Venų varikozė
Venų varikozė - tai išsiplėtusios, vingiuotos paviršinės venos, dažniausiai matomos kojose. Nors iš pradžių ji gali atrodyti tik kaip estetinė problema, laikui bėgant gali sukelti skausmą, tinimą, odos pakitimus ir žaizdas. Laiku įvertinus būklę, dažniausiai galima sumažinti simptomus ir išvengti komplikacijų.
Venų varikozė atsiranda tada, kai venų sienelės susilpnėja, o venų vožtuvai nebesugeba tinkamai nukreipti kraujo aukštyn - iš kojų širdies link. Dalis kraujo ima tekėti atgal ir užsistovi venose. Dėl padidėjusio spaudimo venos plečiasi, ilgėja, tampa vingiuotos ir matomos po oda.
Dažniausiai pažeidžiamos apatinių galūnių paviršinės venos, nes joms tenka dirbti prieš gravitaciją. Ypač svarbų vaidmenį turi blauzdų raumenys: judant jie tarsi pompa padeda kraujui grįžti į širdį. Kai ilgai stovime ar sėdime, ši pompa veikia silpniau, todėl veninė kraujotaka lėtėja.
Venų varikozė gali būti lengva, kai vargina tik matomos venos ar kojų sunkumas, tačiau kai kuriems žmonėms ji tampa lėtinės veninės kraujotakos sutrikimo dalimi. Tuomet gali atsirasti nuolatinis tinimas, odos patamsėjimas, niežėjimas, uždegimas ar sunkiai gyjančios opos.
- Matomos išsiplėtusios, melsvos ar violetinės, vingiuotos kojų venos.
- Kojų sunkumas, maudimas ar tempimo jausmas, ypač dienos pabaigoje.
- Blauzdų, kulkšnių ar pėdų tinimas.
- Niežėjimas, deginimas ar odos jautrumas aplink pažeistas venas.
- Naktiniai kojų mėšlungiai arba neramių kojų pojūtis.
- Odos patamsėjimas ties čiurnomis ar blauzdomis.
- Sausa, pleiskanojanti, paraudusi ar sukietėjusi oda.
- Skausmingi mazgeliai palei veną, galintys rodyti paviršinį venos uždegimą.
- Sunkiai gyjančios žaizdos, ypač vidinėje čiurnos srityje.
- Kraujavimas iš išsiplėtusios venos po menkos traumos.
Pagrindinė priežastis - venų vožtuvų nepakankamumas ir venų sienelių silpnumas. Šie pokyčiai gali būti paveldimi, todėl jei Venų varikozė buvo tėvams ar seneliams, rizika didesnė.
Būklę skatina ilgas stovėjimas ar sėdėjimas, mažas fizinis aktyvumas, antsvoris, nėštumas, hormoniniai pokyčiai ir vyresnis amžius. Nėštumo metu venoms tenka didesnis krūvis dėl padidėjusio kraujo tūrio, hormonų poveikio ir augančios gimdos spaudimo dubens venoms.
Didesnę riziką turi žmonės, kurių darbas susijęs su ilgu stovėjimu: kirpėjai, pardavėjai, mokytojai, chirurgai, gamybos darbuotojai. Venų būklę taip pat gali bloginti ankstesnės kojų venų trombozės, traumos, rūkymas ir ilgalaikis nejudrumas, pavyzdžiui, po operacijų ar ilgų kelionių.
Gydytojas dažniausiai pradeda nuo pokalbio ir apžiūros: įvertina, kada atsiranda simptomai, ar yra tinimas, odos pakitimai, buvusios trombozės, nėštumai, šeiminis polinkis. Kojos apžiūrimos stovint, nes tuomet venos geriausiai prisipildo ir tampa matomos.
Svarbiausias tyrimas yra venų ultragarsinis tyrimas su dopleriu, dažnai vadinamas dvigubu skenavimu. Jis parodo, kurios venos išsiplėtusios, ar vožtuvai sandarūs, kur kraujas teka netinkama kryptimi, ar nėra krešulių. Šis tyrimas neskausmingas, nereikalauja specialaus pasiruošimo ir padeda tiksliai planuoti gydymą.
Kai įtariamos sudėtingesnės kraujotakos problemos, gali prireikti papildomų tyrimų: kraujo tyrimų, kompiuterinės tomografijos venografijos, magnetinio rezonanso venografijos ar kitų kraujagyslių tyrimų. Jie skiriami ne visiems, o tik tada, kai reikia išsamesnio įvertinimo.
Gydymas priklauso nuo simptomų, venų pakitimų apimties ir tyrimų rezultatų. Lengvesniais atvejais padeda judėjimas, svorio kontrolė, kojų pakėlimas poilsio metu, ilgo stovėjimo ar sėdėjimo pertraukos. Naudinga reguliariai vaikščioti, nes blauzdų raumenys gerina veninio kraujo grįžimą.
Dažnai rekomenduojamos kompresinės kojinės. Jos spaudžia koją iš išorės, mažina tinimą ir palengvina sunkumo jausmą. Svarbu, kad kompresijos klasę ir dydį parinktų specialistas, nes netinkamos kojinės gali būti neveiksmingos arba nemalonios.
Vaistai gali sumažinti tinimą, sunkumą ar uždegiminius pojūčius, tačiau jie neišnykina išsiplėtusių venų priežasties. Jei simptomai ryškūs arba yra didelis veninis refliuksas, taikomos procedūros: endoveninis lazerinis gydymas, radiodažninė abliacija, skleroterapija, mechanocheminės technikos, miniflebektomija ar chirurginis gydymas. Šiuolaikinės procedūros dažnai atliekamos ambulatoriškai, taikant vietinę nejautrą, o grįžimas prie įprastos veiklos paprastai būna greitas.
Į gydytoją verta kreiptis, jei matomos venos didėja, kojos dažnai tinsta, skauda, jaučiamas sunkumas ar simptomai trukdo kasdienei veiklai. Konsultacija būtina ir tuomet, kai atsiranda odos patamsėjimas, niežėjimas, sukietėjimas ar negyjanti žaizda ties blauzda ar čiurna.
Skubios pagalbos reikia, jei koja staiga smarkiai patinsta, parausta, tampa karšta ir skausminga, ypač jei skausmas jaučiamas blauzdoje. Tai gali būti giliųjų venų trombozės požymiai. Nedelsiant kreipkitės pagalbos ir tada, jei iš venos prasideda kraujavimas: atsigulkite, pakelkite koją, užspauskite kraujuojančią vietą švariu tvarsčiu ir kvieskite medikus.
Taip pat neatidėliokite vizito, jei atsiranda dusulys, krūtinės skausmas, staigus silpnumas ar kosulys su krauju - tai reti, bet pavojingi požymiai, galintys rodyti krešulio migraciją į plaučius.
