Kepenų encefalopatija
Kepenų encefalopatija yra galvos smegenų veiklos sutrikimas, atsirandantis tada, kai kepenys nebesugeba pakankamai gerai pašalinti toksinių medžiagų iš kraujo. Dažniausiai ji išsivysto sergant pažengusia kepenų liga, ypač kepenų ciroze, ir gali pasireikšti nuo lengvo užmaršumo iki sąmonės sutrikimo ar komos. Laiku atpažinus simptomus ir pašalinus provokuojančias priežastis, būklę dažnai galima suvaldyti.
Kepenų encefalopatija - tai neuropsichiatrinis sindromas, susijęs su kepenų funkcijos nepakankamumu arba kraujo apytakos aplinkkeliais, kai kraujas iš žarnyno aplenkia kepenis. Sveikos kepenys neutralizuoja daugelį organizmui kenksmingų medžiagų. Viena svarbiausių jų - amoniakas, susidarantis žarnyne skaidant baltymus ir bakterijoms veikiant maisto likučius.
Kai kepenys yra stipriai pažeistos, amoniakas ir kiti toksinai patenka į kraują, pasiekia galvos smegenis ir sutrikdo nervinių ląstelių darbą. Dėl to keičiasi mąstymas, elgesys, miegas, judesių koordinacija, o sunkiais atvejais sutrinka sąmonė.
Kepenų encefalopatija dažniausiai pasireiškia žmonėms, sergantiems kepenų ciroze, tačiau gali atsirasti ir dėl ūminio kepenų nepakankamumo, didelių portosisteminių šuntų arba po tam tikrų procedūrų, pavyzdžiui, transjugulinio intrahepatinio portosisteminio šunto suformavimo.
- Neįprastas nuovargis, mieguistumas dieną arba sutrikęs miego ritmas.
- Sunkiau susikaupti, lėtesnis mąstymas, užmaršumas.
- Nuotaikos svyravimai, dirglumas, nerimas arba apatija.
- Sunkumai atliekant įprastus darbus, pavyzdžiui, skaičiuojant, rašant ar planuojant.
- Smulkūs rašysenos pokyčiai, neįprastas nevikrumas.
- Dezorientacija laike ar vietoje, sumišimas.
- Lėta, neaiški kalba, neadekvatūs atsakymai.
- Drebulys, ypač vadinamasis plazdantis rankų tremoras, kai ištiesus rankas plaštakos tarsi suplazda.
- Nestabili eisena, padidėjusi griuvimų rizika.
- Elgesio pokyčiai, neįprastas mieguistumas arba sujaudinimas.
- Stiprus sąmonės pritemimas, kai žmogų sunku pažadinti.
- Nesugebėjimas bendrauti ar vykdyti paprastų nurodymų.
- Traukuliai, nors jie pasitaiko rečiau.
- Koma - gyvybei pavojinga būklė, reikalaujanti skubios pagalbos.
Pagrindinė priežastis - nepakankamas kepenų gebėjimas nukenksminti toksinus. Dažniausiai tai susiję su kepenų ciroze, kurią gali sukelti ilgalaikis alkoholio vartojimas, lėtinis virusinis hepatitas B ar C, nealkoholinė suriebėjusių kepenų liga, autoimuninės ar paveldimos kepenų ligos.
Kepenų encefalopatiją dažnai išprovokuoja papildomas veiksnys. Tai gali būti infekcija, kraujavimas iš virškinamojo trakto, vidurių užkietėjimas, dehidratacija, per didelis diuretikų vartojimas, elektrolitų sutrikimai, inkstų funkcijos pablogėjimas, gausus alkoholio vartojimas ar raminamieji vaistai, ypač benzodiazepinai ir kai kurie migdomieji.
Rizika didesnė vyresniame amžiuje, sergant pažengusia ciroze, esant ascitui, ankstesniems encefalopatijos epizodams, prastai mitybai, raumenų masės mažėjimui. Kartais būklė kartojasi, todėl labai svarbu žinoti individualius provokuojančius veiksnius ir jų vengti.
Diagnozė nustatoma įvertinus simptomus, kepenų ligos istoriją, apžiūros duomenis ir tyrimus. Gydytojas klausia apie miego, atminties, elgesio pokyčius, vartojamus vaistus, alkoholį, infekcijos požymius, tuštinimąsi, galimą kraujavimą.
Apžiūros metu vertinama sąmonės būklė, orientacija, neurologiniai požymiai, rankų tremoras, gelta, ascitas, raumenų silpnumas. Atliekami kraujo tyrimai: kepenų fermentai, bilirubinas, albuminas, krešėjimo rodikliai, bendras kraujo tyrimas, elektrolitai, inkstų funkcijos rodikliai, uždegimo žymenys. Amoniako koncentracija kraujyje gali padėti, tačiau vien pagal ją diagnozė nenustatoma, nes simptomų sunkumas ne visada tiesiogiai sutampa su amoniako kiekiu.
Ieškoma provokuojančių priežasčių: atliekamas šlapimo tyrimas, kraujo pasėliai, krūtinės ląstos rentgenograma, pilvo ultragarsinis tyrimas, ascito skysčio tyrimas, jei jo yra. Jei simptomai netipiški arba reikia atmesti kitas priežastis, gali būti atliekama galvos kompiuterinė tomografija ar magnetinio rezonanso tomografija. Lengvoms formoms nustatyti kartais naudojami psichometriniai testai, vertinantys dėmesį, reakcijos greitį ir koordinaciją.
Gydymo tikslas - sumažinti toksinų, ypač amoniako, kiekį ir pašalinti veiksnį, kuris sukėlė epizodą. Dažniausiai skiriama laktuliozė - vaistas, kuris keičia žarnyno terpę, skatina amoniako pašalinimą su išmatomis ir padeda išvengti vidurių užkietėjimo. Dozė parenkama taip, kad žmogus tuštintųsi kelis kartus per dieną, tačiau nebūtų stipraus viduriavimo ar dehidratacijos.
Kai kuriems pacientams papildomai skiriamas rifaksiminas - žarnyne veikiantis antibiotikas, mažinantis amoniaką gaminančių bakterijų kiekį. Jis dažnai vartojamas pasikartojančių epizodų profilaktikai kartu su laktulioze.
Labai svarbu gydyti provokuojančią priežastį: infekciją, kraujavimą, elektrolitų sutrikimus, dehidrataciją, inkstų funkcijos pablogėjimą. Peržiūrimi vaistai - ypač raminamieji, migdomieji, opioidai. Mityba turi būti pakankama: anksčiau baltymai buvo griežtai ribojami, tačiau dabar žinoma, kad ilgalaikis baltymų trūkumas silpnina raumenis ir gali bloginti būklę. Dažniausiai rekomenduojama subalansuota mityba, pakankamas baltymų kiekis, dažnesni mažesni valgiai ir vėlyvas užkandis.
Sergant pažengusia kepenų liga, vertinama kepenų transplantacijos galimybė. Jei encefalopatija susijusi su dideliu šuntu, kai kuriais atvejais svarstomas jo koregavimas.
Į gydytoją reikia kreiptis nedelsiant, jei žmogus, sergantis kepenų liga, tampa neįprastai mieguistas, sumišęs, pradeda keistai elgtis, nebeatpažįsta aplinkos, sunkiai kalba ar vaikšto. Tai gali būti Kepenų encefalopatija, kuri gali progresuoti greitai.
Skubi medicinos pagalba būtina, jei atsiranda sąmonės pritemimas, žmogaus nepavyksta pažadinti, prasideda traukuliai, pasireiškia kraujavimas iš virškinamojo trakto, vėmimas krauju, juodos išmatos, aukšta temperatūra, stiprus pilvo skausmas ar ryški dehidratacija.
Jei Kepenų encefalopatija jau buvo diagnozuota, svarbu kreiptis į gydytoją ir tada, kai simptomai kartojasi, laktuliozė sukelia stiprų viduriavimą, atsiranda silpnumas, galvos svaigimas ar sumažėja šlapimo kiekis. Artimiesiems verta prisiminti: pats pacientas dažnai nepastebi pirmųjų pokyčių, todėl jų stebėjimas gali būti lemiamas.
