Leiomiosarkoma
Leiomiosarkoma yra retas, bet agresyvus piktybinis navikas, atsirandantis iš lygiųjų raumenų ląstelių. Dažniausiai diagnozuojama pilvo ertmėje, ypač gimdoje, taip pat retroperitoneume ir kraujagyslių sienelėse. Laiku nepastebėtas šis navikas gali greitai plisti, todėl ankstyva diagnostika ir tinkamas gydymas yra gyvybiškai svarbūs.
Leiomiosarkoma yra sarkomų tipas - piktybiniai navikai, kylantys iš jungiamojo audinio. Lygiųjų raumenų ląstelės yra nevalingų raumenų dalis, esanti tokiuose organuose kaip gimda, virškinimo traktas, šlapimo pūslė, kraujagyslės. Leiomiosarkoma gali išsivystyti bet kurioje šių vietų, tačiau dažniausiai stebima gimdoje (gimdos leiomiosarkoma) arba retroperitonealinėje erdvėje. Ja liga serga bet kokio amžiaus žmonės, bet dažniau vyresni nei 50 metų. Jos augimo tempas yra gana greitas, o metastazės linkusios plisti per kraują į plaučius, kepenis ir kitus organus.
- Pilvo arba dubens skausmas, dažnai nuolatinis ir stiprėjantis
- Juntamas darinys pilvo arba dubens srityje (naviko gumulas)
- Nenormalus kraujavimas iš gimdos (ne menstruacijų metu arba po menopauzės)
- Pilvo pūtimas, greitas sotumo jausmas valgant
- Svorio kritimas be aiškios priežasties
- Nuovargis, silpnumas (galima anemija dėl lėtinio kraujavimo)
- Karščiavimas, naktinis prakaitavimas
- Skausmas šlapinantis ar tuštinantis (jei navikas spaudžia)
Tikslios leiomiosarkomos priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau nustatyta keletas rizikos veiksnių. Dauguma atvejų pasitaiko atsitiktinai, be paveldimumo. Genetinės mutacijos, pavyzdžiui, TP53 ar RB1 genų pakitimai, siejami su šios ligos vystymusi. Riziką didina ankstesnis spindulinis gydymas (ypač dubens srityje), kai kurios paveldimos ligos, tokios kaip retinoblastoma ar Li-Fraumeni sindromas. Amžius - kuo vyresnis žmogus, tuo didesnė rizika. Priešingai nei gerybiniai miomos navikai, leiomiosarkoma nėra tiesiogiai susijusi su hormonais, tačiau kai kurie tyrimai rodo galimą estrogenų poveikį.
Diagnostika pradedama išsamiu fiziniu patikrinimu ir vaizdiniais tyrimais. Pirmiausia atliekamas ultragarsas arba kompiuterinė tomografija (KT), kuri padeda įvertinti naviko dydį, vietą ir struktūrą. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) suteikia dar tikslesnį minkštųjų audinių vaizdą. Biopsija - vienintelis būdas patvirtinti diagnozę: paimamas naviko audinio mėginys ir tiriamas mikroskopu. Dažnai atliekama imunohistocheminė analizė, ieškant specifinių žymenų (desmino, aktino, smooth muscle myosin). Kraujo tyrimai nėra specifiniai, bet gali parodyti anemiją ar uždegiminius rodiklius.
Pagrindinis gydymo metodas yra radikali chirurgija - naviko pašalinimas su sveiko audinio pakraščiais. Jei navikas yra gimdoje, dažnai atliekama histerektomija su priedų pašalinimu. Priklausomai nuo stadijos, po operacijos gali būti taikoma spindulinė arba chemoterapija (pvz., doksorubicinas, ifosfamidas). Dėl didelio atkryčio pavojaus gydymas dažnai būna kompleksinis. Naujesnės galimybės - tikslinė terapija (pvz., pazopanibas) ir imunoterapija, tačiau jų veiksmingumas ribotas. Metastažavus atvejams gali būti siūloma paliatyvi priežiūra, mažinanti simptomus.
Nedelsiant kreipkitės į gydytoją, jei pajutote bet kurį iš šių simptomų: negimdinį arba nenormalų kraujavimą iš gimdos, ypač po menopauzės; nuolatinį pilvo ar dubens skausmą, kuris nestabsta; apčiuopiamą darinį pilve; nepaaiškinamą svorio kritimą ar stiprų nuovargį. Šie požymiai gali rodyti ne tik leiomiosarkomą, bet ir kitas rimtas ligas, todėl kuo greičiau atlikti tyrimai pagerina prognozę. Jei jau esate gydomi dėl gerybinės miomos ir simptomai staiga pablogėja, būtina informuoti onkologą.
