Kelio girnelės išnirimas
Kelio girnelės išnirimas - tai būklė, kai kelio girnelė pasislenka iš savo įprastos vietos šlaunikaulio griovelyje, dažniausiai į išorinę kelio pusę. Tai gali įvykti staiga sportuojant, paslydus ar net nepatogiai pasukus koją, o skausmas ir baimė pajudinti kelį dažnai būna labai stiprūs. Nors daugeliu atvejų būklė sėkmingai gydoma, svarbu ją įvertinti tinkamai, nes negydomi pažeidimai gali lemti pakartotinius išnirimus ir kremzlės problemas.
Kelio girnelės išnirimas reiškia, kad kelio girnelė laikinai arba rečiau ilgesniam laikui palieka savo įprastą padėtį. Įprastai girnelė slysta specialiu šlaunikaulio grioveliu, kai lenkiame ir tiesiame kelį. Ji veikia kaip svirtis, padedanti šlaunies raumenims efektyviau ištiesti koją, todėl yra labai svarbi vaikštant, bėgant, lipant laiptais ir stojantis nuo kėdės.
Kai įvyksta Kelio girnelės išnirimas, dažniausiai girnelė pasislenka į išorinę kelio pusę. Tuo metu gali būti pertempiami arba plyšti girnelę stabilizuojantys raiščiai, ypač vidinėje kelio pusėje esantys minkštieji audiniai. Kartais kartu nukenčia sąnario kremzlė, susidaro kaulo ar kremzlės atplaiša, atsiranda kraujo sąnaryje. Dėl to net tada, kai girnelė pati „grįžta“ į vietą, kelis gali likti patinęs, skausmingas ir nestabilus.
Ši trauma dažnesnė paaugliams ir jauniems suaugusiesiems, ypač sportuojantiems. Vis dėlto Kelio girnelės išnirimas gali įvykti bet kuriame amžiuje. Pirmasis išnirimas dažnai būna labai bauginantis, nes žmogus pajunta staigų skausmą, kelio deformaciją ar tarsi „iššokimą“. Svarbu žinoti, kad tinkamai įvertinus kelį, parinkus gydymą ir reabilitaciją, dauguma žmonių grįžta prie įprastos veiklos. Tačiau skubėjimas per anksti sportuoti ar nepakankamai sustiprinti raumenys didina pakartotinio išnirimo riziką.
- Staigus, aštrus skausmas kelio priekyje arba aplink girnelę.
- Jausmas, kad kelio girnelė „iššoko“, pasislinko ar kelis trumpam tapo nevaldomas.
- Matoma kelio formos deformacija, ypač jei girnelė lieka pasislinkusi į šoną.
- Sunku arba neįmanoma ištiesti kojos, atsistoti ant jos ar tęsti judesį.
- Staigus silpnumas, nestabilumas, baimė pajudinti kelį.
- Kelio patinimas, kuris gali didėti per pirmąsias valandas po traumos.
- Skausmas spaudžiant aplink girnelę, ypač vidinėje kelio pusėje.
- Maudimas lenkiant ar tiesiant kelį, lipant laiptais, tupiant.
- Pojūtis, kad kelis nėra patikimas, gali „pabėgti“ ar vėl išnirti.
- Judesių ribotumas, sustingimas, nenoras pilnai remtis koja.
- Labai greitai atsiradęs didelis patinimas, galintis reikšti kraujavimą į sąnarį.
- Užstrigimo, spragtelėjimo ar kliuvimo jausmas kelyje.
- Negalėjimas priminti kojos dėl skausmo ar nestabilumo.
- Tirpimas, šaltumas ar neįprasta pėdos spalva, nors tai pasitaiko retai.
- Pasikartojantys epizodai, kai girnelė slenka į šoną net be didelės traumos.
Kelio girnelės išnirimas dažniausiai įvyksta tada, kai kelis tuo pačiu metu pasisuka, šiek tiek sulinksta, o šlaunies raumenys stipriai susitraukia. Tokia situacija būdinga krepšinyje, futbole, tinklinyje, slidinėjant, šokant ar staigiai keičiant bėgimo kryptį. Kartais tiesioginio smūgio į kelį net nebūna - pakanka nepatogaus judesio.
Svarbūs ir individualūs anatominiai ypatumai. Kai kurių žmonių šlaunikaulio griovelis, kuriuo turi slysti girnelė, yra seklesnis, todėl girnelė lengviau nukrypsta į šoną. Riziką didina aukščiau nei įprasta esanti girnelė, didesnis kojų ašies nuokrypis, pėdų padėtis, bendras sąnarių laisvumas. Jei raiščiai ir kapsulė natūraliai elastingesni, stabilumas gali būti mažesnis, ypač intensyviai sportuojant.
Didelę reikšmę turi raumenų pusiausvyra. Silpnesni klubų ir šlaunų raumenys, prasta judesių kontrolė, nepakankama liemens stabilizacija gali lemti, kad kelis krūvio metu krypsta į vidų, o girnelę veikia jėgos, stumiančios ją į išorinę pusę. Todėl Kelio girnelės išnirimas nėra vien „nelaimingas atsitikimas“ - kartais jį lemia ilgą laiką besikaupę biomechaniniai veiksniai.
Riziką taip pat didina ankstesnis Kelio girnelės išnirimas. Po pirmo epizodo pažeisti stabilizuojantys audiniai gali neužgyti pakankamai tvirtai, todėl daliai žmonių išnirimai kartojasi. Ypač tai aktualu jauniems sportininkams, žmonėms su ryškiais anatominiais rizikos veiksniais ir tiems, kurie per greitai grįžta prie intensyvios veiklos be pilnos reabilitacijos.
Rečiau Kelio girnelės išnirimas gali būti susijęs su stipriu tiesioginiu smūgiu į kelį, eismo įvykiu ar kritimu. Tokiais atvejais didesnė papildomų sužalojimų tikimybė, todėl būtinas atidus ištyrimas.
Diagnozė prasideda nuo pokalbio ir apžiūros. Gydytojas klausia, kaip tiksliai įvyko trauma, ar girnelė buvo matomai pasislinkusi, ar ji grįžo į vietą savaime, ar reikėjo pagalbos. Taip pat svarbu, ar anksčiau buvo panašių epizodų, kokia fizinė veikla įprasta, ar kelis patino iš karto.
Apžiūros metu vertinamas kelio patinimas, skausmingos vietos, judesių amplitudė, gebėjimas remtis koja. Gydytojas atsargiai tikrina girnelės padėtį, jos judrumą, kelio raiščių stabilumą. Po ūmios traumos tyrimas gali būti ribotas dėl skausmo, todėl kartais dalis testų atliekama vėliau, kai skausmas ir patinimas sumažėja.
Dažniausiai atliekama kelio rentgenograma. Ji padeda įvertinti, ar nėra lūžio, ar girnelė yra tinkamoje padėtyje, ar nematyti kaulo atplaišų. Rentgeno tyrimas ypač svarbus po pirmojo išnirimo arba jei kelis labai patinęs ir skausmingas.
Magnetinio rezonanso tomografija dažnai rekomenduojama, kai įtariamas kremzlės pažeidimas, raiščių plyšimas, kraujas sąnaryje arba laisva kaulo ir kremzlės atplaiša. Šis tyrimas gerai parodo minkštuosius audinius, todėl padeda nuspręsti, ar užteks konservatyvaus gydymo, ar reikėtų operacijos.
Kompiuterinė tomografija gali būti naudinga vertinant kaulų anatomiją, ypač jei Kelio girnelės išnirimas kartojasi ir planuojamas chirurginis gydymas. Ji padeda tiksliau įvertinti girnelės padėtį, šlaunikaulio griovelio formą ir kitus kaulinius veiksnius.
Kartais atliekami papildomi tyrimai: echoskopija, jei reikia įvertinti skysčio kiekį sąnaryje ar minkštuosius audinius, arba laboratoriniai kraujo tyrimai, jei patinimas ir skausmas nėra aiškiai susiję su trauma ir gydytojas svarsto uždegiminę ar infekcinę priežastį. Vis dėlto tipinio Kelio girnelės išnirimo atveju pagrindą sudaro klinikinis įvertinimas ir vaizdiniai tyrimai.
Gydymas priklauso nuo to, ar tai pirmas Kelio girnelės išnirimas, ar epizodai kartojasi, taip pat nuo to, ar yra kremzlės, kaulo ar raiščių pažeidimų. Jei girnelė liko išnirusi, ją turi atstatyti medicinos specialistas. Nereikėtų bandyti stipriai „įspausti“ girnelės patiems, nes galima padidinti pažeidimą. Kartais girnelė grįžta į vietą savaime dar prieš atvykstant pas gydytoją, tačiau tai nereiškia, kad kelis nepažeistas.
Pirmomis dienomis dažnai taikomas poilsis, šaldymas, kojos pakėlimas ir skausmą bei uždegimą mažinantys vaistai, jei žmogui jie tinka. Kelis gali būti imobilizuojamas specialiu įtvaru arba elastine fiksacija. Svarbu rasti pusiausvyrą: kelį reikia apsaugoti, bet per ilgas visiškas nejudrumas gali lemti sustingimą ir raumenų nusilpimą.
Labai svarbi gydymo dalis yra kineziterapija. Ji paprastai pradedama tada, kai ūmus skausmas ir patinimas sumažėja. Pratimai stiprina šlaunies, sėdmenų ir liemens raumenis, gerina kelio kontrolę, moko saugiai tūpti, leistis laiptais, bėgti ir keisti kryptį. Vien šlaunies raumenų stiprinimo dažnai neužtenka - reikia atkurti visos kojos judesių koordinaciją.
Grįžimas į sportą turi būti laipsniškas. Gydytojas ar kineziterapeutas vertina ne tik tai, ar nebėra skausmo, bet ir ar atkurta jėga, pusiausvyra, šuolių ir nusileidimų kontrolė. Per anksti pradėjus žaisti ar bėgioti, Kelio girnelės išnirimas gali pasikartoti.
Operacinis gydymas svarstomas, jei randama laisva kremzlės ar kaulo atplaiša, didelis kremzlės pažeidimas, ryškus stabilizuojančių audinių plyšimas arba jei išnirimai kartojasi. Dažna operacija yra girnelę stabilizuojančio raiščio atkūrimas. Kai kuriais atvejais, esant ryškiems anatominiams veiksniams, gali būti atliekamos ir kaulinės korekcijos, pavyzdžiui, keičiama sausgyslės prisitvirtinimo vieta ar koreguojama girnelės slydimo kryptis. Sprendimas dėl operacijos priimamas individualiai, įvertinus tyrimus, žmogaus amžių, aktyvumą ir lūkesčius.
Net ir po operacijos reabilitacija išlieka būtina. Ji trunka kelis mėnesius ir padeda atkurti judesius, jėgą bei pasitikėjimą koja. Sėkmingas gydymas dažniausiai yra bendras gydytojo, kineziterapeuto ir paties paciento darbas.
Į gydytoją reikėtų kreiptis po kiekvieno aiškaus Kelio girnelės išnirimo, net jei girnelė grįžo į vietą savaime. Po tokios traumos gali būti kremzlės ar kaulo pažeidimų, kurių žmogus pats nepastebi. Kuo anksčiau įvertinama kelio būklė, tuo lengviau parinkti tinkamą gydymą ir sumažinti pakartotinio išnirimo riziką.
Skubios medicininės pagalbos reikia, jei girnelė liko pasislinkusi ir kelis atrodo deformuotas, jei skausmas labai stiprus, jei negalite priminti kojos arba jei patinimas atsirado labai greitai. Taip pat nedelskite, jei pėda tirpsta, šąla, keičia spalvą, jei jaučiate stiprų kelio užstrigimą arba negalite jo pajudinti.
Konsultacijos reikia ir tada, kai po kelių dienų skausmas nemažėja, kelis išlieka patinęs, sunku lipti laiptais ar jaučiate nestabilumą. Jei Kelio girnelės išnirimas kartojasi, svarbu nelaukti, kol trauma taps „įprasta“. Pasikartojantys išnirimai gali žaloti sąnario kremzlę ir ilgainiui didinti lėtinio skausmo bei ankstyvesnio sąnario susidėvėjimo riziką.
Jeigu sportuojate, saugiausia prie treniruočių grįžti tik gavus specialisto leidimą. Skausmo nebuvimas dar nereiškia, kad kelis visiškai pasirengęs šuoliams, staigiems posūkiams ir kontaktui.
