Kolitas
Kolitas yra storosios žarnos gleivinės uždegimas, galintis sukelti pilvo skausmą, viduriavimą, kraują išmatose ir bendrą silpnumą. Tai ne viena konkreti liga, o būklė, kuri gali atsirasti dėl infekcijos, autoimuninio uždegimo, sutrikusios kraujotakos, vaistų ar kitų priežasčių. Laiku nustačius priežastį, daugeliu atvejų galima veiksmingai kontroliuoti simptomus ir išvengti komplikacijų.
Kolitas reiškia storosios žarnos, dar vadinamos gaubtine žarna, uždegimą. Storoji žarna yra virškinamojo trakto dalis, kurioje iš nesuvirškinto maisto likučių pasisavinamas vanduo, formuojamos išmatos ir palaikoma žarnyno mikrobiotos pusiausvyra. Kai gleivinė sudirginama ar pažeidžiama, ji parausta, paburksta, gali kraujuoti, išskirti daugiau gleivių, o žarnynas ima susitraukinėti skausmingiau ir dažniau.
Kolitas gali būti ūminis arba lėtinis. Ūminis kolitas dažniausiai prasideda staiga, pavyzdžiui, po žarnyno infekcijos ar apsinuodijimo maistu. Lėtinis kolitas gali tęstis mėnesius ar metus, paūmėdamas ir vėl nurimdamas. Prie lėtinių formų priskiriamas opinis kolitas, Krono ligos sukeltas storosios žarnos uždegimas, mikroskopinis kolitas ir kai kurios kitos retesnės būklės.
Uždegimo metu gali būti pažeidžiama tik tiesioji žarna, kairioji storosios žarnos dalis arba visa storoji žarna. Nuo pažeidimo vietos ir priežasties priklauso simptomai, gydymas bei ilgalaikė stebėsena. Svarbu suprasti, kad kraujas išmatose, užsitęsęs viduriavimas ar nepaaiškinamas svorio kritimas nėra įprasti virškinimo sutrikimai - tai požymiai, kuriuos reikia įvertinti gydytojui.
- Viduriavimas, kuris gali būti vandeningas, gleivingas arba su krauju.
- Pilvo skausmas, raižymas ar spazmai, dažniau apatinėje pilvo dalyje.
- Skubus noras tuštintis, kartais su jausmu, kad žarnynas neištuštėjo iki galo.
- Pūtimas, gurgėjimas pilve, padidėjęs dujų kaupimasis.
- Gleivės išmatose.
- Karščiavimas arba subfebrili temperatūra, ypač infekcinio ar sunkaus uždegiminio kolito metu.
- Nuovargis, silpnumas, sumažėjęs darbingumas.
- Apetito stoka ir svorio kritimas.
- Pykinimas, kartais vėmimas.
- Dehidratacijos požymiai: troškulys, sausa burna, sumažėjęs šlapinimasis, galvos svaigimas.
- Ryškus kraujavimas iš žarnyno arba juodos, deguto spalvos išmatos.
- Stiprus, nuolat didėjantis pilvo skausmas.
- Pilvo išsipūtimas, jautrumas liečiant, negalėjimas pasituštinti ar pasišalinti dujoms.
- Dažnas tuštinimasis, pavyzdžiui, daugiau kaip 6-10 kartų per parą.
- Mažakraujystės požymiai: dusulys, širdies plakimas, blyškumas, greitas nuovargis.
Kolitas gali išsivystyti dėl skirtingų priežasčių, todėl gydytojui svarbu nustatyti ne tik patį uždegimą, bet ir jo kilmę.
Dažna ūminio kolito priežastis yra infekcija. Ją gali sukelti bakterijos, pavyzdžiui, Salmonella, Campylobacter, Shigella, Escherichia coli, taip pat virusai ar parazitai. Po antibiotikų vartojimo kartais išveša Clostridioides difficile bakterija, galinti sukelti sunkų viduriavimą ir storosios žarnos uždegimą.
Kita svarbi grupė - uždegiminės žarnyno ligos. Opinis kolitas yra lėtinė imuninės sistemos sąlygota liga, kai uždegimas prasideda tiesiojoje žarnoje ir gali plisti aukštyn storąja žarna. Krono liga gali pažeisti bet kurią virškinamojo trakto dalį, tačiau kartais apima ir storąją žarną. Šių ligų atsiradimą lemia genetinis polinkis, pakitusi imuninė reakcija, žarnyno mikrobiotos ypatumai ir aplinkos veiksniai.
Išeminis kolitas atsiranda, kai storajai žarnai laikinai pritrūksta kraujo. Tai dažniau pasitaiko vyresniems žmonėms, sergantiems ateroskleroze, širdies ritmo sutrikimais, po didesnio kraujospūdžio kritimo ar esant kraujo krešėjimo sutrikimams.
Kolitas taip pat gali būti susijęs su kai kuriais vaistais, ypač nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo, antibiotikais, chemoterapija, imunoterapija. Riziką didina nusilpęs imunitetas, nesaugus maistas ar vanduo kelionėse, ankstesnės žarnyno infekcijos, rūkymas, šeiminė uždegiminių žarnyno ligų anamnezė ir vyresnis amžius.
Kolitas diagnozuojamas įvertinus simptomus, ligos pradžią, vaistus, keliones, mitybą, gretutines ligas ir atlikus tyrimus. Gydytojas paklausia, kiek kartų per parą tuštinatės, ar yra kraujo, gleivių, karščiavimo, svorio kritimo, naktinio viduriavimo, ar panašių ligų yra šeimoje.
Dažniausiai atliekami kraujo tyrimai: bendras kraujo tyrimas padeda nustatyti mažakraujystę ir uždegimo požymius, C reaktyvusis baltymas ir eritrocitų nusėdimo greitis rodo uždegimo aktyvumą, elektrolitai ir inkstų funkcijos rodikliai svarbūs vertinant dehidrataciją. Kartais tiriami kepenų fermentai, albuminas, geležies atsargos.
Išmatų tyrimai padeda atskirti infekcinį kolitą nuo kitų priežasčių. Gali būti atliekamas išmatų pasėlis, tyrimai dėl Clostridioides difficile toksinų, parazitų, virusų, taip pat slapto kraujo tyrimas. Fekalinis kalprotektinas yra naudingas žarnyno uždegimo žymuo, ypač kai reikia atskirti uždegiminę žarnyno ligą nuo dirgliosios žarnos sindromo.
Svarbiausias tyrimas, kai įtariamas lėtinis ar neaiškios kilmės kolitas, yra kolonoskopija. Jos metu gydytojas apžiūri storosios žarnos gleivinę ir paima biopsijas - mažus audinio mėginius mikroskopiniam tyrimui. Biopsijos būtinos diagnozuojant opinį kolitą, mikroskopinį kolitą, Krono ligą ir atmetant navikinius ar kitus pakitimus.
Jeigu simptomai sunkūs, yra stiprus skausmas, įtariamos komplikacijos ar išeminis kolitas, gali būti atliekama pilvo kompiuterinė tomografija. Kai kuriais atvejais taikoma magnetinio rezonanso tomografija, ultragarsinis pilvo tyrimas ar rentgenograma.
Kolitas gydomas pagal priežastį, ligos sunkumą ir paciento bendrą būklę. Lengvas infekcinis kolitas dažnai praeina taikant skysčių, elektrolitų ir tausojančios mitybos režimą. Svarbiausia išvengti dehidratacijos: gerti vandenį, geriamuosius rehidratacijos tirpalus, valgyti mažesnėmis porcijomis. Antibiotikai skiriami ne visada - jie reikalingi tik tam tikroms bakterinėms infekcijoms, sunkiai ligos eigai ar rizikos grupių pacientams. Savarankiškai vartoti antibiotikų nereikėtų.
Jei diagnozuojamas opinis kolitas ar kitas lėtinis uždegiminis kolitas, gydymas paprastai planuojamas etapais. Gali būti skiriami 5-aminosalicilo rūgšties preparatai, vietiniai ar geriamieji kortikosteroidai paūmėjimui suvaldyti, imunosupresiniai vaistai, biologinė terapija arba mažos molekulės vaistai, veikiantys uždegimo grandines. Gydymo tikslas - ne tik sumažinti viduriavimą, bet ir užgydyti gleivinę, kad sumažėtų atkryčių ir komplikacijų rizika.
Išeminis kolitas gydomas atkuriant skysčių pusiausvyrą, koreguojant kraujotakos sutrikimus, kartais skiriant antibiotikus. Sunkiais atvejais, kai žarnos dalis nekrozuoja, perforuoja ar kraujavimas nesustabdomas, gali prireikti chirurginės operacijos.
Gyvensenos priemonės papildo gydymą. Paūmėjimo metu dažnai padeda lengviau virškinamas maistas, pakankamas skysčių kiekis, alkoholio vengimas, laikinas riebių, labai aštrių patiekalų ir daug skaidulų turinčių produktų ribojimas, jei jie stiprina simptomus. Ilgalaikė dieta turėtų būti individuali, geriausia aptarta su gydytoju ar dietologu. Sergant lėtiniu kolitu svarbi reguliari stebėsena, vaistų vartojimas pagal planą ir profilaktinės kolonoskopijos, jei gydytojas jas rekomenduoja.
Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei viduriavimas trunka ilgiau kaip 2-3 dienas, kartojasi, atsiranda kraujo ar gleivių išmatose, kamuoja pilvo skausmas, karščiavimas, silpnumas ar krenta svoris. Taip pat svarbu pasikonsultuoti, jei simptomai prasidėjo po antibiotikų vartojimo, kelionės, įtartino maisto, arba jei sergate lėtine žarnyno liga ir jaučiate paūmėjimą.
Skubios pagalbos reikia, jei kraujavimas gausus, pilvo skausmas labai stiprus ar nuolat didėja, pilvas smarkiai išsipūtęs, yra aukšta temperatūra, alpimas, sumišimas, stipri dehidratacija, nebegalite gerti skysčių arba šlapinatės labai mažai. Nedelskite ir tada, kai kolito simptomai pasireiškia vyresnio amžiaus žmogui, nėščiajai, mažam vaikui ar asmeniui, kurio imuninė sistema nusilpusi.
Kolitas gali būti laikinas ir visiškai išgydomas, tačiau kartais jis rodo rimtesnę ligą. Kuo anksčiau nustatoma priežastis, tuo saugiau parenkamas gydymas ir tuo mažesnė komplikacijų tikimybė.
