Prieširdžių plazdėjimas
Prieširdžių plazdėjimas yra širdies ritmo sutrikimas, kai viršutinės širdies kameros - prieširdžiai - ima susitraukinėti per greitai ir labai reguliariai. Dėl to širdis gali plakti dažnai, atsiranda oro trūkumas, silpnumas, o kai kuriems žmonėms padidėja insulto rizika. Nors ši būklė gali skambėti grėsmingai, ji dažnai sėkmingai kontroliuojama vaistais, procedūromis ir gyvenimo būdo korekcijomis.
Prieširdžių plazdėjimas - tai supraventrikulinė tachiaritmija, kylanti virš širdies skilvelių. Dažniausiai elektrinis impulsas prieširdžiuose ima suktis tarsi ratu, sudarydamas vadinamąjį grįžtamojo sužadinimo žiedą. Vietoje įprasto tvarkingo impulso, prasidedančio sinusiniame mazge, prieširdžiai gali susitraukinėti apie 250-350 kartų per minutę. Skilveliai paprastai nespėja reaguoti į kiekvieną impulsą, nes dalį jų sulaiko atrioventrikulinis mazgas. Todėl pulsas dažnai būna apie 150 kartų per minutę, ypač kai laidumas yra 2:1. Kai kuriems žmonėms pulsas būna lėtesnis arba kinta, priklausomai nuo širdies laidžiosios sistemos, vartojamų vaistų ir bendros sveikatos būklės. Prieširdžių plazdėjimas yra artimas prieširdžių virpėjimui, tačiau nėra tas pats. Plazdėjimas dažniau būna reguliarus, o virpėjimas - nereguliarus. Vis dėlto abi būklės gali pasireikšti tam pačiam žmogui ir abi gali didinti kraujo krešulių susidarymo riziką prieširdžiuose. Jei krešulys iš širdies nukeliauja į smegenis, gali įvykti insultas. Ilgai trunkantis dažnas pulsas taip pat gali silpninti širdies raumenį ir sukelti ar pabloginti širdies nepakankamumą. Dėl šių priežasčių svarbu ne tik numalšinti nemalonius pojūčius, bet ir įvertinti ilgalaikę riziką.
- Staigus arba nuolat juntamas širdies plakimas, permušimai, plakimo „daužymasis“ krūtinėje.
- Greitas, dažnai gana reguliarus pulsas.
- Dusulys lipant laiptais, einant greičiau arba net ramybėje.
- Nuovargis, sumažėjęs fizinis pajėgumas, silpnumas.
- Spaudimas, diskomfortas ar maudimas krūtinėje, ypač jei yra vainikinių arterijų liga.
- Galvos svaigimas, nestabilumo jausmas, rečiau - alpimas.
- Didėjantis oro trūkumas gulint arba naktį.
- Kojų, kulkšnių tinimas.
- Greitas svorio padidėjimas dėl skysčių kaupimosi.
- Ryškus nuovargis ir sumažėjusi ištvermė.
- Kai kuriems žmonėms prieširdžių plazdėjimas nustatomas atsitiktinai, atliekant elektrokardiogramą.
- Vyresni pacientai arba vartojantys pulsą retinančius vaistus gali nejausti stipraus širdies plakimo.
- Net ir be aiškių simptomų gali išlikti krešulių ir insulto rizika, todėl būklės nereikėtų ignoruoti.
Prieširdžių plazdėjimas dažniausiai atsiranda tuomet, kai prieširdžių audinyje susidaro sąlygos nenormaliam elektrinio impulso ratui. Tam įtakos turi širdies struktūros pakitimai, uždegimas, padidėjęs spaudimas širdies kamerose ar randėjimas po ligų ir operacijų. Svarbūs rizikos veiksniai yra vyresnis amžius, arterinė hipertenzija, išeminė širdies liga, persirgtas miokardo infarktas, širdies nepakankamumas, vožtuvų ligos, įgimtos širdies ydos ir buvusios širdies operacijos. Prieširdžių plazdėjimas gali atsirasti ir po kateterinių intervencijų ar dėl prieširdžių randėjimo. Ne tik širdies ligos svarbios. Riziką didina lėtinė obstrukcinė plaučių liga, plaučių embolija, miego apnėja, nutukimas, cukrinis diabetas, skydliaukės funkcijos suaktyvėjimas, elektrolitų - ypač kalio ir magnio - sutrikimai. Kai kuriems žmonėms ritmo sutrikimą išprovokuoja alkoholis, ypač didesni kiekiai per trumpą laiką, energiniai gėrimai, stimuliuojančios medžiagos, sunkios infekcijos, karščiavimas ar didelis fizinis ir emocinis stresas. Kartais aiškios priežasties rasti nepavyksta, tačiau net ir tada gydytojas vertina bendrą širdies būklę bei insulto riziką.
Pirmas žingsnis paprastai yra pokalbis ir apžiūra: gydytojas klausia, kada prasidėjo simptomai, ar jie kartojasi, kokie vartojami vaistai, ar yra širdies, plaučių, skydliaukės ligų. Įvertinamas pulsas, kraujospūdis, širdies ir plaučių auskultacija, ieškoma širdies nepakankamumo požymių. Pagrindinis tyrimas - elektrokardiograma. Joje prieširdžių plazdėjimas dažnai matomas kaip būdingos „pjūklo dantų“ formos plazdėjimo bangos, ypač apatinėse derivacijose. Jei ritmo sutrikimas pasireiškia priepuoliais ir įprasta elektrokardiograma jo neužfiksuoja, skiriamas Holterio monitoravimas 24-48 valandoms arba ilgesnis ambulatorinis širdies ritmo registravimas. Dažnai atliekama echokardiografija, kuri parodo širdies kamerų dydį, vožtuvų būklę, širdies raumens susitraukimą ir galimas struktūrines priežastis. Kraujo tyrimai padeda įvertinti elektrolitus, inkstų funkciją, kraujo rodiklius, skydliaukės hormonus, uždegimo ar infekcijos požymius. Kai įtariama plaučių embolija, širdies išemija ar kita ūmi būklė, gali būti atliekami papildomi tyrimai, pavyzdžiui, troponino tyrimas, krūtinės ląstos rentgenograma, kompiuterinė tomografija ar kiti vaizdiniai tyrimai. Prieš atkuriant ritmą, ypač jei plazdėjimas trunka ilgiau nei 48 valandas arba pradžios laikas neaiškus, gali būti reikalingas krešulių prieširdžiuose įvertinimas, pavyzdžiui, transezofaginė echokardiografija.
Gydymas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į simptomus, pulso dažnį, ritmo sutrikimo trukmę, gretutines ligas ir insulto riziką. Pagrindiniai tikslai yra sulėtinti per greitą širdies plakimą, atkurti arba palaikyti normalų ritmą, sumažinti krešulių susidarymo riziką ir gydyti priežastis. Pulsui kontroliuoti dažnai skiriami beta adrenoblokatoriai, nedihidropiridininiai kalcio kanalų blokatoriai arba kai kuriais atvejais digoksinas. Ritmui atkurti gali būti taikoma elektrinė kardioversija - trumpa, kontroliuojama procedūra, atliekama taikant nuskausminimą ar sedaciją. Kai kuriais atvejais skiriami antiaritminiai vaistai, tačiau jie turi būti parenkami atsargiai, įvertinus širdies būklę ir galimą šalutinį poveikį. Labai svarbi gydymo dalis - antikoaguliantai, tai yra kraują krešėti slopinantys vaistai. Jie skiriami ne visiems automatiškai, o pagal individualią insulto riziką, dažnai naudojant CHA2DS2-VASc vertinimą. Vaistų negalima nutraukti savarankiškai, nes tai gali padidinti insulto riziką. Vienas veiksmingiausių ilgalaikio gydymo būdų, ypač esant tipiniam prieširdžių plazdėjimui, yra kateterinė abliacija. Jos metu per kraujagysles į širdį įvedami kateteriai ir specialia energija nutraukiamas nenormalus elektrinis kelias, dažniausiai dešiniajame prieširdyje. Ši procedūra daugeliui pacientų yra labai efektyvi, tačiau po jos kai kuriems gali pasireikšti prieširdžių virpėjimas, todėl tolesnė stebėsena išlieka svarbi. Gyvensenos pokyčiai taip pat turi didelę reikšmę: kraujospūdžio kontrolė, miego apnėjos gydymas, svorio mažinimas, saikingas alkoholio vartojimas arba jo atsisakymas, reguliarus fizinis aktyvumas pagal galimybes, rūkymo nutraukimas ir skydliaukės ar plaučių ligų gydymas.
Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei pirmą kartą pajutote greitą ar neįprastą širdies plakimą, ypač jei jis trunka ilgiau nei kelias minutes, kartojasi ar yra lydimas dusulio, silpnumo, galvos svaigimo. Planinė kardiologo konsultacija svarbi ir tuomet, kai prieširdžių plazdėjimas jau buvo diagnozuotas, bet simptomai dažnėja, vaistai nepadeda, pulsas išlieka per greitas arba atsiranda šalutinis gydymo poveikis. Skubios medicinos pagalbos reikia nedelsiant, jei atsiranda stiprus krūtinės skausmas, alpimas, labai ryškus dusulys, melsvos lūpos, staigus silpnumas vienoje kūno pusėje, veido perkreipimas, kalbos sutrikimas, regėjimo praradimas ar sumišimas - tai gali būti infarkto, insulto arba sunkios kraujotakos problemos požymiai. Taip pat skubiai kreipkitės, jei vartodami antikoaguliantus pastebite gausų kraujavimą, juodas išmatas, kraują šlapime, stiprų galvos skausmą po traumos ar neįprastai dideles mėlynes. Geriau pasitikrinti per anksti negu praleisti būklę, kurią reikia gydyti nedelsiant.
