Vaistų alergija

Vaistų alergija išsivysto tada, kai imuninė sistema į vaistą arba jo skilimo produktus sureaguoja kaip į alergeną. Kartais pats vaistas yra per mažas, kad sukeltų imuninį atsaką, tačiau prisijungęs prie organizmo baltymų tampa atpažįstamas imuninei sistemai. Po pirmo kontakto gali įvykti įsijautrinimas, o pakartotinai pavartojus tą patį ar panašų vaistą reakcija pasireiškia greičiau ir stipriau.

Dažniau su vaistų alergija siejami antibiotikai, ypač penicilinai ir kiti beta laktaminiai antibiotikai, taip pat sulfonamidai. Reakcijas gali sukelti nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, pavyzdžiui, ibuprofenas, naproksenas ar aspirinas, nors dalis šių reakcijų nėra klasikinė IgE alergija, o vadinamasis padidėjęs jautrumas. Alergines ar į alergiją panašias reakcijas taip pat gali sukelti prieštraukuliniai vaistai, kai kurie chemoterapiniai ir biologiniai vaistai, vietiniai anestetikai, kontrastinės medžiagos, vaistai nuo podagros, antivirusiniai preparatai.

Riziką didina anksčiau buvusi reakcija į tą patį vaistą, dažnas ar ilgas vaisto vartojimas, didelės dozės, vaisto leidimas į veną ar raumenis. Svarbi ir genetika: tam tikri HLA genų variantai didina sunkių odos reakcijų riziką vartojant konkrečius vaistus, pavyzdžiui, kai kuriuos prieštraukulinius ar antivirusinius preparatus. Todėl tam tikrose pacientų grupėse prieš skiriant vaistą gali būti rekomenduojamas genetinis tyrimas.

Vaistų alergija dažniau pasireiškia žmonėms, kurie jau yra turėję vaistų sukeltų reakcijų. Kitos alerginės ligos, pavyzdžiui, alerginis rinitas ar astma, nebūtinai reiškia, kad žmogus tikrai bus alergiškas vaistams, tačiau astma gali apsunkinti anafilaksijos eigą. Virusinės infekcijos taip pat gali turėti įtakos: pavyzdžiui, kai kurių antibiotikų vartojimo metu sergant virusine infekcija dažniau atsiranda bėrimų, kurie ne visada reiškia tikrą ilgalaikę alergiją.

Kartais žmogus nurodo alergiją vaistui, nors ji buvo nustatyta seniai, be aiškių duomenų arba vaikystėje. Tai labai svarbu, nes nepagrįsta vaistų alergijos etiketė gali riboti gydymo pasirinkimą, lemti platesnio veikimo antibiotikų vartojimą, daugiau šalutinių poveikių ir didesnį atsparumo antibiotikams pavojų. Todėl, jei reakcija neaiški, verta ją išsiaiškinti su gydytoju alergologu ir klinikiniu imunologu.

Vaistų alergija nustatoma remiantis labai kruopščia ligos istorija, simptomų pobūdžiu, jų atsiradimo laiku ir, kai įmanoma, specialiais tyrimais. Gydytojui svarbu žinoti tikslų vaisto pavadinimą, dozę, vartojimo būdą, kelintą vartojimo dieną prasidėjo simptomai, kiek laiko jie truko, kokių kitų vaistų ar papildų buvo vartota tuo pačiu metu. Naudinga turėti vaistų pakuotes, išrašus, nuotraukas, kuriose matyti bėrimas, ir informaciją apie suteiktą gydymą.

Pirmasis diagnostikos žingsnis - atskirti tikėtiną vaistų alergiją nuo šalutinio poveikio, perdozavimo, vaistų sąveikos, infekcinio bėrimo ar ligos paūmėjimo. Pavyzdžiui, viduriavimas vartojant antibiotikus gali būti susijęs su žarnyno mikrobiotos pokyčiais, o ne su alergija. Tuo tarpu dilgėlinė, angioedema ar dusulys netrukus po vaisto pavartojimo labiau kelia įtarimą dėl alerginės reakcijos.

Tyrimai parenkami individualiai. Kai kuriems vaistams gali būti atliekami odos dūrio mėginiai ir intraderminiai mėginiai, ypač įtariant greitojo tipo reakciją į penicilinus ar kai kuriuos kitus preparatus. Vėlyvoms odos reakcijoms kartais taikomi lopo mėginiai. Kraujo tyrimai gali apimti specifinių IgE antikūnų nustatymą, bendrą kraujo tyrimą su eozinofilų skaičiumi, kepenų fermentus, inkstų funkcijos rodiklius, uždegimo žymenis. Įtariant anafilaksiją, per kelias valandas po reakcijos gali būti tiriama serumo triptazė, kuri padeda patvirtinti putliųjų ląstelių aktyvaciją.

Kai diagnozė lieka neaiški, o vaistas yra svarbus gydymui, alergologo priežiūroje gali būti atliekamas kontroliuojamas provokacinis mėginys. Jo metu pacientui skiriamos labai mažos, palaipsniui didinamos vaisto dozės, stebint savijautą ir gyvybinius rodiklius. Tai laikoma vienu patikimiausių būdų atmesti arba patvirtinti kai kurias vaistų alergijas, tačiau jis netinka, jei anksčiau buvo sunki gyvybei pavojinga reakcija ar sunkus odos pažeidimas.

Diagnostika neturėtų būti atliekama savarankiškai namuose. Pavartoti įtariamą vaistą pačiam, kad patikrintumėte reakciją, gali būti pavojinga. Jei reakcija buvo sunki, būtina aiškiai įrašyti informaciją medicininiuose dokumentuose ir aptarti, kokių vaistų vengti, kokios yra saugios alternatyvos ir ar reikalingas adrenalino autoinjektorius.

Pagrindinis vaistų alergija gydymo principas - nedelsiant nutraukti įtariamą vaistą, jei tai saugu ir suderinta su gydytoju. Tačiau kai kuriais atvejais vaistas yra būtinas, todėl sprendimas turi būti priimamas atsakingai: gydytojas įvertina reakcijos sunkumą, alternatyvas ir pagrindinės ligos riziką. Niekada nereikėtų savarankiškai nutraukti gyvybiškai svarbių vaistų, pavyzdžiui, vaistų nuo epilepsijos, kraujo krešulių, širdies ritmo sutrikimų ar imunosupresantų, nepasitarus su gydytoju.

Lengvesnės reakcijos, tokios kaip ribotas niežtintis bėrimas ar dilgėlinė be dusulio ir bendros būklės blogėjimo, dažnai gydomos antihistamininiais vaistais. Gali būti rekomenduojami antros kartos antihistamininiai preparatai, kurie mažiau migdo. Odos niežėjimui ir uždegimui mažinti kartais skiriami vietiniai kortikosteroidai. Jei reakcija ryškesnė, gydytojas gali skirti trumpą sisteminių kortikosteroidų kursą, tačiau jie nėra pirmosios pagalbos priemonė anafilaksijai.

Anafilaksijos atveju pirmo pasirinkimo vaistas yra adrenalinas į raumenį. Jis turi būti suleidžiamas kuo greičiau, nes delsimas didina sunkių komplikacijų riziką. Papildomai gali būti skiriamas deguonis, skysčiai į veną, bronchus plečiantys vaistai, antihistamininiai ir kortikosteroidai, tačiau jie nepakeičia adrenalino. Po anafilaksijos pacientas turi būti stebimas medicinos įstaigoje, nes kartais simptomai atsinaujina po kelių valandų.

Sunkioms vėlyvoms reakcijoms, pavyzdžiui, Stevenso-Johnsono sindromui, toksinei epidermio nekrolizei ar DRESS sindromui, reikalingas skubus specializuotas gydymas ligoninėje. Gydymas gali apimti įtariamo vaisto nutraukimą, skysčių ir elektrolitų balansą, žaizdų priežiūrą, infekcijų kontrolę, akių ir gleivinių priežiūrą, vidaus organų funkcijos stebėjimą. Tokios reakcijos negali būti gydomos vien namuose.

Jei vaistas būtinas ir nėra tinkamos alternatyvos, kai kuriais atvejais atliekama desensibilizacija. Tai procedūra, kai medicinos įstaigoje pacientui skiriamos labai mažos vaisto dozės, palaipsniui jas didinant iki gydomosios dozės. Tokiu būdu laikinai sumažinamas organizmo jautrumas vaistui. Desensibilizacija tinka ne visoms reakcijoms ir netaikoma po sunkių odos sindromų.

Ilgalaikė priežiūra yra tokia pat svarbi kaip ir ūmios reakcijos gydymas. Pacientui turėtų būti aiškiai pasakyta, koks vaistas sukėlė reakciją, kokių giminingų vaistų vengti ir kokios alternatyvos yra saugesnės. Patartina turėti įrašą telefone ar piniginėje, informuoti šeimos gydytoją, odontologą, vaistininką ir kitus specialistus. Jei buvo anafilaksija arba didelė jos pasikartojimo rizika, gydytojas gali paskirti adrenalino autoinjektorių ir išmokyti, kada bei kaip jį naudoti.

Į gydytoją reikėtų kreiptis kiekvieną kartą, kai po vaisto pavartojimo atsiranda bėrimas, tinimas, dusulys, neįprastas silpnumas ar kiti simptomai, keliantys įtarimą dėl alerginės reakcijos. Net jei reakcija praėjo savaime, ją verta aptarti, nes ateityje pakartotinis kontaktas su tuo pačiu vaistu gali būti sunkesnis.

Skubios pagalbos reikia nedelsiant, jei atsiranda dusulys, švokštimas, gerklės veržimas, liežuvio ar lūpų tinimas, užkimimas, alpimas, stiprus silpnumas, šaltas prakaitas, greitas pulsas ar kraujospūdžio kritimo požymiai. Tai gali būti anafilaksija. Tokiu atveju reikia kviesti greitąją medicinos pagalbą. Jei žmogui paskirtas adrenalino autoinjektorius, jį reikia panaudoti nedelsiant, nelaukiant, kol simptomai sustiprės.

Taip pat skubiai kreipkitės į gydymo įstaigą, jei bėrimas yra skausmingas, atsiranda pūslių, pradeda luptis oda, pažeidžiamos akys, burna ar lytinių organų gleivinės, pakyla temperatūra, patinsta veidas, padidėja limfmazgiai, atsiranda gelta, tamsus šlapimas ar sumažėja šlapinimasis. Šie požymiai gali rodyti sunkias vėlyvąsias reakcijas, kurioms būtina specializuota pagalba.

Planuotai pas alergologą ir klinikinį imunologą verta registruotis, jei kada nors buvo nurodyta vaistų alergija, bet nežinoma, koks vaistas ją sukėlė, jei reakcija įvyko vaikystėje ir dokumentų neliko, jei dėl įtariamos alergijos negalite gauti pirmo pasirinkimo antibiotikų ar kito būtino gydymo. Tikslus ištyrimas padeda sumažinti baimę, išvengti nereikalingų apribojimų ir kartu apsaugo nuo tikrai pavojingų pakartotinių reakcijų.