Grybelinis meningitas
Grybelinis meningitas - tai reta, bet labai rimta galvos ir nugaros smegenų dangalų infekcija, kurią sukelia grybeliai. Liga dažniausiai vystosi lėčiau nei bakterinis meningitas, tačiau negydoma gali sukelti nuolatinį nervų sistemos pažeidimą ar būti pavojinga gyvybei. Ypač svarbu ją laiku įtarti žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi.
Grybelinis meningitas yra smegenų dangalų - plonų membranų, dengiančių galvos ir nugaros smegenis - uždegimas, kurį sukelia grybelinė infekcija. Šie dangalai kartu su smegenų skysčiu saugo centrinę nervų sistemą nuo mechaninių pažeidimų ir infekcijų, todėl jų uždegimas gali greitai paveikti smegenų veiklą.
Dažniausiai grybeliai į organizmą patenka įkvėpus sporų iš aplinkos, pavyzdžiui, dirvožemio, paukščių išmatomis užterštų vietų, pelėsio ar dulkių. Kai kuriais atvejais infekcija prasideda plaučiuose ir per kraują išplinta į smegenų dangalus. Rečiau grybeliai patenka tiesiogiai - po neurochirurginių operacijų, per infekuotus kateterius, šuntus ar dėl sunkių sisteminių infekcijų.
Skirtingai nei kai kurios bakterinio ar virusinio meningito formos, Grybelinis meningitas paprastai nėra užkrečiamas nuo žmogaus žmogui įprasto kontakto metu. Tai reiškia, kad sergančio žmogaus artimiesiems dažniausiai nereikia profilaktinių antibiotikų ar izoliacijos, tačiau pati liga pacientui išlieka labai pavojinga.
Svarbiausias ligos bruožas - ji dažnai progresuoja poūmiai arba lėtai. Galvos skausmas, silpnumas, karščiavimas ar pykinimas gali tęstis dienas ar savaites, todėl pradžioje liga kartais palaikoma migrena, virusine infekcija ar nuovargiu. Vis dėlto uždegimui stiprėjant gali didėti spaudimas kaukolės viduje, sutrikti sąmonė, atsirasti traukuliai, regėjimo ar klausos pažeidimų.
Dažniausi Grybelinis meningitas sukėlėjai yra Cryptococcus neoformans ir Cryptococcus gattii, Candida, Aspergillus, Histoplasma, Coccidioides ir kiti grybeliai. Konkretus sukėlėjas priklauso nuo paciento imuninės būklės, geografinės vietovės, profesinių ar kelionių rizikų ir medicininių intervencijų istorijos.
- Ilgiau trunkantis ar stiprėjantis galvos skausmas, dažnai nepraeinantis nuo įprastų vaistų nuo skausmo.
- Karščiavimas arba nedidelis, bet užsitęsęs temperatūros pakilimas.
- Bendras silpnumas, nuovargis, mieguistumas, sumažėjęs darbingumas.
- Pykinimas, vėmimas, apetito stoka.
- Jautrumas šviesai, garsams, kartais akių skausmas.
- Sprando sustingimas ar skausmas lenkiant galvą, nors sergant grybeline forma šis požymis gali būti ne toks ryškus kaip bakterinio meningito atveju.
- Sumišimas, sulėtėjusi reakcija, sunkumas susikaupti ar aiškiai mąstyti.
- Kalbos, koordinacijos, pusiausvyros sutrikimai.
- Regėjimo dvejinimasis, neryškus matymas, akies judesių sutrikimai.
- Klausos susilpnėjimas ar ūžesys ausyse.
- Veido, rankos ar kojos silpnumas, tirpimas.
- Traukuliai, ypač jei jų anksčiau nebuvo.
- Labai stiprus, spaudžiantis galvos skausmas, dažnai stipresnis ryte arba gulint.
- Pakartotinis vėmimas, nebūtinai susijęs su valgymu.
- Regėjimo pablogėjimas, trumpi aptemimo epizodai akyse.
- Mieguistumas, dezorientacija, sąmonės pritemimas.
- Lėtas pulsas, padidėjęs kraujospūdis ar kvėpavimo pokyčiai sunkiais atvejais.
- Neįprastas dirglumas, nuolatinis verkimas arba vangumas.
- Prastas maitinimasis, vėmimas, svorio neaugimas.
- Išsipūtęs momenėlis kūdikiams.
- Karščiavimas arba, priešingai, sumažėjusi kūno temperatūra.
- Traukuliai ar neįprasti judesiai.
Grybelinis meningitas išsivysto tada, kai grybelis patenka į centrinę nervų sistemą ir sukelia uždegiminę reakciją smegenų dangaluose. Sveika imuninė sistema daugumą grybelių paprastai sustabdo dar kvėpavimo takuose ar kraujyje, todėl sunkios infekcijos dažniau pasireiškia tada, kai organizmo apsauga susilpnėjusi.
Svarbiausias rizikos veiksnys yra imuniteto nusilpimas. Didesnė rizika būdinga žmonėms, sergantiems ŽIV infekcija ar AIDS, po organų ar kaulų čiulpų transplantacijos, vartojantiems imunitetą slopinančius vaistus, ilgalaikius gliukokortikoidus, chemoterapiją ar biologinę terapiją. Rizika didėja ir sergant kai kuriomis kraujo ligomis, piktybiniais navikais, pažengusiu cukriniu diabetu, lėtiniu inkstų ar kepenų nepakankamumu.
Kai kurie grybeliai susiję su aplinkos poveikiu. Cryptococcus gali būti aptinkamas dirvožemyje, paukščių, ypač balandžių, išmatomis užterštose vietose. Histoplasma dažniau siejama su šikšnosparnių ar paukščių išmatomis užterštu dirvožemiu, urvais, senais pastatais. Coccidioides paplitęs tam tikruose sausringuose regionuose, pavyzdžiui, JAV pietvakariuose ir kai kuriose Lotynų Amerikos vietovėse. Aspergillus sporos yra plačiai paplitusios aplinkoje, ypač dulkėse, statybvietėse, pūvančioje augalinėje medžiagoje.
Candida sukeltas Grybelinis meningitas dažniau susijęs su invazinėmis medicininėmis procedūromis, ilgalaikiais veniniais kateteriais, intensyviosios terapijos gydymu, ankstyvu neišnešiotumu ar pooperacinėmis infekcijomis. Infekcija gali patekti į kraują ir išplisti į smegenų dangalus.
Riziką taip pat didina galvos ar stuburo operacijos, smegenų skysčio šuntai, neurochirurginiai implantai, atviros galvos traumos, ilgalaikis plataus spektro antibiotikų vartojimas ir buvusios sunkios grybelinės infekcijos. Vis dėlto retais atvejais Grybelinis meningitas gali pasireikšti ir žmogui, kurio imunitetas iš pažiūros normalus, ypač užsikrėtus tam tikrais agresyvesniais sukėlėjais.
Grybelinis meningitas nustatomas derinant paciento simptomus, rizikos veiksnius, neurologinį ištyrimą ir laboratorinius tyrimus. Gydytojui svarbu žinoti, kiek laiko trunka galvos skausmas ar karščiavimas, ar pacientas turi imunitetą silpninančių ligų, kokius vaistus vartoja, ar buvo operacijų, kelionių, kontakto su paukščių išmatomis, urvais, statybų dulkėmis ar pelėsiu.
Pagrindinis tyrimas yra juosmeninė punkcija, kurios metu paimamas smegenų skystis. Tai vienas svarbiausių būdų patvirtinti meningitą ir nustatyti jo priežastį. Smegenų skystyje vertinamas ląstelių kiekis, baltymo ir gliukozės koncentracija, slėgis, atliekami mikroskopiniai, pasėlio ir molekuliniai tyrimai. Sergant grybeline infekcija dažnai nustatomas padidėjęs baltymas, sumažėjusi gliukozė, padidėjęs ląstelių skaičius ir kartais padidėjęs atidarymo slėgis.
Jei įtariama kriptokokinė infekcija, atliekamas kriptokoko antigeno tyrimas kraujyje ir smegenų skystyje. Tai labai naudingas, greitas ir jautrus tyrimas. Kai kuriais atvejais naudojamas Indijos rašalo mėginys, grybelio pasėlis, polimerazės grandininės reakcijos tyrimai, beta-D-gliukano ar galaktomanano tyrimai, priklausomai nuo įtariamo sukėlėjo.
Taip pat atliekami kraujo tyrimai: bendras kraujo tyrimas, uždegimo rodikliai, kepenų ir inkstų funkcijos įvertinimas, gliukozė, elektrolitai, kraujo pasėliai. Dažnai tiriama dėl ŽIV infekcijos, vertinama imuninė būklė, CD4 ląstelių skaičius, jei tai aktualu.
Vaizdiniai tyrimai padeda įvertinti komplikacijas ir saugumą prieš juosmeninę punkciją. Kompiuterinė tomografija arba magnetinio rezonanso tomografija rekomenduojama, jei yra sąmonės sutrikimas, traukuliai, židininiai neurologiniai simptomai, įtariamas smegenų patinimas, abscesas ar padidėjęs spaudimas kaukolės viduje. Magnetinio rezonanso tomografija dažnai geriau parodo smegenų dangalų uždegimą, kraujagyslių pažeidimus ar grybelinius židinius.
Diagnozė kartais užtrunka, nes grybeliai auga lėtai, o simptomai gali būti neryškūs. Todėl esant rimtam įtarimui gydymas gali būti pradedamas dar nelaukiant galutinių pasėlio rezultatų.
Grybelinis meningitas gydomas ligoninėje, dažnai infekcinių ligų, neurologijos ar intensyviosios terapijos skyriuje. Gydymo planas priklauso nuo sukėlėjo, paciento imuninės būklės, ligos sunkumo, inkstų ir kepenų funkcijos bei galimų komplikacijų. Savarankiškas gydymas ar gydymo atidėjimas yra pavojingas.
Pagrindas yra priešgrybeliniai vaistai. Kriptokokiniam meningitui dažnai taikomas pradinis gydymas amfotericinu B kartu su flucitozinu, vėliau pereinama prie flukonazolo ilgesniam palaikomajam gydymui. Kai flucitozino nėra arba jis netinka, gydytojas parenka alternatyvas. Candida sukeltos centrinės nervų sistemos infekcijos gali būti gydomos amfotericinu B, kartais kartu su flucitozinu, vėliau - flukonazolu, jei sukėlėjas jautrus. Aspergillus infekcijai dažnai naudojamas vorikonazolas ar kiti specializuoti priešgrybeliniai vaistai. Histoplasma ar Coccidioides sukeltos infekcijos taip pat gydomos ilgais priešgrybelinių vaistų kursais, dažnai pradedant amfotericinu B sunkiais atvejais.
Gydymas paprastai trunka ne dienas, o savaites ar mėnesius. Žmonėms, kurių imunitetas labai nusilpęs, kartais reikalingas ilgalaikis palaikomasis gydymas, kad infekcija neatsinaujintų. Gydymo metu reguliariai tikrinami kraujo tyrimai, inkstų ir kepenų funkcija, elektrolitai, nes stiprūs priešgrybeliniai vaistai gali turėti šalutinį poveikį.
Labai svarbu valdyti padidėjusį spaudimą kaukolės viduje. Jei smegenų skysčio slėgis didelis, gali reikėti pakartotinių juosmeninių punkcijų, specialaus drenažo ar neurochirurginio gydymo. Tai gali ženkliai sumažinti galvos skausmą ir apsaugoti regėjimą bei smegenis.
Jei infekcija susijusi su kateteriu, šuntu ar kitu implantu, dažnai būtina jį pašalinti ar pakeisti. Jei susiformuoja pūlinys, grybelinis židinys ar hidrocefalija, gali prireikti neurochirurgo pagalbos.
Ne mažiau svarbus imuniteto atkūrimas. Sergant ŽIV infekcija skiriamas antiretrovirusinis gydymas, tačiau jo pradžios laikas derinamas atsargiai, nes per anksti sustiprėjęs imuninės sistemos atsakas gali sukelti uždegiminį imuninės rekonstrukcijos sindromą. Jei įmanoma, mažinamos imunitetą slopinančių vaistų dozės, koreguojamas cukrinis diabetas, gydomos kitos infekcijos.
Pasveikimo eiga individuali. Kai kurie žmonės pasveiksta be didesnių liekamųjų reiškinių, tačiau daliai gali likti galvos skausmai, klausos ar regėjimo sutrikimai, atminties ir koncentracijos problemos, pusiausvyros sutrikimai. Todėl po ūmaus gydymo gali prireikti neurologinės reabilitacijos, kineziterapijos, ergoterapijos, logopedo ar psichologinės pagalbos.
Į gydytoją reikia kreiptis nedelsiant, jei galvos skausmas yra neįprastai stiprus, progresuoja, trunka kelias dienas ir kartu pasireiškia karščiavimas, pykinimas, vėmimas, sprando sustingimas ar šviesos baimė. Ypač svarbu neatidėlioti, jei žmogus serga ŽIV infekcija, vartoja imunitetą slopinančius vaistus, yra po transplantacijos, chemoterapijos, neurochirurginės operacijos arba turi smegenų skysčio šuntą.
Skubią medicinos pagalbą reikia kviesti, jei atsiranda sąmonės sutrikimas, sumišimas, traukuliai, staigus regėjimo pablogėjimas, kalbos sutrikimas, vienos kūno pusės silpnumas, stiprus mieguistumas, pasikartojantis vėmimas ar labai stiprus galvos skausmas, kurio žmogus anksčiau nėra patyręs. Tai gali rodyti smegenų dangalų uždegimą, padidėjusį spaudimą kaukolės viduje ar kitą pavojingą neurologinę būklę.
Jei jau gydotės dėl Grybelinis meningitas, būtina laikytis gydytojo paskirto vaistų vartojimo plano ir neatšaukti vaistų savarankiškai, net jei savijauta pagerėjo. Pakartotinai kreipkitės, jei grįžta karščiavimas, stiprėja galvos skausmas, blogėja regėjimas ar klausa, atsiranda naujų neurologinių simptomų arba vaistai sukelia ryškų šalutinį poveikį, pavyzdžiui, stiprų silpnumą, gelta, sumažėjusį šlapinimąsi, širdies ritmo sutrikimus ar nuolatinį vėmimą.
