Vidurių užkietėjimas
Vidurių užkietėjimas - tai būklė, kai tuštinamasi rečiau, sunkiau arba jaučiamas nevisiško pasituštinimo jausmas. Dažniausiai tai nėra pavojinga, tačiau užsitęsęs ar staiga atsiradęs vidurių užkietėjimas gali stipriai bloginti savijautą ir kartais signalizuoti apie rimtesnę sveikatos problemą.
Vidurių užkietėjimas reiškia sulėtėjusį žarnyno turinio judėjimą arba apsunkintą išmatų pasišalinimą. Paprastai storasis žarnynas iš suvirškinto maisto likučių sugeria vandenį, o susiformavusios išmatos juda tiesiosios žarnos link. Kai šis judėjimas sulėtėja, išmatos ilgiau užsibūna žarnyne, netenka daugiau vandens, tampa kietos, sausos ir sunkiai pašalinamos.
Svarbu suprasti, kad „normalus“ tuštinimosi dažnis skirtingiems žmonėms labai įvairus: vieniems įprasta tuštintis 2-3 kartus per dieną, kitiems - kelis kartus per savaitę. Vidurių užkietėjimas labiau apibūdinamas ne vien dažniu, o pastangomis, skausmu, išmatų kietumu ir pojūčiu, kad žarnynas neištuštėjo iki galo.
Dažniausiai pažeidžiama funkcinė virškinimo sistemos veikla, ypač storasis žarnynas, tiesioji žarna ir išangės sritis. Ilgainiui gali atsirasti hemorojus, išangės įplėšos, pilvo pūtimas, o sunkesniais atvejais - išmatų susikaupimas tiesiojoje žarnoje.
- Tuštinamasi rečiau nei įprastai, dažnai mažiau nei 3 kartus per savaitę.
- Išmatos kietos, sausos, gumuliuotos.
- Reikia stipriai stangintis tuštinantis.
- Jaučiamas nevisiško pasituštinimo pojūtis.
- Tuštinimasis tampa skausmingas arba nemalonus.
- Pilvo pūtimas, tempimo ar sunkumo jausmas.
- Pilvo skausmas ar spazmai, kurie palengvėja pasituštinus.
- Sumažėjęs apetitas, pykinimas.
- Dujos, raugėjimas.
- Kraujas ant tualetinio popieriaus dėl hemorojaus ar išangės įplėšos.
- Nuolatinis jausmas, kad žarnynas „pilnas“.
- Dažnas poreikis vartoti laisvinamuosius.
- Labai kietos išmatos, kurias sunku pašalinti be pagalbos.
- Nuovargis, dirglumas, prastesnė gyvenimo kokybė.
Dažniausia priežastis - kasdieniai įpročiai. Vidurių užkietėjimas dažniau atsiranda, kai maiste trūksta skaidulų, geriama per mažai vandens, mažai judama arba nuolat slopinamas noras tuštintis. Žarnynas mėgsta ritmą, todėl kelionės, miego režimo pokyčiai, stresas ar skubėjimas taip pat gali sutrikdyti tuštinimąsi.
Riziką didina vyresnis amžius, nėštumas, pooperacinis laikotarpis, ilgalaikis gulėjimas lovoje. Kai kurie vaistai taip pat gali kietinti vidurius: opioidiniai skausmą malšinantys vaistai, geležies preparatai, kai kurie antidepresantai, antacidiniai vaistai su aliuminiu ar kalciu, šlapimą varantys vaistai, kai kurie kraujospūdį mažinantys preparatai.
Kartais vidurių užkietėjimas susijęs su ligomis: hipotiroze, cukriniu diabetu, dirgliosios žarnos sindromu, neurologinėmis ligomis, dubens dugno raumenų sutrikimais. Retesniais, bet svarbiais atvejais jį gali sukelti žarnyno susiaurėjimas, uždegiminės žarnų ligos ar storosios žarnos navikas.
Gydytojas pirmiausia išklauso nusiskundimus: kaip dažnai tuštinatės, kokios išmatos, ar yra kraujo, skausmo, svorio kritimo, kokius vaistus vartojate, kaip maitinatės ir kiek judate. Dažnai paprašoma įvertinti išmatas pagal Bristolio išmatų skalę, nes ji padeda aiškiau apibūdinti problemą.
Apžiūros metu gali būti apčiuopiamas pilvas, o prireikus atliekamas tiesiosios žarnos tyrimas pirštu. Tai paprastas, bet informatyvus tyrimas, padedantis įvertinti hemorojų, įplėšas, išmatų susikaupimą ar raumenų tonusą.
Jei vidurių užkietėjimas naujas, užsitęsęs arba yra įspėjamųjų požymių, gali būti skiriami kraujo tyrimai, pavyzdžiui, bendras kraujo tyrimas, elektrolitai, gliukozė, skydliaukės hormonų tyrimas. Kartais atliekamas slapto kraujo išmatose tyrimas. Vyresniems pacientams arba esant rizikos požymių gali būti rekomenduojama kolonoskopija. Kai kuriais atvejais prireikia pilvo echoskopijos, kompiuterinės tomografijos, žarnyno tranzito tyrimų ar anorektalinės manometrijos.
Gydymas dažniausiai pradedamas nuo įpročių keitimo. Rekomenduojama palaipsniui didinti skaidulų kiekį maiste: valgyti daržovių, vaisių, ankštinių, pilno grūdo produktų, sėlenų. Staigus skaidulų padidinimas gali sukelti pūtimą, todėl geriau tai daryti pamažu. Kartu būtina gerti pakankamai skysčių, nes be vandens skaidulos gali dar labiau sukietinti išmatas.
Padeda reguliarus fizinis aktyvumas, net kasdienis 20-30 minučių ėjimas. Verta susikurti tuštinimosi rutiną: neskubėti, dažniausiai bandyti tuštintis po pusryčių, neignoruoti noro eiti į tualetą. Kai kuriems žmonėms padeda kojų pakėlimas ant mažo suolelio, nes taip tiesioji žarna užima palankesnę padėtį.
Jei to nepakanka, gydytojas gali rekomenduoti laisvinamuosius: osmosinius preparatus, išmatų tūrį didinančias medžiagas, trumpam laikui - stimuliuojančius laisvinamuosius. Savarankiškai ilgai vartoti stiprių laisvinamųjų nereikėtų, nes svarbu nustatyti priežastį. Jei yra dubens dugno raumenų koordinacijos sutrikimas, gali padėti kineziterapija ir biologinio grįžtamojo ryšio terapija. Chirurginis gydymas reikalingas retai, dažniausiai tik esant mechaninei kliūčiai ar sunkioms komplikacijoms.
Į gydytoją verta kreiptis, jei vidurių užkietėjimas trunka ilgiau nei kelias savaites, kartojasi, blogėja arba nepadeda įprastos priemonės. Taip pat pasitarkite, jei nuolat reikia laisvinamųjų, tuštinimasis skausmingas, atsirado hemorojus ar kraujavimas.
Skubiau kreipkitės, jei matote kraują išmatose, nepaaiškinamai krenta svoris, vargina stiprus ar didėjantis pilvo skausmas, karščiavimas, vėmimas, pilvas labai išsipūtęs, nebeišeina dujos arba staiga pasikeitė tuštinimosi įpročiai, ypač vyresniame amžiuje. Tokie požymiai nebūtinai reiškia sunkią ligą, bet juos būtina įvertinti laiku.
