Plokščialąstelinis odos vėžys
Plokščialąstelinis odos vėžys yra viena dažniausių odos vėžio rūšių, išsivystanti iš paviršinio odos sluoksnio ląstelių. Dažniausiai jis atsiranda saulės pažeistose vietose, tačiau gali formuotis ir ant randų, lėtinių žaizdų ar gleivinių. Laiku pastebėtas ir gydomas Plokščialąstelinis odos vėžys dažniausiai sėkmingai išgydomas, todėl svarbu neatidėlioti įtartinų odos pokyčių įvertinimo.
Plokščialąstelinis odos vėžys yra piktybinis odos navikas, kylantis iš keratinocitų - ląstelių, sudarančių viršutinį odos sluoksnį, vadinamą epidermiu. Šios ląstelės nuolat atsinaujina, tačiau ilgalaikis ultravioletinių spindulių poveikis, imuninės sistemos nusilpimas ar lėtinis odos dirginimas gali pažeisti jų DNR. Kai ląstelės pradeda daugintis nekontroliuojamai, susiformuoja navikas.
Dažniausios Plokščialąstelinis odos vėžys vietos yra veidas, ausys, lūpos, plaukuota galvos dalis, kaklas, plaštakos, dilbiai ir blauzdos - tos sritys, kurios per gyvenimą gauna daugiausia saulės. Vis dėlto liga gali atsirasti ir mažiau saulės veikiamose vietose, pavyzdžiui, lytinių organų srityje, burnos gleivinėje ar ant senų nudegimų, randų, opų.
Plokščialąstelinis odos vėžys gali augti lėtai, bet kai kurie jo tipai būna agresyvesni. Navikas gali skverbtis gilyn į odą, pažeisti poodį, nervus, kraujagysles, kremzlę ar kaulą. Nedidelei daliai pacientų jis gali išplisti į limfmazgius ar kitus organus. Rizika didėja, jei navikas yra didelis, greitai augantis, skausmingas, atsiradęs ant lūpos, ausies, randinės odos, jei pacientas vartoja imunitetą slopinančius vaistus arba serga imuninę sistemą silpninančiomis ligomis.
Svarbu žinoti, kad Plokščialąstelinis odos vėžys nėra tas pats, kas melanoma. Melanoma kyla iš pigmentą gaminančių ląstelių, o Plokščialąstelinis odos vėžys - iš epidermio keratinocitų. Tačiau abi ligos yra rimtos ir abi reikalauja gydytojo įvertinimo.
- Kietas, šiurkštus, pleiskanojantis odos mazgelis ar plokštelė, kuri nepraeina kelias savaites ar mėnesius.
- Rausva, rausvai ruda arba odos spalvos dėmė, kurios paviršius tampa šiurkštus, šašuotas ar įtrūkęs.
- Žaizdelė, kuri negyja, kartojasi, kraujuoja arba vėl atsiveria po užgijimo.
- Skausminga, jautri ar deginanti odos vieta, ypač jei ji sukietėjusi.
- Iškilęs darinys su centriniu įdubimu, šašu ar opa.
- Karpos tipo atauga, kuri greitai didėja, keičia spalvą arba pradeda kraujuoti.
- Ant veido, nosies, skruostų, kaktos ar smilkinių atsiradusi pleiskanojanti dėmė, kuri neatrodo kaip įprastas odos sudirgimas.
- Ant ausies kaušelio susiformavęs kietas šašas, mazgelis ar skaudulys.
- Ant apatinės lūpos atsiradęs šiurkštumas, įtrūkimas, balkšva ar rausva dėmė, kuri negyja.
- Ant plaštakų ar dilbių matomos saulės pažeistos dėmės, iš kurių viena tampa storesnė, kietesnė ar skausminga.
- Greitas darinio augimas per kelias savaites ar mėnesius.
- Nuolatinis skausmas, dilgčiojimas, tirpimas arba padidėjęs jautrumas aplink naviką.
- Kraujavimas be aiškios priežasties arba nemalonus kvapas iš opos.
- Kietas, nejudrus darinys po oda šalia naviko.
- Padidėję kaklo, pažasties ar kirkšnies limfmazgiai, priklausomai nuo naviko vietos.
- Navikas ant lūpos, ausies, nosies, vokų, pirštų ar lytinių organų srityje, net jei jis atrodo nedidelis.
- Aktininė keratozė - šiurkšti, pleiskanojanti, saulės pažeista dėmė, dažnai juntama labiau nei matoma.
- Boweno liga - paviršinis Plokščialąstelinis odos vėžys, dažnai atrodantis kaip raudona, pleiskanojanti, aiškių ribų plokštelė.
- Lūpos aktininis cheilitas - lėtinis apatinės lūpos sausumas, šiurkštumas, įtrūkimai ir blyškios ar rausvos dėmės.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios atsiranda Plokščialąstelinis odos vėžys, yra ilgalaikis ultravioletinių spindulių poveikis. Saulės spinduliai ir soliariumai pažeidžia odos ląstelių genetinę medžiagą. Jei organizmas nebespėja šių pažeidimų pataisyti, gali prasidėti nekontroliuojamas ląstelių dauginimasis.
Didžiausią riziką turi žmonės, kurie daug metų dirbo ar dažnai leido laiką lauke: ūkininkai, statybininkai, žvejai, sodininkai, sportininkai, taip pat žmonės, kurie dažnai deginosi ar naudojo soliariumus. Riziką didina šviesi oda, strazdanos, šviesūs ar rausvi plaukai, mėlynos ar žalios akys, polinkis greitai nudegti saulėje.
Svarbus veiksnys yra amžius. Plokščialąstelinis odos vėžys dažniau nustatomas vyresniems žmonėms, nes odos pažeidimai kaupiasi per dešimtmečius. Vis dėlto liga gali pasireikšti ir jaunesniems, ypač jei buvo intensyvus saulės poveikis, soliariumai ar imuninės sistemos nusilpimas.
Imunosupresija yra vienas reikšmingiausių rizikos veiksnių. Plokščialąstelinis odos vėžys dažniau pasitaiko žmonėms po organų transplantacijos, vartojantiems imunitetą slopinančius vaistus, sergantiems kraujo ligomis, pavyzdžiui, lėtine limfocitine leukemija, ar ŽIV infekcija. Tokiais atvejais navikai gali būti gausesni, greičiau augti ir dažniau atsinaujinti.
Riziką taip pat didina lėtinis odos uždegimas ir pažeidimai: senos nudegimų vietos, ilgai negyjančios opos, randai, radioterapijos pažeista oda, lėtinės fistulės. Kai kuriais atvejais Plokščialąstelinis odos vėžys gali būti susijęs su žmogaus papilomos virusu, ypač lytinių organų, išangės ar aplink nagus esančiose srityse.
Papildomi rizikos veiksniai yra arseno poveikis, kai kurios cheminės medžiagos, ilgalaikis rūkymas, ypač lūpos pažeidimų atveju, ir paveldimi sutrikimai, dėl kurių oda ypač jautri ultravioletiniams spinduliams. Nors ne visų rizikos veiksnių galima išvengti, apsauga nuo saulės ir ankstyvas odos pokyčių įvertinimas reikšmingai sumažina pavojų.
Plokščialąstelinis odos vėžys dažniausiai įtariamas apžiūros metu. Gydytojas dermatologas įvertina darinio išvaizdą, dydį, kraštus, paviršių, spalvą, kietumą, ar yra kraujavimo, opėjimo, skausmingumo. Taip pat klausiama, kiek laiko pokytis yra, ar jis didėja, ar buvo saulės nudegimų, ankstesnių odos vėžių, transplantacijų, imunitetą slopinančių vaistų.
Dažnai atliekama dermatoskopija - neinvazinis tyrimas specialiu optiniu prietaisu, kuris leidžia gydytojui matyti odos struktūras padidintai. Dermatoskopija padeda atskirti Plokščialąstelinis odos vėžys nuo gerybinių darinių, aktininės keratozės, bazalinių ląstelių karcinomos, melanomos ar uždegiminių odos ligų. Vis dėlto galutinę diagnozę patvirtina ne vien vaizdas, o audinio tyrimas.
Svarbiausias tyrimas yra odos biopsija. Gydytojas vietiškai nuskausmina odą ir paima nedidelį audinio gabalėlį arba pašalina visą darinį. Audinys siunčiamas histologiniam tyrimui, kur patologas mikroskopu nustato, ar tai Plokščialąstelinis odos vėžys, koks jo gylis, diferenciacijos laipsnis, ar navikas įaugęs į nervus, kraujagysles, ar pašalinto darinio kraštai švarūs.
Jei navikas mažas ir atrodo mažos rizikos, papildomų vaizdinių tyrimų dažnai nereikia. Tačiau esant dideliam, giliam, greitai augančiam ar pasikartojusiam navikui, taip pat kai jis yra ant lūpos, ausies, galvos ar kaklo srityje, gali būti atliekami papildomi tyrimai. Gydytojas apčiuopia artimiausius limfmazgius, o prireikus skiria ultragarsinį tyrimą, kompiuterinę tomografiją (KT), magnetinio rezonanso tomografiją (MRT) arba pozitronų emisijos tomografiją su kompiuterine tomografija (PET-KT).
Kraujo tyrimai paprastai nėra skirti pačiam odos navikui nustatyti, tačiau jie gali būti reikalingi planuojant operaciją, vertinant bendrą sveikatos būklę arba prieš sisteminį gydymą. Kiekvieno paciento ištyrimo apimtis parenkama individualiai, atsižvelgiant į naviko riziką ir žmogaus sveikatą.
Plokščialąstelinis odos vėžys gydomas atsižvelgiant į naviko dydį, vietą, gylį, histologines savybes, paciento amžių, imuninės sistemos būklę ir bendrą sveikatą. Daugeliu atvejų tikslas yra visiškai pašalinti naviką, išsaugant kuo geresnę funkciją ir išvaizdą.
Dažniausias gydymo būdas yra chirurginis pašalinimas. Navikas išpjaunamas kartu su nedidele sveikos odos juosta, kad būtų sumažinta atkryčio rizika. Pašalintas audinys tiriamas mikroskopu, ar kraštuose neliko vėžinių ląstelių. Jei kraštai nėra švarūs, gali reikėti pakartotinės operacijos.
Kai Plokščialąstelinis odos vėžys yra veido, ausies, lūpos, nosies, vokų ar kitose jautriose vietose, gali būti taikoma Mohso mikrografinė chirurgija. Tai labai tikslus metodas, kai audinys šalinamas sluoksniais ir iš karto tiriamas mikroskopu. Taip siekiama maksimaliai pašalinti vėžį ir kartu išsaugoti kuo daugiau sveiko audinio.
Mažiems, paviršiniams ar mažos rizikos navikams kai kuriais atvejais gali būti taikomas kiuretažas ir elektrokoaguliacija, krioterapija, fotodinaminė terapija arba vietiniai vaistai. Tačiau šie metodai labiau tinka ikivėžinėms būklėms ar paviršiniams pažeidimams, o invazinis Plokščialąstelinis odos vėžys dažniausiai reikalauja chirurginio gydymo.
Radioterapija gali būti pasirenkama, jei operacija neįmanoma, pacientas negali būti operuojamas arba naviko vieta sudėtinga. Ji taip pat gali būti skiriama po operacijos, jei navikas buvo didelės rizikos, įaugo į nervus, pašalintas nevisiškai arba yra didelė atkryčio tikimybė.
Jei Plokščialąstelinis odos vėžys išplitęs į limfmazgius, gali prireikti limfmazgių operacijos, radioterapijos ir sisteminio gydymo. Pažengusiais ar metastazavusiais atvejais gali būti taikoma imunoterapija, pavyzdžiui, PD-1 inhibitoriai, tokie kaip cemiplimabas ar pembrolizumabas. Kai kuriems pacientams svarstoma chemoterapija ar tikslinė terapija, tačiau gydymo planas sudaromas onkologų komandos.
Gydymo dalis yra ir tolesnė stebėsena. Po diagnozės žmogus turi didesnę riziką ateityje susirgti dar vienu odos vėžiu, todėl rekomenduojamos reguliarios dermatologo apžiūros. Labai svarbu kas mėnesį apžiūrėti savo odą namuose, saugotis saulės, vengti soliariumų, naudoti plataus spektro apsauginį kremą nuo saulės, dėvėti kepurę, akinius ir odą dengiančius drabužius.
Į gydytoją verta kreiptis, jei bet koks odos darinys ar žaizdelė negyja ilgiau nei 3-4 savaites, didėja, kraujuoja, skauda, šlapiuoja ar pasidengia šašu. Nereikėtų laukti, kol pokytis taps didelis - ankstyvas Plokščialąstelinis odos vėžys dažnai gydomas paprasčiau ir sėkmingiau.
Skubiau registruokitės pas dermatologą, jei darinys greitai auga, yra ant lūpos, ausies, nosies, voko, galvos odos, piršto, lytinių organų srityje arba atsirado ant seno rando, nudegimo ar ilgai negyjančios opos. Taip pat svarbu nedelsti, jei aplink darinį atsiranda tirpimas, dilgčiojimas, stiprėjantis skausmas arba apčiuopiate padidėjusius limfmazgius.
Ypatingo budrumo reikia žmonėms po organų transplantacijos, vartojantiems imunitetą slopinančius vaistus, sergantiems kraujo ligomis ar ŽIV infekcija. Tokiais atvejais net nedidelis odos pokytis gali būti reikšmingas.
Jei jau buvo diagnozuotas Plokščialąstelinis odos vėžys, laikykitės gydytojo nurodyto stebėjimo plano. Pirmuosius kelerius metus apžiūros dažnai būna dažnesnės, vėliau jų intervalai gali būti ilginami. Tarp vizitų patys stebėkite odą ir kreipkitės anksčiau, jei pastebite naują ar pasikeitusį darinį.
