Inkstų ląstelių karcinoma
Inkstų ląstelių karcinoma (ILK) yra dažniausias suaugusiųjų inkstų vėžio tipas, kylantis iš inkstų kanalėlių epitelio. Laiku nustačius, ši liga dažnai yra išgydoma, todėl svarbu žinoti simptomus ir rizikos veiksnius.
Inkstų ląstelių karcinoma atsiranda, kai inkstų kanalėlių ląstelės pradeda nekontroliuojamai dalytis. Dažniausiai piktybinis augimas prasideda viename inkste, tačiau ligai progresuojant gali išplisti į limfmazgius, plaučius, kaulus ar kitus organus. Yra keli histologiniai potipiai - skaidriųjų ląstelių, papiliarinis ir chromofobinis - kurių prognozė ir gydymo taktika šiek tiek skiriasi. Ligai būdingas gausus kraujagyslių tinklas, todėl ji gali būti linkusi kraujuoti. Laiku diagnozavus pirmąją stadiją, penkerių metų išgyvenamumas siekia apie 90 %.
- Kraujas šlapime (hematurija) - matomas plika akimi arba mikroskopiškai
- Šoninis arba juosmens skausmas, dažnai nuolatinis ir nuobodus
- Apčiuopiamas darinys pilvo srityje (vėlyvas požymis)
- Neaiškus karščiavimas be infekcijos požymių
- Nuovargis, svorio kritimas, prakaitavimas naktį
- Kraujagyslių trombozė arba plaučių embolija
- Skausmas kauluose (jei metastazavo į skeletą)
- Kosulys arba hemoptizė (jei metastazavo į plaučius)
- Padidėję limfmazgiai kakle arba kirkšnyse
Tiksli inkstų ląstelių karcinomos priežastis nėra žinoma, tačiau nustatyti keli rizikos veiksniai. Rūkymas yra svarbiausias modifikuojamas veiksnys - jis dvigubai padidina riziką. Nutukimas, aukštas kraujo spaudimas ir lėtinė inkstų liga taip pat didina tikimybę. Paveldimi sindromai, tokie kaip Hippel-Lindau liga, Birt-Hogg-Dubé sindromas ar paveldima papiliarinė inkstų karcinoma, sudaro apie 5-8 % atvejų. Vyrams ILK nustatoma dažniau nei moterims, o rizika didėja su amžiumi, ypač po 60 metų.
Įtariant inkstų ląstelių karcinomą, pirmiausia atliekamas ultragarsinis tyrimas (echoskopija), kuris gali parodyti darinį. Tolesniam įvertinimui skiriama kompiuterinė tomografija (KT) su kontrastu - tai auksinis standartas nustatant naviko dydį, išplitimą ir kraujagyslių įsitraukimą. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) naudojama, jei kontrastinė medžiaga draudžiama (pvz., dėl alergijos). Biopsija atliekama retai, tik kai abejojama dėl diagnozės. Taip pat tikrinamas kraujo tyrimas - kreatinino, hemoglobino, kalcio ir kepenų fermentų kiekis, o šlapimo analizė padeda aptikti mikrohematuriją.
Pagrindinis gydymo metodas, kai navikas yra lokalizuotas, - radikali arba dalinė nefrektomija (inksto pašalinimas) laparoskopiškai arba atviru būdu. Jei operacija neįmanoma ar liga išplitusi, taikoma sisteminė terapija: tiksliniai vaistai (pvz., sunitinibas, pazopanibas), imunoterapija (pvz., nivolumabas, ipilimumabas) arba jų derinys. Kiti metodai apima radiofrekvencinę abliaciją, krioabliaciją arba arterinę embolizaciją. Spindulinė terapija naudojama simptomams, pvz., kaulų metastazių skausmui, mažinti. Gydymą parenka onkologų komanda individualiai, atsižvelgdama į naviko potipį, stadiją ir paciento būklę.
Jei pastebite kraujo šlapime - net jei tai buvo tik vieną kartą - nedelsdami kreipkitės į šeimos gydytoją arba urologą. Taip pat verta įvertinti, jei jaučiate nuolatinį šono ar juosmens skausmą be aiškios priežasties, neplanuotai krenta svoris, kamuoja naktinis prakaitavimas ar karščiavimas. Ypač svarbu pasikonsultuoti, jei turite rizikos veiksnių (pvz., rūkote, sergate nutukimu ar hipertenzija). Ankstyva diagnostika žymiai pagerina gydymo rezultatus.
