Pėdų grybelis (tinea pedis)
Pėdų grybelis (tinea pedis) - tai dažna užkrečiama odos grybelinė infekcija, dažniausiai pažeidžianti tarpupirščius, padus ir pėdų kraštus. Nors ši būklė paprastai nėra pavojinga gyvybei, negydoma ji gali plisti, kartotis, pažeisti nagus ir sudaryti sąlygas bakterinei infekcijai. Laiku atpažinus simptomus ir tinkamai gydant, daugeliu atvejų pėdų odą galima visiškai išgydyti.
Pėdų grybelis (tinea pedis) yra dermatofitų sukeliama infekcija. Dermatofitai - tai grybeliai, kurie minta keratinu, esančiu odoje, naguose ir plaukuose. Pėdose jie dažniausiai įsitvirtina viršutiniame odos sluoksnyje, ypač ten, kur yra šilta, drėgna ir mažai oro - tarp kojų pirštų, po avalyne, prakaituojančiose vietose.
Dažniausi sukėlėjai yra Trichophyton rubrum, Trichophyton interdigitale ir rečiau Epidermophyton floccosum. Šie mikroorganizmai gali ilgai išlikti aplinkoje: dušuose, baseinų persirengimo kambariuose, sporto salėse, ant rankšluosčių, kojinių ar avalynės viduje. Užsikrėtimas įvyksta, kai grybelio sporos patenka ant odos ir randa tinkamas sąlygas daugintis.
Pėdų grybelis (tinea pedis) gali pasireikšti skirtingomis formomis. Dažniausia yra tarpupirštinė forma, kai oda tarp pirštų parausta, šlapiuoja, trūkinėja, pleiskanoja ir niežti. Kita forma - vadinamasis „mokasino tipo“ pažeidimas, kai sausa, sustorėjusi, pleiskanojanti oda apima padus ir pėdų šonus tarsi batas. Dar viena forma - pūslinė, kai ant padų ar pėdų kraštų atsiranda smulkių niežtinčių pūslelių.
Svarbu žinoti, kad pėdų grybelis (tinea pedis) nėra vien kosmetinė problema. Pažeista oda tampa silpnesniu apsauginiu barjeru, todėl pro įtrūkimus gali patekti bakterijos. Žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, turintiems kraujotakos sutrikimų ar nusilpusią imuninę sistemą, tokios komplikacijos gali būti rimtesnės.
- Niežulys tarp kojų pirštų, ypač tarp ketvirto ir penkto piršto.
- Odos paraudimas, jautrumas ar perštėjimas.
- Smulkus pleiskanojimas, sausumas arba odos „miltuotumas“.
- Nemalonus pėdų kvapas, susijęs su odos maceracija ir mikroorganizmų dauginimusi.
- Lengvas deginimo pojūtis avint uždarą avalynę ar po sporto.
- Pabalusi, suminkštėjusi, šlapiuojanti oda tarp pirštų.
- Įtrūkimai, kurie gali skaudėti vaikštant.
- Pleiskanojimas ir odos lupimasis tarpupirščiuose.
- Kartais - skausmingi odos įtrūkimai, per kuriuos gali patekti bakterijos.
- Sausa, sustorėjusi, šiurkšti oda ant padų.
- Pleiskanojimas, primenantis sausą egzemą ar labai sausą odą.
- Pažeidimas gali būti abipusis ir ilgai trunkantis.
- Kartais atsiranda skausmingų kulnų ar padų įtrūkimų.
- Smulkios ar didesnės niežtinčios pūslelės ant padų, pėdų kraštų ar tarpupirščiuose.
- Deginimas, tempimo jausmas, kartais skausmas.
- Pūslelėms plyšus gali likti erozijų ir šlapiuojančių vietų.
- Ši forma kartais painiojama su alerginiu bėrimu ar dishidrotine egzema.
- Pažeisti kojų nagai: nagai storėja, gelsta, trupa ar atsiskiria nuo guolio.
- Bėrimai ar pleiskanojimas ant vienos ar abiejų rankų, ypač jei infekcija pernešama kasantis.
- Pasikartojantis pėdų odos uždegimas nepaisant įprastos priežiūros.
- Skausmas, tinimas, pūliavimas ar ryškus paraudimas, rodantys galimą bakterinę komplikaciją.
Pėdų grybelis (tinea pedis) išsivysto tada, kai ant odos patekę dermatofitai pradeda daugintis. Vien tik grybelio sporų patekimas ant odos dar nereiškia, kad žmogus būtinai susirgs - svarbios ir sąlygos, kurios palengvina infekcijos įsitvirtinimą.
Pagrindinė priežastis - kontaktas su užkrėsta oda, paviršiais ar daiktais. Grybelis gali plisti vaikštant basomis bendrose dušinėse, baseinuose, pirtyse, sporto klubų persirengimo kambariuose. Taip pat galima užsikrėsti naudojantis svetimais rankšluosčiais, kojinėmis, avalyne ar nagų priežiūros priemonėmis.
Riziką didina nuolatinė pėdų drėgmė. Grybeliui palankios sąlygos susidaro avint ankštą, orui nepralaidžią avalynę, ilgai dėvint prakaituotas kojines, dirbant aplinkoje, kur pėdos nuolat šyla ir drėksta. Dėl šios priežasties pėdų grybelis (tinea pedis) dažnesnis sportuojantiems žmonėms, kariams, statybininkams, sveikatos priežiūros darbuotojams, žmonėms, ilgai avintiems uždarus batus.
Svarbūs ir individualūs veiksniai. Didesnę riziką turi žmonės, kurių pėdos gausiai prakaituoja, kurių oda linkusi trūkinėti arba kurie jau serga nagų grybeliu. Cukrinis diabetas, periferinės kraujotakos sutrikimai, imuninę sistemą slopinantys vaistai, ŽIV infekcija ar kitos imunitetą silpninančios būklės taip pat gali palengvinti infekcijos eigą ir apsunkinti gijimą.
Pėdų grybelis (tinea pedis) gali kartotis, jei nepašalinamas infekcijos šaltinis. Pavyzdžiui, žmogus išgydo odą, tačiau grybelio sporos lieka batuose ar nagų plokštelėse. Todėl gydant svarbu ne tik tepti vaistus, bet ir rūpintis avalynės, kojinių bei odos higiena.
Dažnai pėdų grybelis (tinea pedis) įtariamas jau apžiūros metu. Gydytojas įvertina, kur yra pažeidimai, kaip atrodo oda, ar yra pleiskanojimas, įtrūkimai, šlapiavimas, pūslės, ar pažeisti nagai. Taip pat svarbu paklausti apie niežulį, prakaitavimą, avalynę, sportą, lankymąsi baseinuose ar pirtyse, ankstesnius grybelinės infekcijos epizodus.
Vis dėlto vien iš išvaizdos pėdų grybelis (tinea pedis) ne visada atskiriamas nuo kitų ligų. Panašiai gali atrodyti egzema, psoriazė, kontaktinis dermatitas, bakterinė infekcija, keratolizė, įtrūkimai dėl sausos odos ar alerginė reakcija į avalynę. Todėl, jei gydymas neveiksmingas, simptomai netipiški arba liga kartojasi, rekomenduojami tyrimai.
Dažniausias tyrimas - odos nuograndų mikroskopija su kalio hidroksido tirpalu. Gydytojas ar laboratorijos specialistas paima pleiskanojančios odos mėginį nuo pažeistos vietos. Mikroskopu ieškoma grybelio hifų - plonų siūliškų struktūrų, rodančių dermatofitų infekciją.
Kai kuriais atvejais atliekama grybelio kultūra. Mėginys pasėjamas į specialią terpę, kad būtų nustatyta, koks grybelis sukėlė infekciją. Šis tyrimas užtrunka ilgiau, tačiau naudingas, kai infekcija kartojasi, gydymas neveikia arba įtariamas netipinis sukėlėjas.
Jei yra nagų pakitimų, gali būti tiriamos nagų nuograndos ar nagų gabalėliai. Tai svarbu, nes nagų grybelis gali būti nuolatinis infekcijos rezervuaras ir lemti pėdų odos atkryčius. Kartais gydytojas gali naudoti dermatoskopiją, kad geriau įvertintų odos ir nagų struktūrą, tačiau galutiniam patvirtinimui dažniausiai reikalingas laboratorinis tyrimas.
Kraujo tyrimai paprastai nėra būtini paprastam pėdų grybeliui nustatyti. Jie gali būti reikalingi, jei planuojamas geriamųjų priešgrybelinių vaistų kursas, ypač kepenų funkcijai įvertinti, arba jei pacientas turi gretutinių ligų.
Pėdų grybelis (tinea pedis) dažniausiai gydomas vietiniais priešgrybeliniais vaistais. Vaistinėse gali būti kremų, gelių, purškalų ar tirpalų su terbinafinu, klotrimazolu, mikonazolu, ekonazolu, ketokonazolu ar kitomis veikliosiomis medžiagomis. Konkretaus preparato pasirinkimas priklauso nuo pažeidimo vietos, odos būklės ir gydytojo ar vaistininko rekomendacijų.
Labai svarbu vaistus vartoti pakankamai ilgai. Net jei niežulys sumažėja per kelias dienas, grybelis gali būti dar neišnaikintas. Dažnai gydymas tęsiamas 1-4 savaites, o kai kuriais atvejais dar kelias dienas po simptomų išnykimo. Jei gydymas nutraukiamas per anksti, pėdų grybelis (tinea pedis) lengvai atsinaujina.
Jei oda labai šlapiuoja tarpupirščiuose, pirmiausia gali reikėti ją sausinti: naudoti gydytojo rekomenduotus tirpalus, miltelius ar specialias priemones, laikyti tarpupirščius sausus. Jei oda labai sustorėjusi, kartais padeda keratolitinės priemonės su šlapalu ar salicilo rūgštimi, tačiau jas reikėtų naudoti atsargiai, ypač sergant diabetu ar turint įtrūkimų.
Geriamieji priešgrybeliniai vaistai, pavyzdžiui, terbinafinas ar itrakonazolas, gali būti skiriami, kai infekcija išplitusi, ilgai trunkanti, kartojasi, nepasiduoda vietiniam gydymui arba kartu yra nagų grybelis. Šiuos vaistus turi paskirti gydytojas, nes jie gali sąveikauti su kitais vaistais ir reikalauti kepenų funkcijos įvertinimo.
Gydymo dalis yra ir kasdienė priežiūra. Pėdas reikia kruopščiai nusausinti, ypač tarp pirštų. Kojines patariama keisti kasdien, o gausiai prakaituojant - ir dažniau. Geriau rinktis kvėpuojančias kojines ir avalynę, vengti ankštų sintetinių batų. Avalynę naudinga išvėdinti, dezinfekuoti priešgrybeliniais purškalais arba keisti, jei ji sena ir nuolat drėgna. Bendrose dušinėse ar baseinuose reikėtų avėti šlepetes.
Jei kartu pažeisti nagai, vien odos gydymo gali nepakakti. Nagų grybelis gydomas ilgiau, kartais kelis mėnesius, nes nagas auga lėtai. Negydomi nagai gali vėl užkrėsti pėdų odą. Todėl pasikartojant pėdų grybeliui verta įvertinti ir nagų būklę.
Nerekomenduojama savarankiškai ilgai tepti stiprių hormoninių tepalų. Jie gali laikinai sumažinti paraudimą ir niežulį, bet kartu susilpninti vietinį imuninį atsaką ir užmaskuoti grybelį. Tokia būklė kartais vadinama pakitusia grybeline infekcija, ją vėliau sunkiau atpažinti ir gydyti.
Į gydytoją verta kreiptis, jei pėdų grybelis (tinea pedis) nepraeina per 2-4 savaites tinkamai naudojant priešgrybelines priemones, jei simptomai greitai blogėja arba jei infekcija nuolat kartojasi. Taip pat gydytojo konsultacija reikalinga, kai pažeidimas apima didelę pėdų dalį, atsiranda pūslių, skausmingų įtrūkimų, šlapiavimas ar įtariamas nagų grybelis.
Skubiau kreipkitės, jei pėda ryškiai parausta, patinsta, tampa karšta, stipriai skauda, atsiranda pūlių, raudonų juostų kylant koja aukštyn ar karščiavimas. Tai gali būti bakterinės infekcijos požymiai, kuriems gali reikėti skubaus gydymo.
Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, sergantys cukriniu diabetu, turintys kraujotakos sutrikimų, neuropatiją, nusilpusį imunitetą ar vartojantys imuninę sistemą slopinančius vaistus. Tokiais atvejais net nedideli pėdų įtrūkimai gali komplikuotis, todėl geriau nelaukti, kol būklė pablogės.
Kreipkitės ir tada, jei nesate tikri, ar tai tikrai pėdų grybelis (tinea pedis). Pėdų odos ligos gali atrodyti panašiai, tačiau jų gydymas skiriasi. Tiksli diagnozė padeda išvengti nereikalingų vaistų, uždelsto gydymo ir pasikartojančių atkryčių.
