Juosmens disko hernija
Juosmens disko hernija - tai būklė, kai apatinės nugaros dalies tarpslankstelinio disko dalis išsiveržia už įprastų ribų ir gali spausti šalia esančias nervų šakneles. Dėl to skausmas dažnai jaučiamas ne tik juosmenyje, bet ir plinta į sėdmenį, šlaunį, blauzdą ar pėdą. Nors skausmas kartais būna labai intensyvus, daugeliu atvejų tinkamas gydymas, judėjimo korekcija ir laikas padeda išvengti operacijos.
Juosmens disko hernija atsiranda apatinėje stuburo dalyje, kuri mediciniškai vadinama juosmenine stuburo dalimi. Šioje srityje yra penki juosmens slanksteliai, tarp kurių įsiterpę tarpslanksteliniai diskai. Diskai veikia kaip amortizatoriai: jie padeda stuburui lankstytis, sugeria krūvį vaikštant, keliant daiktus ar sėdint.
Kiekvienas diskas turi tvirtesnį išorinį žiedą ir minkštesnę, gelio konsistencijos vidinę dalį. Kai išorinis žiedas įplyšta arba susilpnėja, vidinė disko dalis gali pasislinkti į išorę. Tai ir vadinama disko hernija. Jei išsiveržusi disko dalis dirgina arba spaudžia nervo šaknelę, atsiranda skausmas, tirpimas, dilgčiojimas ar raumenų silpnumas.
Dažniausiai Juosmens disko hernija pažeidžia apatinius juosmens diskus - tarp ketvirto ir penkto juosmens slankstelių arba tarp penkto juosmens ir pirmo kryžkaulio slankstelio. Būtent iš šios vietos išeina nervai, keliaujantys į kojas, todėl simptomai dažnai primena sėdimojo nervo skausmą.
Svarbu žinoti, kad ne kiekviena disko hernija sukelia simptomus. Kartais magnetinio rezonanso tyrime matoma hernija, tačiau žmogus nejaučia jokio skausmo. Gydoma ne vien tyrimo nuotrauka, o visas žmogus: jo nusiskundimai, neurologinė būklė, judėjimas, gyvenimo būdas ir kasdieniai poreikiai.
- Apatinės nugaros dalies skausmas, kuris gali būti bukas, maudžiantis arba staigus ir aštrus.
- Skausmo plitimas į sėdmenį, šlaunies užpakalinę ar šoninę dalį, blauzdą, pėdą arba pirštus.
- Dilgčiojimas, deginimo pojūtis, tirpimas ar skruzdėlyčių bėgiojimo jausmas kojoje.
- Skausmo sustiprėjimas kosint, čiaudint, ilgiau sėdint, pasilenkus ar keliant daiktą.
- Palengvėjimas atsigulus, pakeitus padėtį arba vaikštant nedideliais atstumais.
- Vienos kojos silpnumas, pavyzdžiui, sunkiau pakelti pėdą, atsistoti ant kulno ar pirštų.
- Sumažėjęs jautrumas tam tikroje kojos ar pėdos srityje.
- Refleksų susilpnėjimas, kurį gydytojas gali nustatyti neurologinės apžiūros metu.
- Skausmas, einantis aiškia juosta pagal nervo eigą, dažniausiai vienoje kūno pusėje.
- Greitesnis kojos nuovargis vaikštant arba lipant laiptais.
- Sunku ilgiau sėdėti automobilyje, prie darbo stalo ar kelionėje.
- Vengiama lenktis, rištis batus, kelti vaiką ar nešti pirkinius.
- Miegas tampa neramus, nes sunku rasti patogią padėtį.
- Dėl skausmo mažėja fizinis aktyvumas, o tai ilgainiui gali silpninti liemens raumenis.
- Atsiranda nerimas, nes žmogus bijo pajudėti ir pakenkti stuburui dar labiau.
Juosmens disko hernija dažniausiai susijusi su disko senėjimu ir jo elastingumo mažėjimu. Bėgant metams diskai netenka dalies vandens, tampa mažiau atsparūs apkrovai, lengviau įplyšta. Tai natūralus procesas, tačiau kai kuriems žmonėms jis pasireiškia anksčiau arba sukelia daugiau simptomų.
Dažna klaida manyti, kad hernija visada atsiranda nuo vieno staigaus judesio. Kartais taip nutinka - pavyzdžiui, nepatogiai pasisukus ir pakėlus sunkų daiktą. Vis dėlto dažniau diskas būna silpnėjęs jau kurį laiką, o konkretus judesys tiesiog tampa paskutiniu dirgikliu, po kurio atsiranda skausmas.
Riziką didina ilgas sėdėjimas, ypač susikūprinus, darbas su pasikartojančiu lenkimusi ir sukimu, sunkumų kėlimas be tinkamos technikos, vibracija vairuojant sunkiasvorį transportą, antsvoris ir nepakankamas fizinis aktyvumas. Silpni pilvo, nugaros ir dubens raumenys blogiau stabilizuoja stuburą, todėl diskams tenka didesnė apkrova.
Įtakos turi ir paveldimumas. Jei artimi šeimos nariai turėjo ankstyvų stuburo diskų problemų, rizika gali būti didesnė. Rūkymas taip pat siejamas su prastesne diskų mityba ir greitesniu degeneraciniu procesu, nes blogina smulkiųjų kraujagyslių funkciją ir audinių aprūpinimą deguonimi.
Amžius yra svarbus, bet ne vienintelis veiksnys. Juosmens disko hernija dažniausiai pasitaiko darbingo amžiaus žmonėms, maždaug nuo 30 iki 55 metų. Vyresniame amžiuje dažniau prisideda ir kitos stuburo problemos, pavyzdžiui, stuburo kanalo susiaurėjimas, sąnarėlių artrozė ar slankstelių nestabilumas.
Juosmens disko hernija diagnozuojama ne vien pagal tyrimo vaizdą. Pirmiausia gydytojas išklauso, kur skauda, kada skausmas prasidėjo, į kurią kojos vietą jis plinta, kas sustiprina ar palengvina simptomus. Labai svarbu pasakyti, ar yra tirpimas, raumenų silpnumas, šlapinimosi ar tuštinimosi sutrikimų.
Apžiūros metu vertinama laikysena, judesių amplitudė, eisena, gebėjimas atsistoti ant kulnų ir pirštų. Gydytojas tikrina kojų jėgą, jutimus, refleksus. Dažnai atliekamas tiesios kojos kėlimo mėginys: gulint ant nugaros pakeliama ištiesta koja ir stebima, ar atsiranda nervo tempimui būdingas skausmas.
Pagrindinis vaizdinis tyrimas, kai įtariama simptominė Juosmens disko hernija, yra magnetinio rezonanso tomografija. Ji gerai parodo diskus, nervų šakneles, stuburo kanalą ir minkštuosius audinius. Magnetinio rezonanso tomografija ypač svarbi, jei skausmas tęsiasi ilgiau, yra neurologinių sutrikimų arba svarstomas invazinis gydymas.
Kompiuterinė tomografija gali būti naudojama, kai magnetinio rezonanso tomografijos atlikti negalima, pavyzdžiui, dėl tam tikrų implantų ar kitų kontraindikacijų. Rentgenograma disko hernijos tiesiogiai neparodo, tačiau gali padėti įvertinti slankstelių padėtį, lūžius, iškrypimus ar degeneracinius pakitimus.
Kai simptomai neaiškūs arba reikia atskirti nervo šaknelės pažeidimą nuo periferinių nervų ligų, gali būti atliekami nervų laidumo tyrimai ir elektromiografija. Kraujo tyrimai paprastai nėra būtini pačiai hernijai nustatyti, bet jie naudingi, jei įtariama infekcija, uždegiminė liga, navikas ar kita skausmo priežastis.
Juosmens disko hernija dažniausiai pradedama gydyti konservatyviai, tai yra be operacijos. Daugeliui žmonių simptomai per kelias savaites ar kelis mėnesius sumažėja, nes uždegimas nurimsta, nervo šaknelė tampa mažiau dirginama, o dalis išsiveržusio disko audinio gali natūraliai sumažėti.
Pirmosiomis dienomis gali prireikti trumpesnio poilsio, tačiau ilgai gulėti paprastai nerekomenduojama. Visiškas nejudrumas silpnina raumenis ir gali ilginti sveikimą. Dažniausiai patariama išlikti kiek įmanoma aktyviam, vengiant tik tų judesių, kurie ryškiai didina skausmą.
Vaistai parenkami pagal simptomus ir bendrą sveikatos būklę. Gali būti skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, paracetamolis, trumpam - raumenis atpalaiduojantys vaistai. Jei vyrauja nervinis skausmas, deginimas ar stiprus dilgčiojimas, gydytojas gali svarstyti vaistus neuropatiniam skausmui mažinti. Vaistus svarbu vartoti atsakingai, ypač jei yra skrandžio, inkstų, kepenų, širdies ar kraujospūdžio problemų.
Kineziterapija yra viena svarbiausių gydymo dalių. Specialistas moko saugių judesių, padėčių, kurios mažina nervo dirginimą, liemens stabilizavimo pratimų, klubų ir kojų raumenų tempimo. Pratimai turi būti pritaikyti individualiai: tai, kas padeda vienam žmogui, kitam gali netikti.
Kai skausmas stiprus ir nepraeina taikant įprastą gydymą, gali būti atliekamos epidurinės steroidų injekcijos arba nervo šaknelės blokados. Jos neišgydo pačios disko išvaržos, tačiau gali sumažinti uždegimą ir skausmą, kad žmogus galėtų judėti, miegoti ir aktyviau dalyvauti reabilitacijoje.
Operacija svarstoma, kai yra progresuojantis raumenų silpnumas, stiprus skausmas išlieka nepaisant tinkamo konservatyvaus gydymo arba atsiranda pavojingų nervų pažeidimo požymių. Dažniausiai atliekama mikrodiscektomija - pašalinama nervą spaudžianti disko dalis. Sprendimas operuoti priimamas individualiai, įvertinus simptomus, tyrimų duomenis, žmogaus darbą, aktyvumą ir lūkesčius.
Gyvensenos pokyčiai padeda mažinti pasikartojimo riziką. Naudinga palaikyti sveiką kūno svorį, reguliariai judėti, stiprinti liemens raumenis, išmokti saugiai kelti daiktus, daryti pertraukas sėdimame darbe. Ergonomiška darbo vieta, tinkamas miegas ir metimas rūkyti taip pat prisideda prie geresnės stuburo sveikatos.
Į gydytoją verta kreiptis, jei apatinės nugaros dalies skausmas plinta į koją, tęsiasi ilgiau nei kelias dienas, trukdo vaikščioti, miegoti ar dirbti. Taip pat svarbu pasikonsultuoti, jei atsirado tirpimas, dilgčiojimas ar kojos silpnumas, net jei pats nugaros skausmas nėra labai stiprus.
Skubios medicinos pagalbos reikia nedelsiant, jei sutriko šlapinimasis ar tuštinimasis, atsirado nejautra tarpvietėje ar vidinėse šlaunų pusėse, staiga silpsta abi kojos. Tai gali būti arklio uodegos sindromo požymiai - reta, bet pavojinga būklė, kai būtina greita diagnostika ir gydymas.
Nedelskite kreiptis pagalbos ir tada, jei nugaros skausmas atsirado po rimtos traumos, lydi karščiavimas, šaltkrėtis, nepaaiškinamas svorio kritimas, naktinis prakaitavimas, stiprus naktinis skausmas arba jei anksčiau sirgote onkologine liga. Tokiais atvejais reikia atmesti kitas, retesnes, bet rimtas skausmo priežastis.
Jeigu jau turite diagnozę, bet simptomai keičiasi - skausmas plinta žemiau, didėja tirpimo plotas, sunkiau valdyti pėdą ar dažniau kliūvate eidami - verta pakartotinai pasitarti su gydytoju. Ankstyvas įvertinimas padeda pasirinkti tinkamą gydymą ir sumažinti ilgalaikio nervo pažeidimo riziką.
