Osteochondrozė
Osteochondrozė - tai degeneraciniai kaulų, kremzlės ir dažniausiai stuburo tarpslankstelinių diskų pokyčiai, kurie gali sukelti skausmą, sustingimą, judesių ribotumą ar nervų dirginimo simptomus. Nors šis terminas dažnai gąsdina, svarbu žinoti: osteochondrozė ne visada reiškia pavojingą ligą, o tinkamai įvertinus būklę daugeliui žmonių galima veiksmingai sumažinti simptomus ir sulėtinti pokyčių progresavimą.
Osteochondrozė - tai būklė, kai dėl ilgalaikės mechaninės apkrovos, amžiaus, medžiagų apykaitos ypatumų ar kitų veiksnių ima keistis kremzlė ir šalia esantis kaulinis audinys. Dažniausiai kasdienėje medicinos praktikoje šiuo terminu apibūdinami degeneraciniai stuburo pokyčiai: tarpslankstelinių diskų elastingumo mažėjimas, jų suplokštėjimas, smulkūs slankstelių kraštų kauliniai išaugimai, sąnarių ir raiščių pakitimai.
Stuburas sudarytas iš slankstelių, tarp kurių yra tarpslanksteliniai diskai. Diskai veikia tarsi amortizatoriai - jie padeda sugerti krūvį, leidžia stuburui lankstytis ir saugo nervines struktūras. Kai diskas netenka vandens ir elastingumo, jis prasčiau paskirsto apkrovą. Dėl to didesnis krūvis tenka slanksteliams, smulkiesiems stuburo sąnariams ir raiščiams. Ilgainiui gali atsirasti uždegiminė reakcija, raumenų įtampa, nervų šaknelių dirginimas ar stuburo kanalo susiaurėjimas.
Osteochondrozė gali būti nustatoma kaklinėje, krūtininėje ar juosmeninėje stuburo dalyje. Kaklinės dalies pokyčiai dažniau sukelia kaklo, pečių juostos skausmą, galvos skausmus ar rankų tirpimą. Juosmeninės dalies osteochondrozė dažnai pasireiškia apatinės nugaros skausmu, skausmo plitimu į sėdmenį ar koją. Krūtininės dalies pokyčiai retesni, tačiau gali imituoti krūtinės, tarpumenčio ar šonkaulių srities skausmą.
Svarbu pabrėžti, kad radiologiniuose tyrimuose matoma osteochondrozė ne visada tiesiogiai paaiškina žmogaus skausmą. Degeneracinių pokyčių randama daugeliui vyresnių nei 30-40 metų žmonių, net jei jie nejaučia jokių simptomų. Todėl gydytojas vertina ne vien tyrimo išvadą, bet ir nusiskundimus, apžiūrą, neurologinius požymius bei bendrą sveikatos būklę.
- Nugaros ar kaklo skausmas, kuris gali būti bukas, maudžiantis arba aštrus.
- Sustingimas rytais arba po ilgesnio sėdėjimo, vairavimo, darbo prie kompiuterio.
- Judesių ribotumas - sunkiau pasilenkti, pasisukti, ilgiau išlaikyti vieną padėtį.
- Raumenų įtampa, spazmai, „surakinto“ kaklo ar juosmens pojūtis.
- Skausmo sustiprėjimas po fizinio krūvio, netaisyklingo kėlimo, peršalimo ar streso.
- Kaklo skausmas, plintantis į pakaušį, pečius ar tarpumentę.
- Galvos skausmai, dažniau prasidedantys pakaušyje.
- Rankos, plaštakos ar pirštų tirpimas, dilgčiojimas, „skruzdėlių bėgiojimo“ pojūtis.
- Silpnumas rankoje, sunkesnis smulkių judesių atlikimas, pavyzdžiui, sagų segimas.
- Galvos svaigimas ar nestabilumo jausmas, nors tokie simptomai nebūtinai visada kyla dėl stuburo pokyčių ir turi būti vertinami atsargiai.
- Apatinės nugaros dalies skausmas, sustiprėjantis lenkiantis, keliant svorį ar ilgai sėdint.
- Skausmo plitimas į sėdmenį, šlaunį, blauzdą ar pėdą - tai gali rodyti nervinės šaknelės dirginimą.
- Kojos tirpimas, dilgčiojimas, jutimo sumažėjimas.
- Jėgos sumažėjimas kojoje, sunkumas atsistoti ant pirštų ar kulnų.
- Pasikartojantys „strėnų surakinimo“ epizodai.
- Skausmas tampa labai stiprus, progresuoja arba nepraeina ilsintis.
- Atsiranda ryškus rankos ar kojos silpnumas.
- Sutriksta šlapinimasis, tuštinimasis arba atsiranda tirpimas tarpvietės srityje.
- Skausmą lydi karščiavimas, nepaaiškinamas svorio kritimas, naktinis prakaitavimas.
- Skausmas prasidėjo po traumos, kritimo ar eismo įvykio.
Osteochondrozė dažniausiai vystosi palaipsniui. Tai nėra vienos dienos ar vieno judesio pasekmė - dažniau tai ilgalaikis procesas, kai stuburo struktūros patiria daugiau krūvio, nei pajėgia atlaikyti ir atsinaujinti.
Pagrindinės priežastys ir rizikos veiksniai:
• Amžius. Bėgant metams tarpslanksteliniai diskai natūraliai netenka dalies vandens ir elastingumo, todėl tampa mažiau atsparūs apkrovai.
• Paveldimumas. Kai kuriems žmonėms degeneraciniai stuburo pokyčiai atsiranda anksčiau dėl jungiamojo audinio, kremzlės ar diskų struktūros ypatumų.
• Ilgas sėdėjimas ir mažas fizinis aktyvumas. Sėdint, ypač susikūprinus, padidėja spaudimas juosmens ir kaklo struktūroms. Silpni liemens raumenys blogiau stabilizuoja stuburą.
• Netaisyklingas fizinis krūvis. Dažnas sunkių daiktų kėlimas, staigūs pasisukimai, darbas pasilenkus ar vibracija, pavyzdžiui, vairuojant sunkiasvorę techniką, didina diskų ir sąnarių apkrovą.
• Antsvoris. Didesnė kūno masė ypač apkrauna juosmeninę stuburo dalį, klubus ir kelius, todėl degeneraciniai pokyčiai gali progresuoti greičiau.
• Rūkymas. Nikotinas ir kiti tabako dūmų komponentai blogina smulkiųjų kraujagyslių kraujotaką, todėl diskų mityba gali būti prastesnė.
• Traumos. Ankstesni stuburo sužalojimai, sportinės traumos ar pasikartojančios mikrotraumos gali paspartinti kremzlės ir kaulo pakitimus.
• Laikysenos ir ergonomikos problemos. Netinkamas darbo stalo aukštis, per žemai laikomas ekranas, netinkama kėdė, dažnas telefono laikymas palenkus galvą gali provokuoti kaklo ir nugaros skausmus.
• Gydomos gretutinės ligos. Osteoporozė, uždegiminės sąnarių ligos, medžiagų apykaitos sutrikimai, vitamino D stoka ar endokrininės ligos gali turėti įtakos kaulų ir raumenų sistemos būklei.
Kai kuriose medicinos srityse terminas osteochondrozė vartojamas ir vaikų ar paauglių augimo zonų sutrikimams apibūdinti, pavyzdžiui, tam tikroms osteochondropatijoms. Tačiau kalbant apie suaugusiųjų nugaros skausmą dažniausiai turimi omenyje degeneraciniai stuburo pokyčiai.
Osteochondrozės diagnostika prasideda nuo pokalbio ir apžiūros. Gydytojui svarbu suprasti, kur skauda, kiek laiko tęsiasi simptomai, kas juos sustiprina ar palengvina, ar skausmas plinta į ranką ar koją, ar yra tirpimas, silpnumas, karščiavimas, trauma, onkologinių ligų istorija.
Apžiūros metu gydytojas įvertina laikyseną, stuburo judesius, raumenų įtampą, skausmingus taškus. Jei įtariamas nervų šaknelių dirginimas, atliekamas neurologinis ištyrimas: tikrinama raumenų jėga, refleksai, jutimai, eisenos ypatumai, specialūs tempimo mėginiai.
Tyrimai parenkami pagal situaciją. Ne kiekvienam nugaros skausmui iš karto reikia magnetinio rezonanso tomografijos ar kompiuterinės tomografijos - dažnai pirmiausia pakanka klinikinio įvertinimo ir konservatyvaus gydymo. Tačiau tyrimai būtini, jei yra neurologinių sutrikimų, įtariama trauma, infekcija, navikas, uždegiminė liga arba skausmas užsitęsia ir nereaguoja į gydymą.
Galimi tyrimai:
• Rentgenograma. Gali parodyti slankstelių padėties pokyčius, diskų tarpų susiaurėjimą, kaulines išaugas, iškrypimus. Ji geriau vertina kaulines struktūras, bet neparodo diskų ir nervų taip detaliai kaip magnetinio rezonanso tomografija.
• Magnetinio rezonanso tomografija. Tai vienas informatyviausių tyrimų, kai įtariama disko išvarža, nervų šaknelės suspaudimas, stuburo kanalo stenozė, uždegimas ar kitos minkštųjų audinių problemos. MRT padeda matyti diskus, nervus, nugaros smegenis, raiščius.
• Kompiuterinė tomografija. KT dažniau naudojama kauliniams pakitimams, traumoms, sudėtingoms anatominėms situacijoms vertinti arba kai MRT negalima atlikti.
• Kraujo tyrimai. Jie nėra skirti tiesiogiai „patvirtinti“ osteochondrozę, bet gali padėti atmesti uždegimą, infekciją, reumatines ligas ar kitas priežastis. Gali būti tiriamas bendras kraujo tyrimas, C reaktyvusis baltymas, eritrocitų nusėdimo greitis, kalcis, vitaminas D ar kiti rodikliai pagal poreikį.
• Elektromiografija ir nervų laidumo tyrimai. Šie tyrimai gali būti naudingi, jei reikia atskirti nervinės šaknelės pažeidimą nuo periferinių nervų ligų, pavyzdžiui, riešo kanalo sindromo.
Diagnozė nustatoma derinant simptomus, apžiūros radinius ir tyrimų rezultatus. Vien tik tyrimo išvada „osteochondrozė“ be klinikinio konteksto nėra pakankama spręsti, koks gydymas žmogui reikalingas.
Osteochondrozės gydymas dažniausiai yra kompleksinis. Tikslas - sumažinti skausmą, atkurti judėjimą, pagerinti raumenų funkciją, sumažinti nervų dirginimą ir padėti žmogui grįžti prie kasdienės veiklos. Daugumai pacientų pradedama nuo konservatyvaus gydymo, nes operacijos prireikia tik nedidelei daliai žmonių.
Pagrindinės gydymo kryptys:
• Judėjimo režimas. Ūmaus skausmo metu gali prireikti trumpalaikio krūvio sumažinimo, tačiau ilgas gulėjimas paprastai nerekomenduojamas. Lengvas vaikščiojimas, švelnūs judesiai ir palaipsnis aktyvumo didinimas dažniausiai padeda greičiau sveikti.
• Vaistai nuo skausmo ir uždegimo. Gydytojas gali skirti nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, paracetamolio ar kitų skausmą mažinančių vaistų. Jei yra ryškus raumenų spazmas, kartais trumpam skiriami raumenis atpalaiduojantys vaistai. Vaistus svarbu vartoti pagal gydytojo nurodymus, ypač jei sergate skrandžio, inkstų, širdies ir kraujagyslių ligomis ar vartojate kraują skystinančius vaistus.
• Kineziterapija. Tai viena svarbiausių gydymo dalių. Individualiai parinkti pratimai stiprina giliuosius liemens ir kaklo raumenis, gerina laikyseną, lankstumą, koordinaciją. Pratimai turi būti atliekami taisyklingai ir palaipsniui - per didelis krūvis gali sustiprinti simptomus.
• Fizioterapija ir manualinės priemonės. Šilumos ar šalčio procedūros, elektrostimuliacija, masažas, minkštųjų audinių technikos, trakcija ar manualinė terapija kai kuriems pacientams gali sumažinti skausmą. Svarbu, kad jas atliktų kvalifikuoti specialistai, ypač jei yra neurologinių simptomų.
• Ergonomikos korekcija. Darbo vietos pritaikymas, taisyklingas ekrano aukštis, pertraukos kas 30-60 minučių, tinkamas kėdės ir stalo aukštis, svorių kėlimas pritūpus, o ne lenkiantis per juosmenį, gali reikšmingai sumažinti simptomų pasikartojimą.
• Gyvensenos pokyčiai. Reguliarus fizinis aktyvumas, kūno svorio mažinimas, metimas rūkyti, pakankamas miegas ir streso valdymas padeda stuburui geriau atlaikyti kasdienį krūvį.
• Injekcinis gydymas. Jei skausmas stiprus ir plinta dėl nervinės šaknelės dirginimo, kai kuriais atvejais gali būti svarstomos epidurinės steroidų injekcijos, nervų blokados ar kitos intervencinės skausmo gydymo procedūros. Jos taikomos individualiai, įvertinus tyrimus ir riziką.
• Chirurginis gydymas. Operacija svarstoma, kai yra progresuojantis neurologinis deficitas, didelė disko išvarža, stiprus nervo suspaudimas, stuburo kanalo stenozė arba konservatyvus gydymas ilgą laiką neveiksmingas. Chirurginės galimybės priklauso nuo problemos: gali būti atliekama disko išvaržos pašalinimo operacija, nervinių struktūrų atlaisvinimas, stabilizacija ar kitos procedūros.
Gydymo sėkmė labai priklauso nuo nuoseklumo. Vien vaistai dažnai numalšina skausmą trumpam, bet nepašalina priežasčių, dėl kurių stuburas perkraunamas. Todėl ilgalaikėje perspektyvoje svarbiausi yra judėjimas, raumenų stiprinimas, darbo įpročių korekcija ir realistiškas požiūris į degeneracinius pokyčius.
Į gydytoją verta kreiptis, jei nugaros ar kaklo skausmas trunka ilgiau nei kelias dienas, kartojasi, trukdo miegui, darbui ar kasdienei veiklai. Taip pat svarbu pasitarti, jei skausmas plinta į ranką ar koją, atsiranda tirpimas, dilgčiojimas, raumenų silpnumas arba simptomai nuolat stiprėja.
Skubios medicininės pagalbos reikia, jei:
• staiga atsirado ryškus rankos ar kojos silpnumas;
• sutriko šlapinimosi ar tuštinimosi kontrolė;
• nutirpo tarpvietė ar vidinės šlaunų pusės;
• skausmas prasidėjo po rimtos traumos ar kritimo;
• nugaros skausmą lydi karščiavimas, šaltkrėtis, stiprus bendras silpnumas;
• yra nepaaiškinamas svorio kritimas, naktinis skausmas, onkologinės ligos istorija;
• skausmas nepakeliamas ir nemažėja ramybėje ar pavartojus įprastų vaistų.
Tokiais atvejais svarbu nedelsti, nes kai kurios būklės, pavyzdžiui, stiprus nervinių struktūrų suspaudimas, infekcija, lūžis ar navikinis procesas, turi būti diagnozuojamos ir gydomos kuo anksčiau.
Jeigu jums jau nustatyta osteochondrozė, bet simptomai keičiasi arba atsiranda naujų požymių, nereikėtų visko automatiškai priskirti „stuburui“. Krūtinės skausmas, dusulys, alpimas, staigus galvos svaigimas, kalbos sutrikimas ar vienos kūno pusės silpnumas gali būti nesusiję su osteochondroze ir reikalauja skubaus įvertinimo.
