Folikulinė limfoma
Folikulinė limfoma yra lėtai progressuojanti B ląstelių ne Hodžkino limfoma, dažniausiai prasidedanti limfmazgiuose. Nors ši liga laikoma nepagydoma, šiuolaikinis gydymas leidžia daugeliui pacientų ilgus metus gyventi aktyvų ir pilnavertį gyvenimą.
Folikulinė limfoma yra piktybinis limfinės sistemos susirgimas, kai nenormaliai auga B limfocitai. Šie limfocitai kaupiasi limfmazgiuose, blužnyje, kaulų čiulpuose ir kitose kūno vietose, sudarydami auglius. Tai antroji pagal dažnumą ne Hodžkino limfoma Vakarų šalyse. Ligos eiga dažniausiai būna vangi - ilgą laiką simptomai gali būti nežymūs. Folikulinė limfoma nėra užkrečiama ir nėra tiesiogiai paveldima.
- Neskausmingi padidėję limfmazgiai (kakle, pažastyse, kirkšnyse)
- Nuovargis, silpnumas
- Periodiškas karščiavimas be aiškios priežasties
- Naktinis prakaitavimas (ypač gausus)
- Svorio kritimas be dietos (daugiau nei 10% per 6 mėn.)
- Blužnies padidėjimas (kairės pusės pilvo skausmas ar pilnumo jausmas)
- Kepenų funkcijos sutrikimai
- Kaulų čiulpų pažeidimo požymiai (sumažėjęs hemoglobinas, trombocitai, infekcijos)
Tiksli folikulinės limfomos priežastis nėra žinoma. Manoma, kad susidaro genetinės B limfocitų mutacijos, dažniausiai susijusios su chromosomų translokacija t(14;18), suaktyvinančia BCL2 geno ekspresiją. Rizikos veiksniai: vyresnis amžius (dažniau serga vyresni nei 60 metų žmonės), giminaičiai, sergantys limfoma, autoimuninės ligos (pvz., Sjögreno sindromas), ilgalaikis imunosupresinis gydymas ar imunodeficitai. Nėra įrodyta, kad gyvenimo būdas ar mityba tiesiogiai lemia šią ligą.
Diagnozė pradedama nuo išsamios anamnezės ir fizinio ištyrimo, įvertinant visus limfmazgius. Pagrindinis diagnostikos metodas - limfmazgio biopsija su histologiniu ir imunohistocheminiu tyrimu. Atliekamas kraujo tyrimas (bendras, biocheminis, LDH, β2-mikroglobulinas), kaulų čiulpų biopsija, kompiuterinė tomografija (KT) arba pozitronų emisijos tomografija (PET/KT) ligos išplitimui nustatyti. Kartais atliekama endoskopija, jei įtariamas virškinimo trakto pažeidimas.
Gydymo taktika priklauso nuo ligos stadijos, simptomų, amžiaus ir gretutinių ligų. Ankstyvosiose stadijose (I-II) gali būti taikoma radioterapija arba stebėjimas be aktyvaus gydymo (angl. watch and wait). Vėlyvesnėse stadijose arba esant simptomams dažniausiai skiriama chemoterapija kartu su monokloniniais antikūnais (pvz., rituksimabu). Gali būti taikoma imunoterapija, tikslinė terapija (ibrutinibas, lenalidomidas) arba radioimunoterapija. Sunkiais atvejais atliekama autologinė kamieninių ląstelių transplantacija. Gydymą lydi šalutiniai poveikiai, todėl svarbi paliatyvi pagalba ir infekcijų profilaktika.
Jeigu pastebite neskausmingus padidėjusius limfmazgius, kurie nemažėja per kelias savaites, nepaaiškinamą nuovargį, naktinį prakaitavimą, karščiavimą ar svorio kritimą - būtina kreiptis į šeimos gydytoją. Gydytojas atliks pradinį ištyrimą ir prireikus nukreips pas hematologą ar onkologą. Ypač skubiai reikia kreiptis, jei atsiranda dusulys, krūtinės ar pilvo skausmas, staigus silpnumas, kraujavimai ar dažnos infekcijos - tai gali reikšti ligos paūmėjimą ar komplikacijas.
