Gimdos mioma
Gimdos mioma yra gerybinis navikas, atsirandantis iš gimdos raumeninio sluoksnio. Tai viena dažniausių ginekologinių ligų, pasireiškianti beveik kas trečiai reprodukcinio amžiaus moteriai. Nors dažniausiai ji nesukelia rimtų sveikatos problemų, kai kuriais atvejais gali sukelti skausmą, kraujavimą ar vaisingumo sutrikimų.
Gimdos mioma (dar vadinama lejomioma) yra gerybinis auglys, susidarantis iš lygiųjų gimdos raumenų ir jungiamojo audinio. Jos gali būti įvairaus dydžio - nuo kelių milimetrų iki didelių mazgų, sveriančių kelis kilogramus. Miomos gali augti gimdos sienelėje (intramuralinės), po gleivine (submukozinės) arba po serozine danga (subserozinės). Dauguma miomų yra besimptomės, tačiau didelės arba netinkamai išsidėsčiusios gali spausti šlapimo pūslę, tiesiąją žarną arba sukelti gausų kraujavimą.
- Gausios arba užsitęsusios mėnesinės (menoragija)
- Skausmas dubens srityje arba apatinėje nugaros dalyje
- Dažnas šlapinimasis dėl spaudimo šlapimo pūslei
- Vidurių užkietėjimas arba spaudimo jausmas tiesiojoje žarnoje
- Pilnumo jausmas apatinėje pilvo dalyje
- Skausmas lytinių santykių metu
- Nevaisingumas arba persileidimai
- Kartais anemija dėl kraujo netekimo
Tiksli miomų atsiradimo priežastis nėra žinoma, tačiau manoma, kad svarbų vaidmenį vaidina hormonai (estrogenas ir progesteronas) bei genetiniai veiksniai. Riziką didina: amžius (dažniausiai 30-50 metų), šeiminė anamnezė, nutukimas, aukštas kraujospūdis, vėlyvas pirmasis nėštumas arba negimdymas. Taip pat manoma, kad mityba, kurioje gausu raudonos mėsos ir mažai daržovių, gali didinti tikimybę.
Gydytojas dažniausiai pirmiausia atlieka dubens tyrimą, kad įvertintų gimdos dydį ir formą. Pagrindinis tyrimas yra ultragarsinis (echoskopija), kuris leidžia pamatyti miomų dydį, skaičių ir padėtį. Kartais prireikia MRT (magnetinio rezonanso) tyrimo, ypač prieš planuojant chirurginį gydymą. Taip pat gali būti atliekama histeroskopija arba histerosalpingografija, siekiant įvertinti gimdos ertmę.
Gydymas parenkamas atsižvelgiant į simptomų sunkumą, miomų dydį, moters amžių ir norą išlaikyti vaisingumą. Besimptomėms miomoms gydyti dažniausiai nereikia - tik stebima. Simptominiams atvejams gali būti skiriami vaistai (hormoniniai kontraceptikai, GnRH agonistai) arba atliekama embolizacija (kraujagyslių užkimšimas). Chirurginiai metodai: miomektomija (šalinamos tik miomos) arba histerektomija (šalinama gimda). Gyvensenos pokyčiai, pavyzdžiui, sveikesnė mityba ir fizinis aktyvumas, gali padėti sumažinti riziką.
Reikėtų kuo skubiau kreiptis, jei pastebite: labai gausų kraujavimą (keičiate tamponą kas valandą), stiprų arba nuolatinį skausmą dubenyje, staigų pilvo padidėjimą, sunkumą šlapintis arba visišką šlapimo susilaikymą. Taip pat svarbu apsilankyti, jei kraujavimas atsiranda tarp mėnesinių arba po lytinių santykių. Net jei simptomų nėra, rekomenduojama reguliariai lankytis pas ginekologą ir atlikti profilaktinius tyrimus.
