Supraventrikulinė tachikardija
Supraventrikulinė tachikardija yra staiga prasidedantis per greitas širdies plakimas, kylantis iš elektrinių impulsų, esančių virš širdies skilvelių. Nors priepuolis dažnai labai išgąsdina, ši būklė daugeliu atvejų yra valdoma ir sėkmingai gydoma. Svarbiausia atpažinti simptomus, žinoti, kada reikalinga skubi pagalba, ir kartu su gydytoju pasirinkti tinkamiausią gydymo planą.
Supraventrikulinė tachikardija - tai širdies ritmo sutrikimas, kai širdis pradeda plakti neįprastai greitai dėl elektrinio signalo sutrikimo prieširdžiuose arba srityje prie atrioventrikulinio mazgo. Paprastai suaugusio žmogaus širdis ramybės metu plaka maždaug 60-100 kartų per minutę, o esant šiai būklei pulsas gali staiga pakilti iki 150-250 kartų per minutę.
Širdies ritmą valdo elektrinė sistema. Įprastai impulsas prasideda sinusiniame mazge, plinta per prieširdžius, pasiekia atrioventrikulinį mazgą ir toliau keliauja į skilvelius. Kai atsiranda papildomas elektrinis kelias arba impulsas ima suktis tarsi uždarame rate, širdis pradeda plakti per greitai. Dėl to skilveliai gali nespėti pakankamai prisipildyti krauju, todėl sumažėja kraujo išstūmimas į organizmą.
Supraventrikulinė tachikardija gali pasireikšti visiškai sveikiems žmonėms, taip pat tiems, kurie serga širdies ligomis. Priepuoliai dažnai prasideda staiga ir taip pat staiga baigiasi. Vieniems žmonėms jie trunka kelias sekundes ar minutes, kitiems - valandas. Nors pats ritmas dažniausiai nėra tiesiogiai pavojingas gyvybei, užsitęsęs priepuolis, stiprūs simptomai ar gretutinė širdies liga reikalauja rimto įvertinimo.
- Staiga prasidėjęs labai greitas, reguliarus širdies plakimas.
- Pulsavimo, drebėjimo ar šokinėjimo pojūtis krūtinėje, kakle arba gerklėje.
- Nerimas, vidinė įtampa, jausmas, kad kažkas negerai.
- Dusulys arba sunkesnis kvėpavimas, ypač fizinio krūvio metu.
- Silpnumas, nuovargis, sumažėjusi ištvermė.
- Galvos svaigimas, aptemimas akyse, nestabilumo pojūtis.
- Spaudimas, veržimas ar skausmas krūtinėje.
- Alpimas arba beveik alpimo būsena.
- Šaltas prakaitas, išblyškimas, pykinimas.
- Ryškus dusulys ramybės metu.
- Sumišimas, neįprastas mieguistumas ar staigus silpnumas.
- Žmogus gali ramiai sėdėti, o širdis staiga pradeda plakti labai greitai be aiškios priežasties.
- Priepuolį gali išprovokuoti kava, alkoholis, stresas, miego trūkumas ar intensyvesnis fizinis krūvis.
- Kai kuriems simptomai baigiasi savaime, tačiau kitiems prireikia medicininės pagalbos ritmui atkurti.
- Tarp priepuolių žmogus dažnai jaučiasi visiškai gerai, todėl ligą ne visada lengva užfiksuoti.
Supraventrikulinė tachikardija dažniausiai atsiranda dėl širdies elektrinės sistemos ypatumų. Kai kuriems žmonėms nuo gimimo būna papildomas elektrinis laidumo kelias. Kitiems laikui bėgant padidėja širdies audinio jautrumas impulsams arba atsiranda sąlygos, leidžiančios elektriniam signalui cirkuliuoti netaisyklingai.
Svarbūs rizikos veiksniai yra šie:
• Paveldimumas ir įgimti elektrinės sistemos ypatumai. Jei artimi giminaičiai turėjo panašių ritmo sutrikimų, rizika gali būti didesnė.
• Širdies ligos. Vožtuvų ligos, širdies nepakankamumas, persirgtas miokarditas, išeminė širdies liga ar struktūriniai širdies pokyčiai gali sudaryti palankesnes sąlygas ritmo sutrikimams.
• Skydliaukės veiklos sutrikimai. Padidėjusi skydliaukės hormonų gamyba gali pagreitinti širdies darbą ir provokuoti priepuolius.
• Stimuliuojančios medžiagos. Kofeinas, energetiniai gėrimai, nikotinas, kai kurie maisto papildai, narkotinės medžiagos ir tam tikri vaistai gali suaktyvinti širdies elektrinę sistemą.
• Alkoholis ir miego trūkumas. Net vienkartinis didesnis alkoholio kiekis ar kelios prastai miegotos naktys kai kuriems žmonėms tampa aiškiu priepuolio paleidikliu.
• Stresas ir nerimas. Emocinė įtampa didina adrenalino kiekį, todėl širdis tampa jautresnė ritmo pokyčiams.
• Elektrolitų pusiausvyros sutrikimai. Kalio, magnio ar kitų mineralų stoka gali prisidėti prie širdies ritmo nestabilumo.
Svarbu pabrėžti, kad priepuolis nebūtinai reiškia pavojingą širdies ligą. Vis dėlto pasikartojanti Supraventrikulinė tachikardija turėtų būti ištirta, nes tiksliai nustačius mechanizmą galima parinkti labai veiksmingą gydymą.
Diagnozė pradedama nuo išsamaus pokalbio. Gydytojas klausia, kaip prasideda ir baigiasi priepuoliai, kiek jie trunka, koks būna pulsas, ar pasireiškia alpimas, krūtinės skausmas, dusulys, kokius vaistus žmogus vartoja, ar yra skydliaukės, plaučių, širdies ligų. Labai naudinga, jei pacientas atsineša pulso matuoklio, išmaniojo laikrodžio ar ankstesnių tyrimų duomenis.
Pagrindinis tyrimas yra elektrokardiograma. Jei priepuolis vyksta tyrimo metu, elektrokardiograma dažnai leidžia iš karto atpažinti ritmo sutrikimo tipą. Tačiau kadangi priepuoliai gali būti trumpi ir reti, vienkartinė elektrokardiograma tarp priepuolių kartais būna normali.
Tokiais atvejais skiriami ilgesnio stebėjimo tyrimai:
• Holterio monitoravimas - širdies ritmas registruojamas 24-48 valandas ar ilgiau.
• Įvykių registratorius - prietaisas naudojamas kelias savaites, o pacientas aktyvuoja įrašą pajutęs simptomus.
• Ilgalaikis implantuojamas ritmo registratorius - taikomas retesniais atvejais, kai simptomai pasitaiko retai, bet yra reikšmingi.
Papildomai gali būti atliekami kraujo tyrimai: skydliaukės hormonai, elektrolitai, hemoglobinas, uždegimo rodikliai, inkstų funkcija. Jie padeda nustatyti priepuolius skatinančias priežastis.
Echokardiografija įvertina širdies vožtuvus, kamerų dydį, širdies raumens funkciją ir galimus struktūrinius pokyčius. Jei įtariama išeminė širdies liga ar priepuoliai susiję su fiziniu krūviu, gali būti atliekamas krūvio mėginys. Sudėtingesniais atvejais kardiologas gali rekomenduoti elektrofiziologinį tyrimą. Jo metu specialiais kateteriais tiriamas širdies elektrinių signalų kelias, o nustačius problemos vietą dažnai galima iš karto atlikti gydomąją procedūrą.
Gydymas priklauso nuo priepuolių dažnio, trukmės, simptomų stiprumo, žmogaus amžiaus, gretutinių ligų ir nustatyto ritmo sutrikimo mechanizmo. Jei priepuoliai reti, trumpi ir nesukelia pavojingų simptomų, kartais pakanka stebėjimo, mokymosi atpažinti provokuojančius veiksnius ir reguliarių kardiologo konsultacijų.
Kai priepuolis prasideda, kai kuriems žmonėms padeda vadinamieji vagaliniai manevrai. Tai veiksmai, galintys sulėtinti elektrinių impulsų sklidimą per atrioventrikulinį mazgą. Dažniausiai taikomas modifikuotas Valsalvos mėginys: žmogus įtempia pilvo raumenis tarsi pūstų į užspaustą švirkštą, po to paguldomas ir pakeliamos kojos. Tokius veiksmus verta mokytis atlikti su gydytojo paaiškinimu, nes ne visiems jie tinka.
Jei priepuolis nesibaigia arba simptomai stiprūs, gydymo įstaigoje gali būti leidžiami vaistai į veną, pavyzdžiui, adenozinas. Kai kuriais atvejais skiriami beta adrenoblokatoriai arba kalcio kanalų blokatoriai. Ilgalaikiam priepuolių retinimui gali būti vartojami ritmo reguliuojantys vaistai, tačiau jie parenkami individualiai, įvertinus naudą ir galimą šalutinį poveikį.
Labai veiksmingas gydymo metodas yra kateterinė abliacija. Procedūros metu per kraujagysles į širdį įvedami ploni kateteriai, nustatoma elektrinio sutrikimo vieta ir ji sunaikinama šiluma arba šalčiu. Daugeliui pacientų tai gali ženkliai sumažinti priepuolių skaičių arba visiškai juos panaikinti. Kateterinė abliacija ypač svarstoma, kai priepuoliai dažni, varginantys, blogai kontroliuojami vaistais arba žmogus nenori ilgai vartoti vaistų.
Gyvensenos pokyčiai taip pat svarbūs. Rekomenduojama riboti kofeiną ir energetinius gėrimus, vengti rūkymo, saikingai vartoti alkoholį, pasirūpinti pakankamu miegu, gerti pakankamai skysčių, reguliariai judėti ir mokytis streso valdymo. Jei nustatoma skydliaukės liga, mažakraujystė ar elektrolitų trūkumas, būtina gydyti ir šias būkles.
Į gydytoją verta kreiptis visada, jei greito širdies plakimo priepuolis pasikartoja, trunka ilgiau nei kelias minutes, atsiranda be aiškios priežasties arba kelia nerimą. Net jei simptomai praeina savaime, svarbu užfiksuoti ritmą ir įsitikinti, kad nėra kitos širdies ar endokrininės ligos.
Skubios medicinos pagalbos reikia, jei greitas širdies plakimas pasireiškia kartu su bet kuriuo iš šių požymių:
• krūtinės skausmu, spaudimu ar deginimu;
• alpimu arba beveik alpimu;
• ryškiu dusuliu;
• labai dideliu silpnumu, sumišimu;
• šaltu prakaitu, išblyškimu;
• nėštumo metu atsiradusiu stipriu ar užsitęsusiu priepuoliu;
• žinoma širdies liga arba persirgtu miokardo infarktu;
• labai greitu pulsu, kuris nemažėja ir trunka ilgiau nei 20-30 minučių.
Jeigu gydytojas jau yra patvirtinęs, kad tai Supraventrikulinė tachikardija, verta turėti aiškų veiksmų planą: ką daryti prasidėjus priepuoliui, kokius manevrus galima atlikti, kada vartoti paskirtus vaistus ir kada kviesti greitąją pagalbą. Toks planas sumažina baimę ir padeda saugiai valdyti situaciją.
