Kryžminių raiščių plyšimas
Kryžminių raiščių plyšimas - tai dažna kelio trauma, kai pažeidžiamas vienas iš svarbiausių kelio sąnarį stabilizuojančių raiščių. Dažniausiai nukenčia priekinis kryžminis raištis, ypač sportuojant, staigiai keičiant kryptį ar nesėkmingai nusileidus po šuolio. Laiku atpažinta trauma ir tinkamas gydymas padeda sumažinti kelio nestabilumą, pakartotinių traumų bei ankstyvos sąnario artrozės riziką.
Kryžminių raiščių plyšimas yra kelio sąnario raiščių trauma. Kelio viduje yra du kryžminiai raiščiai - priekinis ir užpakalinis. Jie kryžiuojasi tarpusavyje ir padeda blauzdikauliui išlikti taisyklingoje padėtyje šlaunikaulio atžvilgiu. Kitaip tariant, šie raiščiai neleidžia keliui „išslysti“, per daug pasisukti ar tapti nestabiliam.
Dažniausiai plyšta priekinis kryžminis raištis. Tai gali būti dalinis plyšimas, kai pažeidžiama tik dalis raiščio skaidulų, arba visiškas plyšimas, kai raištis nebeatlieka savo funkcijos. Užpakalinio kryžminio raiščio plyšimas pasitaiko rečiau, dažniausiai po stipraus tiesioginio smūgio į blauzdą, pavyzdžiui, eismo įvykio metu.
Kryžminių raiščių plyšimas retai būna visiškai „izoliuotas“. Kartu gali būti pažeidžiami meniskai, šoniniai kelio raiščiai, kremzlė ar sąnario kapsulė. Būtent todėl po rimtesnės kelio traumos svarbu ne tik numalšinti skausmą, bet ir tiksliai įvertinti sąnario stabilumą.
- Traumos akimirką juntamas ar net girdimas spragtelėjimas, pokštelėjimas kelio srityje.
- Staigus skausmas, dėl kurio dažnai sunku tęsti sportą ar eiti.
- Kelio nestabilumo jausmas - atrodo, kad kelis „pabėgo“, „išėjo iš vietos“ arba neatlaiko kūno svorio.
- Greitai didėjantis patinimas, dažnai per pirmąsias kelias valandas po traumos.
- Ribotas kelio lankstymas ir tiesimas.
- Skausmas lipant laiptais, pritūpiant, stojantis nuo kėdės ar sukant kūną ant pažeistos kojos.
- Mėlynės ar tempimo pojūtis aplink kelį.
- Sunku patikimai remtis koja, ypač ant nelygaus paviršiaus.
- Pasikartojantis kelio „užsikirtimas“ ar slystelėjimas.
- Nepasitikėjimas keliu bėgant, šokinėjant, žaidžiant krepšinį, futbolą, tenisą ar slidinėjant.
- Mažėjantis fizinis aktyvumas dėl baimės vėl susižeisti.
- Kartais - lėtinis maudimas, sąnario traškėjimas ar tinimas po krūvio.
Kryžminių raiščių plyšimas dažniausiai įvyksta ne dėl tiesioginio smūgio, o dėl staigaus judesio. Tipinė situacija - koja remiasi į žemę, o kūnas staigiai pasisuka kita kryptimi. Taip nutinka krepšinyje, futbole, rankinyje, tenise, tinklinyje, slidinėjant ar atliekant šuolius.
Dažnos priežastys:
- staigus krypties keitimas bėgant;
- netaisyklingas nusileidimas po šuolio;
- staigus stabdymas;
- kelio pertempimas atgal;
- tiesioginis smūgis į kelį ar blauzdą;
- kritimas slidinėjant ar važiuojant dviračiu.
Riziką didina silpnesni šlaunies ir sėdmenų raumenys, prasta pusiausvyra, nepakankamas apšilimas, nuovargis, netinkama avalynė, ankstesnės kelio traumos. Moterims priekinio kryžminio raiščio plyšimas pasitaiko dažniau - tam įtakos turi dubens ir kelio biomechanika, hormoniniai veiksniai, raumenų aktyvacijos skirtumai. Vis dėlto trauma gali ištikti bet kurį aktyvų žmogų, nepriklausomai nuo amžiaus ar fizinio pasirengimo.
Diagnozė pradedama nuo pokalbio: gydytojas klausia, kaip įvyko trauma, ar buvo spragtelėjimas, kaip greitai sutino kelis, ar pavyko tęsti veiklą. Šios detalės labai svarbios, nes kryžminių raiščių plyšimas dažnai turi gana būdingą traumos mechanizmą.
Apžiūros metu vertinamas kelio patinimas, judesių amplitudė, skausmingos vietos, eisena ir sąnario stabilumas. Gydytojas gali atlikti specialius testus, pavyzdžiui, Lachmano testą, priekinio stalčiaus testą, pivot shift testą. Jie padeda įvertinti, ar blauzdikaulis per daug juda šlaunikaulio atžvilgiu.
Instrumentiniai tyrimai parenkami pagal situaciją:
- rentgenograma padeda atmesti kaulo lūžį ar išnirimą;
- magnetinio rezonanso tomografija yra svarbiausias tyrimas raiščių, meniskų ir kremzlės pažeidimams nustatyti;
- kompiuterinė tomografija gali būti naudinga, jei įtariami sudėtingesni kauliniai pažeidimai;
- echoskopija kartais padeda įvertinti skystį sąnaryje ar kitus minkštųjų audinių pokyčius, tačiau kryžminių raiščių būklei ji nėra pagrindinis tyrimas.
Tiksli diagnostika svarbi todėl, kad gydymo planas priklauso ne tik nuo raiščio plyšimo, bet ir nuo lydinčių kelio pažeidimų bei paciento aktyvumo lygio.
Gydymas priklauso nuo to, kuris raištis plyšo, ar plyšimas dalinis, ar visiškas, ar kelis nestabilus, taip pat nuo paciento amžiaus, darbo, sporto ir kasdienių poreikių.
Pirmosiomis dienomis po traumos svarbu sumažinti skausmą ir tinimą. Dažnai rekomenduojamas poilsis, šaldymas, elastinis bintavimas ar įtvaras, kojos pakėlimas. Skausmui ir uždegimui mažinti gali būti skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, jei žmogui jie saugūs.
Konservatyvus gydymas gali tikti, kai kelio nestabilumas nedidelis, žmogus nesportuoja intensyviai arba plyšimas yra dalinis. Tokiu atveju labai svarbi kineziterapija: stiprinami šlaunies, sėdmenų ir liemens raumenys, lavinama pusiausvyra, koordinacija, taisyklingas judėjimas.
Operacinis gydymas dažniau svarstomas, kai priekinis kryžminis raištis plyšęs visiškai, kelis nestabilus, žmogus nori grįžti į aktyvų sportą arba kartu pažeistas meniskas. Dažniausiai atliekama kryžminio raiščio rekonstrukcija - plyšęs raištis pakeičiamas sausgyslės transplantatu. Po operacijos laukia nuosekli reabilitacija, trunkanti kelis mėnesius. Grįžimas į kontaktinį ar intensyvų sportą dažnai galimas tik po 6-12 mėnesių, kai atkurta jėga, stabilumas ir judesių kontrolė.
Į gydytoją reikėtų kreiptis po bet kurios kelio traumos, jei kelis greitai sutino, buvo girdimas pokštelėjimas, sunku priminti koją ar jaučiate nestabilumą. Net jei skausmas po kelių dienų sumažėja, plyšęs raištis pats dažniausiai nesugyja taip, kad visiškai atkurtų stabilumą.
Skubios pagalbos reikia, jei:
- negalite paeiti ar priminti kojos;
- kelis akivaizdžiai deformuotas;
- labai stiprus skausmas nepraeina;
- sparčiai didėja patinimas;
- pėda tirpsta, šąla ar keičia spalvą;
- įtariamas lūžis arba kelio išnirimas.
Ankstyva ortopedo traumatologo konsultacija padeda pasirinkti tinkamiausią gydymo kelią ir išvengti pakartotinių kelio traumų.
