Hiperglikemija

Hiperglikemija atsiranda tada, kai organizmas negali tinkamai panaudoti gliukozės arba kai jos į kraują patenka daugiau, nei ląstelės gali pasisavinti. Dažniausia priežastis - cukrinis diabetas, tačiau gliukozės kiekį gali didinti ir kitos būklės.

Sergant 1 tipo cukriniu diabetu, imuninė sistema pažeidžia kasos beta ląsteles, kurios gamina insuliną. Insulino ima trūkti, todėl gliukozė negali patekti į ląsteles. Šio tipo diabetas dažnai prasideda vaikystėje, paauglystėje ar jauname amžiuje, tačiau gali išsivystyti ir suaugusiesiems.

Sergant 2 tipo cukriniu diabetu, pagrindinis mechanizmas yra atsparumas insulinui. Tai reiškia, kad insulino gali būti pakankamai ar net daugiau nei įprastai, bet raumenys, kepenys ir riebalinis audinys į jį reaguoja silpniau. Kasa kurį laiką kompensuoja gamindama daugiau insulino, tačiau vėliau jos galimybės išsenka ir cukraus kiekis kraujyje kyla.

Svarbūs rizikos veiksniai yra antsvoris, ypač pilvinis nutukimas, mažas fizinis aktyvumas, daug greitai pasisavinamų angliavandenių ir saldžių gėrimų turinti mityba, vyresnis amžius, padidėjęs kraujospūdis, padidėję trigliceridai, suriebėjusių kepenų liga ir miego apnėja. Riziką didina ir artimų giminaičių sirgimas 2 tipo diabetu.

Hiperglikemija gali pasireikšti nėštumo metu - tai vadinama nėščiųjų diabetu. Po gimdymo gliukozės kiekis dažnai normalizuojasi, tačiau ateityje išlieka didesnė 2 tipo diabeto rizika.

Gliukozės kiekį gali pakelti infekcijos, karščiavimas, operacijos, traumos, stiprus emocinis stresas, miokardo infarktas ar insultas. Tokiais atvejais organizmas išskiria streso hormonus - adrenaliną, kortizolį, gliukagoną - kurie skatina kepenis išleisti daugiau gliukozės į kraują.

Kai kurie vaistai taip pat gali prisidėti prie hiperglikemijos. Tai gliukokortikoidai, kai kurie šlapimą varantys vaistai, dalis psichikos ligoms gydyti vartojamų vaistų, imunosupresantai, kai kurie hormoniniai preparatai. Svarbu nenutraukti paskirtų vaistų savarankiškai - jei įtariama, kad jie kelia cukrų, gydytojas įvertins naudą, riziką ir galimas alternatyvas.

Žmonėms, jau sergantiems diabetu, hiperglikemiją dažnai sukelia praleista insulino dozė ar kiti vaistai, netikslus angliavandenių kiekio įvertinimas, sugedęs insulino švirkštiklis ar pompos sistema, pasibaigęs insulino galiojimas, neįprastai gausus maistas, mažesnis nei įprastai fizinis aktyvumas arba ūmi liga.

Hiperglikemija nustatoma matuojant gliukozės kiekį kraujyje. Vienas padidėjęs rodmuo gali būti svarbus signalas, tačiau diagnozei patvirtinti gydytojas vertina simptomus, tyrimų laiką, ar žmogus buvo nevalgęs, kokie yra rizikos veiksniai ir ar rodmenys kartojasi.

Dažniausiai atliekamas gliukozės tyrimas nevalgius. Jis imamas iš veninio kraujo po 8-12 valandų nevalgymo. Taip pat gali būti vertinama atsitiktinė gliukozė kraujyje - ypač jei žmogus jaučia aiškius simptomus, pavyzdžiui, stiprų troškulį, dažną šlapinimąsi ir svorio kritimą.

Labai svarbus tyrimas yra glikozilintas hemoglobinas, arba HbA1c. Jis parodo vidutinį gliukozės kiekį per maždaug pastaruosius 2-3 mėnesius. Šis tyrimas padeda įvertinti, ar hiperglikemija yra ilgalaikė, taip pat naudojamas diabeto gydymo kontrolei.

Kai diagnozė neaiški arba reikia įvertinti gliukozės toleranciją, atliekamas geriamasis gliukozės tolerancijos mėginys. Jo metu pirmiausia tiriama gliukozė nevalgius, po to išgeriama nustatyta gliukozės tirpalo dozė, o kraujas pakartotinai tiriamas po 2 valandų. Šis tyrimas ypač svarbus nustatant nėščiųjų diabetą.

Jei gliukozė labai padidėjusi arba žmogus jaučiasi blogai, būtina įvertinti ketonus kraujyje arba šlapime, kraujo rūgščių ir šarmų pusiausvyrą, elektrolitus, inkstų funkciją. Tokiais atvejais gali būti atliekamas kraujo dujų tyrimas, natrio, kalio, kreatinino, šlapalo tyrimai, bendras kraujo tyrimas, šlapimo tyrimas. Gydytojas ieško ir galimo provokuojančio veiksnio - infekcijos, infarkto, insulto ar kitos ūmios ligos.

Norint nustatyti diabeto tipą, kai kuriais atvejais tiriamas C peptidas, rodantis, kiek insulino gamina kasa, ir autoantikūnai, pavyzdžiui, prieš GAD ar kitas kasos ląstelių struktūras. Tai padeda atskirti 1 tipo diabetą, lėtai progresuojantį autoimuninį diabetą suaugusiesiems ir 2 tipo diabetą.

Žmonėms, kuriems patvirtinta ilgalaikė hiperglikemija ar diabetas, svarbu įvertinti galimas komplikacijas. Gali būti atliekami inkstų funkcijos tyrimai, albumino ir kreatinino santykis šlapime, lipidograma, kraujospūdžio vertinimas, akių dugno apžiūra, pėdų jautrumo ir kraujotakos įvertinimas. Šie tyrimai padeda ne gąsdinti, o laiku apsaugoti organus, kurie dažniausiai nukenčia nuo padidėjusio cukraus.

Hiperglikemija gydoma atsižvelgiant į jos priežastį, gliukozės kiekį, simptomus, žmogaus amžių, gretutines ligas ir tai, ar yra ūmių komplikacijų. Tikslas nėra vien „numušti cukrų“, bet saugiai stabilizuoti medžiagų apykaitą ir sumažinti ilgalaikę komplikacijų riziką.

Jei hiperglikemija lengva ir susijusi su gyvensena ar ankstyvu 2 tipo diabetu, labai svarbūs mitybos ir fizinio aktyvumo pokyčiai. Rekomenduojama rinktis daugiau daržovių, ankštinių, pilno grūdo produktų, liesesnių baltymų šaltinių, riboti saldžius gėrimus, saldumynus, baltų miltų gaminius ir dideles greitai pasisavinamų angliavandenių porcijas. Svarbu ne badauti, o susikurti pastovų, ilgainiui išlaikomą mitybos ritmą.

Reguliarus fizinis aktyvumas didina ląstelių jautrumą insulinui ir padeda gliukozei patekti į raumenis. Dažnai rekomenduojama bent 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo per savaitę, pavyzdžiui, spartaus ėjimo, plaukimo ar važiavimo dviračiu, taip pat jėgos pratimai 2-3 kartus per savaitę. Tačiau jei gliukozė labai didelė, yra ketonų ar žmogus jaučiasi blogai, intensyviai sportuoti negalima - pirmiausia reikia pasitarti su gydytoju.

Svorio mažinimas, jei yra antsvoris, gali reikšmingai sumažinti hiperglikemiją. Net 5-10 procentų kūno svorio sumažėjimas dažnai pagerina kraujospūdį, lipidus, kepenų būklę ir insulino veikimą.

Vaistai parenkami individualiai. Sergant 2 tipo diabetu dažnai skiriamas metforminas, jei nėra kontraindikacijų. Gali būti vartojami ir kiti vaistai: GLP-1 receptorių agonistai, SGLT2 inhibitoriai, DPP-4 inhibitoriai, sulfonilkarbamido preparatai, tiazolidindionai ar kitos priemonės. Kai kurie šiuolaikiniai vaistai ne tik mažina gliukozę, bet ir gali padėti mažinti svorį, saugoti širdį ar inkstus tam tikroms pacientų grupėms.

Insulinas būtinas sergant 1 tipo diabetu. Jis taip pat gali būti reikalingas sergant 2 tipo diabetu, kai kiti vaistai nepakankamai veiksmingi, gliukozė labai aukšta, žmogus serga ūmia liga, po operacijos, nėštumo metu arba esant ryškiems simptomams. Insulino skyrimas nėra nesėkmė - tai priemonė, kurios organizmui tuo metu reikia.

Ūmi ir sunki hiperglikemija, diabetinė ketoacidozė ar hiperosmolinė hiperglikeminė būklė gydoma ligoninėje. Gydymas paprastai apima skysčių atkūrimą į veną, insuliną, kalio ir kitų elektrolitų korekciją, rūgščių ir šarmų pusiausvyros stebėjimą, priežasties, pavyzdžiui, infekcijos, gydymą.

Svarbi gydymo dalis yra savikontrolė. Gydytojas ar diabeto slaugytojas paaiškina, kada matuoti gliukozę, kokie tiksliniai rodmenys tinka konkrečiam žmogui, kaip elgtis sergant, ką daryti praleidus valgį ar padidėjus cukrui, kada tikrinti ketonus. Kai kuriems pacientams labai padeda nuolatinės gliukozės stebėjimo sistemos.

Gydymo planas turi būti realus. Žmogui svarbu suprasti ne tik ką daryti, bet ir kodėl tai daroma. Jei cukraus rodmenys nepavyksta suvaldyti, tai nereiškia kaltės - dažnai reikia koreguoti vaistus, mitybos planą, fizinį krūvį ar ieškoti paslėptų priežasčių, pavyzdžiui, infekcijos, miego sutrikimų ar vaistų poveikio.

Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei kartojasi padidėję gliukozės rodmenys, net jei jaučiatės gana gerai. Ypač svarbu pasitikrinti, jei vargina troškulys, dažnas šlapinimasis, nuovargis, neryškus matymas, nepaaiškinamas svorio mažėjimas ar dažnos infekcijos.

Skubiai kreipkitės į gydytoją arba kvieskite greitąją medicinos pagalbą, jei atsiranda pykinimas, vėmimas, pilvo skausmas, gilus ar pasunkėjęs kvėpavimas, acetono kvapas iš burnos, stiprus silpnumas, sumišimas, mieguistumas, sąmonės sutrikimas. Tai gali būti diabetinės ketoacidozės ar kitos pavojingos būklės požymiai.

Jei sergate diabetu, neatidėliokite pagalbos, kai gliukozė išlieka labai aukšta nepaisant įprastų korekcijos veiksmų, kai kraujyje ar šlapime nustatomi ketonai, kai negalite gerti skysčių dėl vėmimo, karščiuojate ar įtariate infekciją. Taip pat svarbu kreiptis, jei sugedo insulino pompa, baigėsi insulinas ar nesate tikri, kaip saugiai koreguoti dozę.

Planuotai su gydytoju verta aptarti ir ne tokius skubius, bet svarbius dalykus: dažnai svyruojančius cukraus rodmenis, naktinę hiperglikemiją, svorio didėjimą, hipoglikemijos baimę, sunkumus laikytis mitybos plano, naujus vaistus ar planuojamą nėštumą.

Hiperglikemija yra valdoma būklė. Kuo anksčiau ji atpažįstama ir kuo aiškesnis gydymo planas, tuo didesnė tikimybė išsaugoti gerą savijautą, darbingumą ir apsaugoti organus nuo ilgalaikės žalos.