Panikos sutrikimas
Panikos sutrikimas - tai nerimo sutrikimas, pasireiškiantis pasikartojančiais ir netikėtais panikos priepuoliais. Šie priepuoliai sukelia stiprų baimės jausmą ir gali iš esmės apriboti kasdienį žmogaus gyvenimą, tačiau tinkamai diagnozavus ir gydant dauguma žmonių sėkmingai suvaldo simptomus.
Panikos sutrikimas apibūdinamas kaip būklė, kai žmogus patiria staigius, stiprius baimės priepuolius, kuriuos lydi ryškūs fiziniai simptomai. Šie priepuoliai dažnai atsiranda be aiškios priežasties ir gali trukti nuo kelių minučių iki valandos. Panikos sutrikimas skiriasi nuo pavienio panikos priepuolio - jam būdingas nuolatinis nerimas dėl būsimų priepuolių ir jų pasekmių. Sutrikimas paveikia smegenų signalų perdavimą, ypač sritis, atsakingas už baimės ir streso reakcijas (pvz., migdolinį kūną). Laikui bėgant gali išsivystyti agorafobija - vengimas situacijų, kuriose būtų sunku gauti pagalbą priepuolio metu.
- Širdies plakimo pagreitėjimas arba stiprus daužymasis
- Prakaitavimas, drebulys arba karščio bangos
- Dusulys arba jausmas, kad trūksta oro
- Skausmas ar spaudimas krūtinėje
- Pykinimas ar pilvo diskomfortas
- Galvos svaigimas, silpnumas ar alpulys
- Baimė prarasti kontrolę arba išprotėti
- Mirties baimė
- Jausmas, kad aplinka yra nereali arba atsiribojimas nuo savęs
- Nuolatinis nerimas dėl kito priepuolio
- Vengimas veiklų ar vietų, susijusių su ankstesniais priepuoliais
- Miego sutrikimai, dirglumas, koncentracijos stoka
Tiksli panikos sutrikimo priežastis nėra visiškai aiški, tačiau manoma, kad jį sukelia genetinė, biologinė ir aplinkos veiksnių sąveika. Riziką didinantys veiksniai: šeiminė ligos istorija (ypač tarp pirmos eilės giminaičių), didelis stresas (netektis, skyrybos, finansinės problemos), trauminiai patyrimai vaikystėje ar suaugus, tam tikri asmenybės bruožai (padidėjęs jautrumas nerimui) bei reikšmingi gyvenimo pokyčiai. Fiziologiniai veiksniai, tokie kaip smegenų neuromediatorių (serotonino, norepinefrino) disbalansas, taip pat gali prisidėti prie sutrikimo atsiradimo.
Panikos sutrikimo diagnozę paprastai nustato psichiatras arba psichologas, remdamasis klinikiniu interviu ir simptomų vertinimu pagal TLK-11 arba DSM-5 kriterijus. Gydytojas pirmiausia atmeta kitas fizines ligas (pvz., širdies ritmo sutrikimus, skydliaukės veiklos sutrikimus), kurios gali sukelti panašius simptomus - tam gali būti atliekami kraujo tyrimai, elektrokardiograma, o kartais ir kiti vaizdiniai tyrimai. Svarbu, kad pacientas kuo tiksliau apibūdintų priepuolių intensyvumą, dažnį ir juos lydinčias mintis. Standartizuoti klausimynai (pvz., Panikos sutrikimo sunkumo skalė) padeda įvertinti būklės sunkumą.
Panikos sutrikimas yra gerai gydomas. Veiksmingiausias gydymas derina psichoterapiją ir medikamentus. Kognityvinė elgesio terapija (KET) padeda keisti katastrofiškas mintis ir mažinti vengimo elgesį - dažnai taikoma ekspozicijos terapija. Vaistai, tokie kaip selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI) arba serotonino ir norepinefrino reabsorbcijos inhibitoriai (SNRI), padeda sumažinti priepuolių dažnį ir intensyvumą. Gydytojas gali skirti trankviliantų (benzodiazepinų) tik trumpalaikiam simptomų malšinimui, nes jie gali sukelti priklausomybę. Gyvenimo būdo pokyčiai - reguliarus fizinis aktyvumas, kvėpavimo pratimai, streso valdymo technikos - taip pat gali žymiai pagerinti savijautą.
Jeigu patiriate pasikartojančius staigius baimės priepuolius, ypač lydimus stiprių fizinių simptomų, tokių kaip širdies plakimas, dusulys ar krūtinės skausmas, verta kuo skubiau kreiptis į šeimos gydytoją arba tiesiogiai į psichikos sveikatos specialistą. Skubios pagalbos reikia, jei priepuolio metu jaučiate krūtinės gniuždymą, spinduliuojantį skausmą į ranką ar žandikaulį, ilgalaikį alpulį arba jei nerimas trukdo atlikti kasdienes veiklas (pvz., išeiti iš namų). Atminkite - panikos sutrikimas nėra silpnumo požymis, o gydoma liga, ir laiku suteikta pagalba gali ženkliai pagerinti gyvenimo kokybę.
