Kontaktinė alergija
Kontaktinė alergija - tai imuninės sistemos sukelta odos reakcija, atsirandanti po sąlyčio su tam tikra medžiaga, pavyzdžiui, metalu, kosmetikos sudedamąja dalimi, augalu ar darbo aplinkos chemikalu. Ji dažniausiai pasireiškia niežtinčiu, paraudusiu, pleiskanojančiu ar pūslelėmis išbertu odos plotu toje vietoje, kur oda lietė alergeną. Nors būklė paprastai nėra pavojinga gyvybei, ji gali labai varginti, kartotis metų metus ir trukdyti darbui, miegui bei kasdieniam gyvenimui.
Kontaktinė alergija - tai uždelsto tipo alerginė odos reakcija, mediciniškai dažnai vadinama alerginiu kontaktiniu dermatitu. Ji atsiranda tada, kai imuninė sistema tam tikrą medžiagą klaidingai atpažįsta kaip pavojingą ir pradeda prieš ją nukreiptą uždegiminę reakciją odoje.
Svarbu suprasti, kad Kontaktinė alergija paprastai neatsiranda po pirmo prisilietimo. Iš pradžių vyksta vadinamoji įsijautrinimo fazė: alergenas patenka ant odos, jį „įsimena“ imuninės ląstelės, tačiau žmogus dar gali nejausti jokių simptomų. Vėliau, pakartotinai susidūrus su ta pačia medžiaga, imuninė sistema sureaguoja greičiau ir stipriau - atsiranda paraudimas, niežėjimas, bėrimas, pūslelės, šlapiavimas ar odos sustorėjimas.
Dažniausiai pažeidžiama oda, tačiau reakcijos vieta priklauso nuo kontakto su alergenu. Rankos dažnai nukenčia dėl ploviklių, pirštinių, dezinfekantų, cemento, kosmetikos ar darbo priemonių. Veidą, vokus ir kaklą gali dirginti bei alergizuoti kremai, kvepalai, plaukų dažai, nagų lakas ar ore pasklidusios medžiagos. Ausų speneliai, riešai ir pilvas dažnai reaguoja į nikelį papuošaluose, laikrodžiuose, diržų sagtelėse ar drabužių detalėse.
Kontaktinė alergija nėra tas pats, kas paprastas odos sudirginimas. Dirginamasis kontaktinis dermatitas atsiranda dėl tiesioginio odos barjero pažeidimo, pavyzdžiui, dažnai plaunant rankas, naudojant stiprius valiklius ar dirbant su tirpikliais. Alerginio kontaktinio dermatito atveju svarbiausias vaidmuo tenka imuninei reakcijai. Vis dėlto praktikoje šios būklės gali persidengti: sudirgusi, sausa ir sutrūkinėjusi oda lengviau praleidžia alergenus, todėl Kontaktinė alergija gali išsivystyti greičiau arba būti sunkesnė.
Reakcija dažniausiai pasireiškia po 24-72 valandų nuo kontakto, todėl kartais sunku iš karto suprasti, kas ją sukėlė. Pavyzdžiui, bėrimas gali atsirasti ne tą pačią dieną, kai buvo naudotas naujas kremas ar mūvėtos pirštinės, o tik po kelių dienų. Dėl šios priežasties diagnozei labai padeda kruopštus kasdienių kontaktų, kosmetikos, darbo priemonių ir pomėgių įvertinimas.
- Odos paraudimas toje vietoje, kuri lietė alergeną.
- Intensyvus niežėjimas, kartais stipresnis vakare ar naktį.
- Smulkios pūslelės, kurios gali pratrūkti ir šlapiuoti.
- Odos patinimas, jautrumas, deginimo ar tempimo pojūtis.
- Pleiskanojimas, sausumas, įtrūkimai, ypač ant rankų ir pirštų.
- Aiškiai apribotas bėrimo plotas, atitinkantis sąlyčio vietą, pavyzdžiui, po laikrodžiu, žiedu, pleistru ar kosmetikos tepimo zonoje.
- Odos sustorėjimas ir šiurkštumas dėl nuolatinio kasymosi ir uždegimo.
- Patamsėjusi arba pašviesėjusi oda po uždegimo, ypač jei bėrimai kartojasi.
- Skausmingi įtrūkimai, ypač plaštakose, pirštų galuose, paduose.
- Nuolatinis sausumas ir jautrumas net tada, kai ryškaus bėrimo nebėra.
- Bėrimo išplitimas už pradinio kontakto vietos, jei uždegimas stiprus arba alergenas pernešamas rankomis.
- Vokų bėrimas gali būti susijęs ne tik su akių kosmetika, bet ir su nagų laku, plaukų dažais, kvapiosiomis medžiagomis ar medžiagomis, perneštomis rankomis.
- Ausų spenelių, kaklo ar riešų bėrimas dažnai siejamas su papuošalais, laikrodžiais, metalinėmis detalėmis ar kvepalais.
- Rankų bėrimai dažni sveikatos priežiūros, kirpyklų, valymo, maisto gamybos, statybų ir pramonės darbuotojams.
- Pėdų bėrimai gali būti susiję su avalynės klijais, oda, guma, dažais ar prakaitavimu, kuris sustiprina alergeno prasiskverbimą.
- Pilvo ar juosmens srityje bėrimą gali sukelti diržo sagtis, kelnių sagos, užtrauktukai ar elastinės drabužių detalės.
Kontaktinė alergija išsivysto tada, kai oda pakartotinai susiduria su medžiaga, galinčia sukelti imuninį įsijautrinimą. Ne kiekvienas žmogus sureaguoja į tą patį alergeną, todėl svarbūs ir individualūs odos barjero ypatumai, genetinis polinkis, darbo aplinka bei kasdieniai įpročiai.
Dažniausi Kontaktinė alergija sukeliantys alergenai:
• Nikelis. Tai vienas dažniausių alergenų. Jo gali būti papuošaluose, laikrodžiuose, diržų sagtelėse, sagose, monetose, telefonų detalėse, raktuose, kai kuriuose medicininiuose ar darbo įrankiuose.
• Kvepalai ir kvapiosios medžiagos. Jos randamos ne tik kvepaluose, bet ir kremuose, losjonuose, šampūnuose, skalbikliuose, oro gaivikliuose, dezodorantuose, buitinėje chemijoje.
• Konservantai. Dažni kosmetikos, drėgnų servetėlių, ploviklių, dažų ar pramoninių produktų komponentai. Ypač dažnai minimi metilizotiazolinonas ir metilchlorizotiazolinonas.
• Plaukų dažai. Para-fenilendiaminas, dažnai žymimas PPD, gali sukelti stiprią alerginę reakciją galvos odoje, ant veido, kaklo ar vokų.
• Guma ir jos priedai. Alergenų gali būti pirštinėse, avalynėje, elastinėse juostose, sporto įrangoje, medicinos priemonėse.
• Klijai, akrilatai ir dervos. Jie svarbūs odontologijoje, grožio procedūrose, dirbtiniuose naguose, blakstienų klijuose, pramonėje ir remonto darbuose.
• Vaistiniai tepalai. Kai kurie vietiniai antibiotikai, antiseptikai, nuskausminamieji ar žoliniai preparatai gali alergizuoti, ypač kai naudojami ilgai ant pažeistos odos.
• Augalai. Tam tikri augalai, jų sultys ar dervos gali sukelti alerginį kontaktinį dermatitą. Reakcijas gali sustiprinti saulė, jei medžiaga yra fotosensibilizuojanti.
• Cementas, chromas, kobaltas. Šie alergenai aktualūs statybose, metalo apdirbime, pramonėje, taip pat kai kuriuose odos gaminiuose ar pigmentuose.
Rizikos veiksniai, dėl kurių Kontaktinė alergija pasireiškia dažniau arba sunkiau:
• Pažeistas odos barjeras. Sausa, suskeldėjusi, atopinio dermatito pažeista oda lengviau praleidžia alergenus.
• Dažnas rankų plovimas ir dezinfekantų naudojimas. Tai ypač aktualu medikams, maisto pramonės, grožio, ugdymo ir valymo sektoriaus darbuotojams.
• Darbas su chemikalais, tirpikliais, dažais, cementu, dervomis, guma ar metalais.
• Nuolatinis kosmetikos, plaukų dažų, nagų priemonių, kvapiųjų produktų naudojimas.
• Prakaitavimas, trintis ir sandarūs drabužiai ar pirštinės, nes tai didina alergeno prasiskverbimą į odą.
• Ankstesnės odos ligos, pavyzdžiui, atopinis dermatitas, lėtinė rankų egzema ar psoriazė, kurios gali apsunkinti atpažinimą ir gydymą.
Kontaktinė alergija nėra užkrečiama. Jos negalima perduoti kitam žmogui prisilietimu, per rankšluosčius ar bendrus daiktus. Tačiau tas pats alergenas gali būti daugelio žmonių aplinkoje, todėl panašūs simptomai kartais pasireiškia keliems šeimos nariams ar kolegoms.
Kontaktinė alergija diagnozuojama įvertinus odos bėrimo pobūdį, jo vietą, atsiradimo laiką ir galimus kontaktus su alergenais. Gydytojas dermatologas arba alergologas paprastai klausia, kada prasidėjo bėrimas, ar buvo naudota nauja kosmetika, plaukų dažai, pleistrai, pirštinės, valikliai, ar pasikeitė darbo priemonės, drabužiai, avalynė, pomėgiai ar vaistai odai.
Apžiūros metu vertinama:
• kuriose vietose yra bėrimas;
• ar pažeidimas atitinka galimą kontakto zoną;
• ar yra pūslelių, šlapiavimo, pleiskanojimo, įtrūkimų;
• ar nėra infekcijos požymių;
• ar bėrimas labiau panašus į alerginį kontaktinį dermatitą, dirginamąjį dermatitą, atopinį dermatitą, grybelinę infekciją, psoriazę ar kitą odos ligą.
Pagrindinis tyrimas, padedantis patvirtinti Kontaktinė alergija, yra lopo mėginiai. Tai specialūs odos testai, kai ant nugaros užklijuojami maži alergenų kiekiai specialiuose pleistruose. Jie paprastai laikomi apie 48 valandas, o reakcija vertinama po nuėmimo ir dar kartą po kelių dienų, nes alerginė kontaktinė reakcija yra uždelsta. Jei tam tikro alergeno vietoje atsiranda paraudimas, patinimas, papulės ar pūslelės, mėginys laikomas teigiamu, tačiau rezultatas visada vertinamas kartu su paciento istorija.
Kartais atliekami papildomi tyrimai:
• odos nuograndų tyrimas dėl grybelinės infekcijos, jei bėrimas pleiskanoja, yra žiedinis ar pažeidžia pėdas, kirkšnis, nagus;
• bakterinis pasėlis, jei yra pūliavimas, šašai, stiprus skausmas ar įtariama antrinė infekcija;
• odos biopsija, jei diagnozė neaiški arba reikia atmesti kitas odos ligas;
• kraujo tyrimai, jei įtariama sisteminė liga, ryški infekcija ar kita būklė, tačiau jie paprastai nėra pagrindinis Kontaktinė alergija patvirtinimo būdas.
Svarbu atskirti lopo mėginius nuo įprastų dūrio mėginių. Dūrio mėginiai dažniau naudojami greito tipo alergijoms, pavyzdžiui, žiedadulkėms, maistui ar gyvūnų alergenams, nustatyti. Kontaktinė alergija dažniausiai yra uždelsto tipo reakcija, todėl jai tinkamiausi būtent lopo mėginiai.
Praktinis diagnozės tikslas - ne tik pavadinti ligą, bet ir rasti konkretų alergeną. Kai alergenas nustatomas, pacientui galima pateikti sąrašą, kur jis dažniausiai randamas, kokių pavadinimų ieškoti etiketėse ir kokių produktų vengti.
Svarbiausia Kontaktinė alergija gydymo dalis - nustatyti ir vengti alergeno. Vaistai gali greitai sumažinti uždegimą ir niežėjimą, tačiau jei oda toliau liečiasi su ta pačia medžiaga, bėrimai kartosis.
Pagrindiniai gydymo principai:
• Alergeno vengimas. Nustačius kaltą medžiagą, reikia keisti kosmetiką, pirštines, darbo priemones, papuošalus, avalynę ar kitus kontaktą sukeliančius daiktus. Kartais reikia skaityti produktų sudėtį, rinktis bekvapes priemones, vengti tam tikrų konservantų ar naudoti apsaugines priemones darbe.
• Odos barjero atkūrimas. Reguliarus emolientų naudojimas mažina sausumą, stiprina odos apsauginį sluoksnį ir padeda išvengti paūmėjimų. Geriausia rinktis bekvapes, kuo paprastesnės sudėties priemones. Jas verta tepti kelis kartus per dieną, ypač po rankų plovimo ar maudymosi.
• Vietiniai kortikosteroidai. Tai dažniausiai skiriami vaistai paūmėjimui gydyti. Jie mažina uždegimą, paraudimą ir niežėjimą. Stiprumas parenkamas pagal bėrimo vietą ir sunkumą: veidui, vokams, kaklui ir odos raukšlėms paprastai naudojami silpnesni preparatai ir trumpesni kursai, o plaštakoms ar padams gali reikėti stipresnių vaistų. Juos svarbu vartoti taip, kaip nurodė gydytojas.
• Kalcineurino inhibitoriai. Kai kuriais atvejais, ypač jautriose vietose, pavyzdžiui, ant veido ar vokų, gali būti skiriami takrolimuzo ar pimekrolimuzo preparatai. Jie nėra kortikosteroidai ir gali būti naudingi ilgalaikei kontrolei, tačiau tinka ne visiems.
• Šlapi tvarsčiai ir vėsūs kompresai. Esant ūmiam šlapiuojančiam bėrimui, jie gali sumažinti niežėjimą, karštį ir uždegimą. Svarbu nenaudoti dirginančių dezinfekantų ar naminių mišinių, kurie gali pabloginti būklę.
• Niežėjimo kontrolė. Antihistamininiai vaistai ne visada tiesiogiai veikia uždelsto tipo kontaktinę alergiją, tačiau kai kuriems žmonėms padeda sumažinti niežėjimą ar pagerinti miegą, ypač jei niežulys labai vargina.
• Infekcijos gydymas. Jei oda nukasyta, šlapiuoja, atsiranda pūlių, gelsvų šašų ar didėja skausmas, gali prisidėti bakterinė infekcija. Tuomet gydytojas gali skirti vietinių ar geriamųjų antibiotikų, bet jų nereikėtų vartoti savarankiškai.
• Sunkesnių paūmėjimų gydymas. Jei Kontaktinė alergija labai išplitusi, pažeidžia veidą, lytinius organus, sukelia stiprų patinimą ar trukdo dirbti, kartais trumpam skiriami geriamieji kortikosteroidai ar kitas sisteminis gydymas. Tokį gydymą turi prižiūrėti gydytojas.
Kasdienėje priežiūroje padeda keli paprasti žingsniai. Rankas geriau plauti drungnu, o ne karštu vandeniu, naudoti švelnų prausiklį be kvapiklių, kruopščiai nusausinti ir iš karto patepti emolientu. Dirbant su vandeniu ar chemikalais verta mūvėti tinkamas pirštines, tačiau svarbu, kad ir pačios pirštinės nebūtų alergeno šaltinis. Kartais po apsauginėmis pirštinėmis tinka medvilninės pirštinės, mažinančios prakaitavimą ir trintį.
Jei Kontaktinė alergija susijusi su darbu, gali prireikti profesinės sveikatos specialisto konsultacijos. Kartais pakanka pakeisti apsaugines priemones, darbo organizavimą ar naudojamus produktus, o kartais reikia oficialiai įvertinti profesinę odos ligą.
Į gydytoją verta kreiptis, jei bėrimas nepraeina per kelias dienas vengiant įtariamos medžiagos, kartojasi, plinta arba trukdo miegui, darbui ir kasdienėms veikloms. Dermatologo ar alergologo konsultacija ypač naudinga tada, kai nepavyksta suprasti, kas sukelia reakciją, nes lopo mėginiai gali padėti tiksliai nustatyti alergeną.
Skubiau kreipkitės į gydytoją, jei:
• bėrimas staiga išplito dideliame kūno plote;
• stipriai patino veidas, vokai, lūpos ar kaklas;
• pažeistos akys, lytinių organų sritis ar dideli odos raukšlių plotai;
• atsirado skausmas, pūliai, gelsvi šašai, karščiavimas ar bloga bendra savijauta;
• oda labai šlapiuoja, atsiranda daug pūslių arba atvirų žaizdelių;
• bėrimas atsirado kūdikiui, mažam vaikui, nėščiajai ar žmogui, kurio imuninė sistema nusilpusi;
• simptomai susiję su darbu ir kyla rizika, kad liga taps lėtinė.
Nedelsdami kvieskite skubiąją pagalbą, jei po kontakto su medžiaga atsiranda dusulys, švokštimas, gerklės veržimas, liežuvio ar lūpų tinimas, alpimas, stiprus silpnumas ar viso kūno dilgėlinė. Tai labiau būdinga greito tipo alerginei reakcijai, o ne klasikinei Kontaktinė alergija, tačiau tokia situacija gali būti pavojinga gyvybei.
Jei įtariate Kontaktinė alergija, iki vizito pas gydytoją naudinga susirašyti visus naujus produktus ir medžiagas, su kuriomis susidūrėte per pastarąsias 1-2 savaites: kosmetiką, vaistus odai, plaukų dažus, buitinę chemiją, pirštines, papuošalus, darbo priemones, avalynę, pleistrus. Taip pat verta nufotografuoti bėrimą skirtingomis dienomis - tai padeda gydytojui matyti ligos eigą, net jei vizito metu simptomai jau būna sumažėję.
