Paraproktitas
Paraproktitas - tai ūminis arba lėtinis audinių aplink tiesiąją žarną ir išangę uždegimas, dažniausiai susijęs su bakterine infekcija. Ši būklė gali būti labai skausminga ir greitai progresuoti, todėl svarbu neatidėlioti gydytojo apžiūros. Laiku pradėtas gydymas padeda išvengti pūlinio plitimo, fistulės susidarymo ir kitų komplikacijų.
Paraproktitas yra infekcinis uždegimas, apimantis audinius, esančius aplink tiesiąją žarną ir išangės kanalą. Dažniausiai infekcija prasideda išangės liaukutėse, kurios atsiveria į išangės kanalą. Kai jų latakėliai užsikemša arba į juos patenka bakterijų, susidaro pūlingas židinys - abscesas.
Uždegimas gali būti paviršinis arba gilus. Paviršinis paraproktitas dažniau sukelia aiškiai juntamą skausmingą patinimą prie išangės. Gilesnis uždegimas gali būti mažiau matomas iš išorės, tačiau sukelia stiprų skausmą, karščiavimą, bendrą silpnumą ir gali plisti į dubens audinius.
Pagal eigą paraproktitas skirstomas į ūminį ir lėtinį. Ūminis paraproktitas dažniausiai pasireiškia staiga - skausmu, patinimu, paraudimu, karščiavimu. Lėtinis paraproktitas dažnai susijęs su fistule - nenormaliu kanalu tarp tiesiosios žarnos ar išangės kanalo ir odos paviršiaus. Per fistulę gali skirtis pūliai, kraujingos ar gleivingos išskyros.
Svarbu suprasti, kad paraproktitas paprastai nėra „paprastas guzelis“ ar hemorojus. Pūlinys aplink tiesiąją žarną retai praeina savaime, o delsimas gali lemti infekcijos plitimą, audinių pažeidimą ir sudėtingesnį gydymą.
- Stiprus, pulsuojantis skausmas išangės ar tarpvietės srityje.
- Skausmas, stiprėjantis sėdint, vaikštant, tuštinantis ar kosint.
- Patinimas, paraudimas, karštis aplink išangę.
- Skausmingas guzelis ar sukietėjimas prie išangės.
- Karščiavimas, šaltkrėtis, bendras silpnumas.
- Nemalonus spaudimo ar tempimo jausmas tiesiojoje žarnoje.
- Sunkesnis ar skausmingas tuštinimasis.
- Pasikartojančios pūlingos ar gleivingos išskyros iš angos šalia išangės.
- Protarpinis skausmas ar diskomfortas tarpvietės srityje.
- Odos dirginimas, niežėjimas, nemalonus kvapas.
- Periodiškai atsirandantis patinimas, kuris sumažėja ištekėjus pūliams.
- Pasikartojantys uždegimo paūmėjimai su karščiavimu ar skausmu.
- Paraproktitas kartais painiojamas su hemorojumi, tačiau pūlinis uždegimas dažniau sukelia karščiavimą ir stiprėjantį skausmą.
- Gilesnis pūlinys gali nesukelti matomo paraudimo ar guzelių, bet žmogus jaučia gilų, spaudžiantį skausmą tiesiojoje žarnoje.
- Skausmas gali būti toks stiprus, kad sunku sėdėti ar miegoti.
Dažniausia paraproktito priežastis - bakterinė infekcija, prasidedanti išangės liaukutėse. Į audinius patekusios bakterijos sukelia uždegimą, kaupiasi pūliai ir formuojasi abscesas. Infekcijoje dažnai dalyvauja žarnyno bakterijos, tokios kaip Escherichia coli, taip pat anaerobinės bakterijos.
Riziką susirgti gali didinti:
- lėtinės žarnyno ligos, ypač Krono liga;
- cukrinis diabetas, nes jis silpnina atsparumą infekcijoms ir blogina žaizdų gijimą;
- nusilpusi imuninė sistema, pavyzdžiui, dėl onkologinių ligų, ŽIV infekcijos, imunosupresinių vaistų;
- dažni viduriavimai arba užkietėję viduriai, dirginantys išangės sritį;
- išangės įplėšos, traumos, ankstesnės operacijos ar procedūros tiesiosios žarnos srityje;
- nepakankama arba, priešingai, per agresyvi higiena, galinti pažeisti odą;
- rūkymas ir bendra prastesnė audinių kraujotaka.
Paraproktitas gali išsivystyti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniau nustatomas suaugusiesiems. Vyrams ši liga pasitaiko kiek dažniau nei moterims. Vis dėlto svarbiausia ne lytis ar amžius, o tai, kad atsiradus skausmingam patinimui ar karščiavimui reikia kreiptis į gydytoją.
Paraproktitas dažniausiai diagnozuojamas gydytojui įvertinus nusiskundimus ir apžiūrėjus išangės bei tarpvietės sritį. Apžiūros metu vertinamas patinimas, paraudimas, skausmingumas, galimos išskyros ar fistulės anga. Gali būti atliekamas digitalinis tiesiosios žarnos tyrimas pirštu, tačiau jei skausmas labai stiprus, tyrimas atliekamas itin atsargiai arba atidedamas iki nuskausminimo.
Kai pūlinys yra giliai arba diagnozė neaiški, gali prireikti papildomų tyrimų:
- kraujo tyrimų - ieškoma uždegimo požymių, tokių kaip padidėjęs leukocitų skaičius ar C reaktyvusis baltymas;
- ultragarsinio tyrimo, įskaitant endorektalinį ultragarsą, kuris padeda įvertinti pūlinio vietą;
- dubens magnetinio rezonanso tomografijos, ypač įtariant sudėtingą fistulę ar Krono ligą;
- kompiuterinės tomografijos, jei įtariamas gilus dubens infekcijos plitimas ar sunki būklė;
- pūlių pasėlio, kai infekcija sunki, pasikartojanti arba pacientas turi susilpnėjusį imunitetą.
Diagnozuojant svarbu atskirti paraproktitą nuo hemorojaus, išangės įplėšos, odos pūlinio, hidradenito, navikinių ligų ar kitų uždegiminių būklių. Jei įtariama lėtinė fistulė, gali būti reikalinga koloproktologo konsultacija ir išsamesnis fistulės eigos įvertinimas.
Pagrindinis ūminio paraproktito gydymo būdas yra pūlinio atvėrimas ir drenavimas. Tai reiškia, kad gydytojas chirurginiu būdu sudaro sąlygas pūliams ištekėti. Vien antibiotikų dažniausiai nepakanka, nes susiformavusiame pūlinyje kraujotaka prasta, todėl vaistai sunkiai pasiekia infekcijos židinį.
Procedūra gali būti atliekama taikant vietinę, regioninę arba bendrąją nejautrą - tai priklauso nuo pūlinio dydžio, vietos, paciento būklės ir skausmo intensyvumo. Po drenavimo žaizda dažnai paliekama gyti atvirai, kad pūliai nesikauptų iš naujo. Gydytojas paaiškina, kaip prižiūrėti žaizdą, kaip dažnai keisti tvarsčius, kada atvykti kontrolei.
Antibiotikai skiriami ne visada, tačiau jų gali prireikti, jei yra karščiavimas, plintantis odos paraudimas, cukrinis diabetas, susilpnėjęs imunitetas, širdies vožtuvų ligos ar įtariama platesnė infekcija. Skausmui malšinti skiriami tinkami vaistai nuo skausmo, kartais rekomenduojamos šiltos sėdimosios vonelės, kurios palengvina diskomfortą.
Jei susiformuoja fistulė, gydymas planuojamas individualiai. Gali būti taikoma fistulotomija, setono įvedimas, gleivinės lopas ar kiti koloproktologiniai metodai. Tikslas - pašalinti infekcijos kelią ir kartu išsaugoti išangės raukų funkciją, kad nekiltų išmatų nelaikymo rizika.
Gyvensenos priemonės taip pat svarbios: reikėtų vengti vidurių užkietėjimo, vartoti pakankamai skysčių, valgyti daugiau skaidulų, švelniai prižiūrėti išangės sritį ir laikytis gydytojo nurodymų po procedūros.
Į gydytoją reikėtų kreiptis kuo greičiau, jei atsirado skausmingas patinimas prie išangės, stiprėjantis skausmas, karščiavimas ar pūlingos išskyros. Kuo anksčiau įvertinama būklė, tuo paprastesnis gydymas ir mažesnė komplikacijų tikimybė.
Skubios pagalbos reikia, jei:
- karščiuojate, krečia šaltis, jaučiate stiprų silpnumą;
- skausmas labai stiprus arba greitai didėja;
- paraudimas ir patinimas plinta į sėdmenis, tarpvietę ar lytinius organus;
- sergate cukriniu diabetu arba jūsų imunitetas nusilpęs;
- sunku šlapintis ar tuštintis;
- atsiranda sumišimas, galvos svaigimas, labai bloga bendra savijauta;
- po ankstesnio gydymo vėl pradeda tekėti pūliai ar kartojasi patinimas.
Nereikėtų bandyti pūlinio spausti, badyti ar gydyti vien tepalais namuose. Tai gali paskatinti infekcijos plitimą. Jei abejojate, ar tai paraproktitas, ar hemorojus, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju, chirurgu arba koloproktologu.
