Varicella zoster infekcija
Varicella zoster infekcija - tai virusinė liga, kurią sukelia vėjaraupių ir juostinės pūslelinės virusas (VZV). Šis virusas yra dviejų skirtingų klinikinių formų priežastis: pirminė infekcija sukelia vėjaraupius, o po latentinės fazės gali suaktyvėti ir pasireikšti kaip juostinė pūslelinė. Nors daugeliui žmonių vėjaraupiai praeina lengvai, virusas gali sukelti rimtų komplikacijų, ypač nusilpusios imuninės sistemos asmenims.
Varicella zoster virusas (VZV) priklauso herpes virusų šeimai. Jis plinta oro lašeliniu būdu arba tiesioginiu kontaktu su pūslelių skysčiu. Pirminė infekcija dažniausiai pasireiškia vaikystėje kaip vėjaraupiai - karščiavimas ir niežtinčios pūslelės visame kūne. Po pasveikimo virusas lieka ramybės būsenos nugaros smegenų nerviniuose mazguose. Vėliau, susilpnėjus imunitetui, jis gali suaktyvėti ir sukelti juostinę pūslelinę - skausmingą bėrimą, kuris dažniausiai atsiranda vienoje kūno pusėje.
- Karščiavimas, nuovargis, galvos skausmas (prodrominis laikotarpis).
- Niežtinčios rausvos dėmės, kurios per kelias valandas virsta pūslelėmis.
- Bėrimas plinta nuo veido ir liemens link galūnių, dažnai apima ir burnos gleivinę.
- Pūslelės palaipsniui džiūsta ir virsta šašais, kurie nukrenta per 1-2 savaites.
- Stiprus deginantis, veriantis skausmas vienoje kūno pusėje (dažniausiai krūtinės ar juosmens srityje).
- Po kelių dienų skausmo vietoje atsiranda raudoni pūslelių ruožai.
- Pūslelės išlieka 2-4 savaites, vėliau džiūsta ir palieka randus ar pigmentaciją.
- Kai kuriems ligoniams skausmas išlieka mėnesius ar metus (postherpetinė neuralgija).
Pagrindinė Varicella zoster infekcijos priežastis - užsikrėtimas VZV virusu. Virusas plinta nuo sergančiojo vėjaraupiais ar juostine pūsleline sveikam žmogui. Rizikos veiksniai: nenukentėjimas nuo vėjaraupių (neskiepyti asmenys), susilpnėjęs imunitetas (dėl ligų, chemoterapijos, transplantacijos), vyresnis amžius (vyresniems nei 50 metų padidėja juostinės pūslelinės rizika) bei stresas ar fizinis nuovargis, galintys suaktyvinti latentinį virusą.
Dažniausiai diagnozė nustatoma remiantis būdingu klinikiniu vaizdu: vėjaraupiams būdingu niežtinčiu bėrimu, o juostinei pūslelinei - vienašaliu pūslelių ruožu skausmingoje vietoje. Abejotinais atvejais atliekami laboratoriniai tyrimai: PGR (polimerazės grandininė reakcija) iš pūslelių skysčio arba kraujo serologiniai tyrimai (IgM ir IgG antikūnai). Naujagimiams ar imunosupresuotiems pacientams dažnai naudojamas PGR metodas.
Vėjaraupiai dažniausiai gydomi simptomiškai: karščiavimą mažinantys vaistai (išskyrus aspirinas vaikams), antihistamininiai preparatai nuo niežėjimo, vėsios vonios. Juostinė pūslelinė gydoma antivirusiniais vaistais (acikloviru, valacikloviru arba famcikloviru), kurie veiksmingiausi per pirmas 72 valandas nuo bėrimo atsiradimo. Skausmui malšinti skiriami analgetikai, o esant postherpetinei neuralgijai - gabapentinas arba amitriptilinas. Sunkiais atvejais reikalinga hospitalizacija.
Būtina skubiai kreiptis į gydytoją, jeigu: bėrimas plinta labai greitai arba apima didelius odos plotus; pasireiškia aukštas karščiavimas (>39°C) arba traukuliai; bėrimas atsiranda ant akių, nosies ar lytinių organų; vėjaraupiai išsivysto suaugusiam, nėščiajai arba imuninės sistemos sutrikimų turinčiam asmeniui; juostinės pūslelinės skausmas tampa nepakeliamas arba trunka ilgiau nei 4 savaites. Taip pat verta pasitarti, jei nesate tikri dėl skiepų ar kontakto su sergančiuoju.
