaip Marfano sindromas, taip pat nardymas, skrydžiai ar dideli slėgio pokyčiai, jei plaučiuose yra nepastebėtų pakitimų.
Pneumotoraksas įtariamas pagal simptomus ir gydytojo apžiūrą. Gydytojas įvertina kvėpavimo dažnį, pulsą, kraujospūdį, deguonies įsotinimą kraujyje, apžiūri krūtinės judesius ir klausosi plaučių stetoskopu. Vienoje pusėje kvėpavimo garsai gali būti susilpnėję arba visai negirdimi.
Dažniausias tyrimas diagnozei patvirtinti yra krūtinės ląstos rentgenograma. Joje matoma, kiek plautis subliūškęs ir ar oras susikaupęs pleuros ertmėje. Jei būklė stabili, rentgeno tyrimas dažnai leidžia nuspręsti, ar pakanka stebėjimo, ar reikia aktyvaus gydymo.
Krūtinės ląstos kompiuterinė tomografija atliekama tada, kai diagnozė neaiški, įtariamos kitos plaučių ligos, pasikartojantis pneumotoraksas arba planuojamas chirurginis gydymas. Ultragarsinis tyrimas ypač naudingas skubioje pagalboje ir traumų atvejais, nes gali greitai parodyti, ar plautis tinkamai juda.
Papildomai gali būti atliekama pulsoksimetrija, arterinio kraujo dujų tyrimas, bendrieji kraujo tyrimai, elektrokardiograma. Šie tyrimai padeda įvertinti deguonies trūkumą, širdies apkrovą ir atmesti kitas krūtinės skausmo priežastis, pavyzdžiui, miokardo infarktą ar plaučių emboliją.
Pneumotoraksas gydomas atsižvelgiant į jo dydį, simptomų stiprumą, priežastį ir bendrą žmogaus būklę. Mažas pneumotoraksas, kai žmogus jaučiasi gana gerai ir deguonies kiekis kraujyje normalus, kartais gydomas stebėjimu. Tokiu atveju gydytojas skiria poilsį, kontrolines rentgenogramas ir nurodo, kokiems simptomams atsiradus būtina grįžti skubiai.
Deguonies terapija gali padėti greičiau rezorbuotis orui iš pleuros ertmės ir palengvinti dusulį. Jei oro yra daugiau arba simptomai ryškūs, gali būti atliekama adatinė aspiracija - oras pašalinamas per adatą ar ploną kateterį.
Esant didesniam ar pasikartojančiam pneumotoraksui dažnai įvedamas krūtinės drenas. Tai vamzdelis, per kurį oras iš pleuros ertmės pasišalina į specialią sistemą, o plautis pamažu vėl išsiplečia. Drenas paliekamas tol, kol oras nebeteka ir rentgenograma patvirtina plaučio išsiplėtimą.
Įtemptasis pneumotoraksas gydomas nedelsiant - pirmiausia skubiai sumažinamas slėgis krūtinėje adata, vėliau dažniausiai įvedamas krūtinės drenas. Šiuo atveju laukti tyrimų negalima, jei klinikiniai požymiai aiškūs.
Jei pneumotoraksas kartojasi, yra nuolatinis oro nutekėjimas arba nustatomos plaučių pūslelės, gali būti rekomenduojama operacija. Dažniausiai atliekama vaizdo torakoskopinė operacija, kurios metu pašalinamos plyšusios ar rizikingos pūslelės ir gali būti atliekama pleurodezė - procedūra, padedanti plaučiui „prilipti“ prie krūtinės sienos ir sumažinti pasikartojimo riziką.
Labai svarbi gydymo dalis yra rūkymo nutraukimas. Rūkymas ženkliai didina pneumotorakso ir jo pasikartojimo tikimybę. Po pneumotorakso taip pat būtina aptarti su gydytoju, kada saugu skristi lėktuvu, sportuoti, nardyti ar grįžti prie fizinio darbo.
Į gydytoją reikia kreiptis nedelsiant, jei staiga atsiranda krūtinės skausmas ir dusulys, ypač jei skausmas vienpusis, aštrus ir stiprėja kvėpuojant. Net jei simptomai atrodo pakenčiami, pneumotoraksas gali didėti, todėl geriau pasitikrinti tą pačią dieną.
Skubiąją medicinos pagalbą kvieskite, jei dusulys greitai stiprėja, sunku kalbėti dėl oro trūkumo, pamėlsta lūpos, atsiranda alpimas, stiprus silpnumas, šaltas prakaitas, sumišimas ar labai greitas širdies plakimas. Tai gali būti įtemptojo pneumotorakso arba sunkaus deguonies trūkumo požymiai.
Po krūtinės traumos, šonkaulių lūžio, durtinės žaizdos, eismo įvykio ar medicininės procedūros atsiradęs dusulys visada turi būti vertinamas skubiai. Taip pat būtina kreiptis, jei pneumotoraksas jau yra buvęs anksčiau ir vėl pajuntami panašūs simptomai.
Jeigu gydotės namuose dėl mažo pneumotorakso, laikykitės gydytojo nurodytų kontrolinių vizitų. Staigus skausmo ar dusulio sustiprėjimas, karščiavimas, pūlingas kosulys ar blogėjanti savijauta yra priežastis grįžti į gydymo įstaigą anksčiau.
