Endokarditas
Endokarditas yra vidinio širdies dangalo, dažniausiai širdies vožtuvų, uždegimas, kurį paprastai sukelia į kraują patekusios bakterijos, rečiau - grybeliai ar kiti mikroorganizmai. Tai rimta liga, nes infekcija gali pažeisti vožtuvus, sutrikdyti kraujotaką ir išplisti į kitus organus. Laiku atpažintas ir gydomas endokarditas dažnai gali būti sėkmingai suvaldytas, tačiau delsimas didina komplikacijų riziką.
Endokarditas - tai endokardo, vidinio širdies paviršiaus sluoksnio, uždegimas. Dažniausiai uždegimas apima širdies vožtuvus - mitralinį, aortos, triburį ar plaučių arterijos vožtuvą. Ant vožtuvų gali susidaryti infekcinės sankaupos, vadinamos vegetacijomis. Jos sudarytos iš mikroorganizmų, kraujo krešėjimo elementų ir uždegiminių ląstelių.
Pagrindinis pavojus yra tas, kad vegetacijos gali pažeisti vožtuvą, trukdyti jam sandariai užsidaryti arba atsidaryti. Dėl to širdžiai tenka dirbti sunkiau, gali vystytis širdies nepakankamumas. Kartais vegetacijos dalelės atitrūksta ir su krauju nukeliauja į smegenis, inkstus, blužnį, plaučius ar kitus organus - tai gali sukelti insultą, organų infarktus, pūlinius ar kitus rimtus sutrikimus.
Endokarditas gali būti ūminis, kai simptomai vystosi greitai ir būklė blogėja per kelias dienas, arba poūmis, kai požymiai atsiranda palaipsniui, per kelias savaites ar net mėnesius. Poūmis endokarditas kartais primena ilgai trunkantį nuovargį ar neaiškios kilmės karščiavimą, todėl pacientai ne visada iš karto kreipiasi pagalbos.
Ypač svarbu žinoti, kad endokarditas nėra paprastas peršalimas ar trumpalaikis uždegimas. Tai liga, kuri beveik visada reikalauja išsamaus ištyrimo, gydymo ligoninėje ir ilgalaikio antibiotikų vartojimo į veną.
- Karščiavimas, šaltkrėtis ar naktinis prakaitavimas.
- Nuolatinis silpnumas, greitas nuovargis, sumažėjusi fizinė ištvermė.
- Sumažėjęs apetitas ir nepaaiškinamas svorio kritimas.
- Raumenų, sąnarių ar nugaros skausmai.
- Padažnėjęs širdies plakimas arba nemalonus širdies permušimų pojūtis.
- Dusulys, ypač fizinio krūvio metu arba gulint.
- Naujai atsiradęs arba pakitęs širdies ūžesys, kurį nustato gydytojas klausydamas širdies.
- Kojų tinimas, didėjantis nuovargis, dusulys - galimi širdies nepakankamumo požymiai.
- Krūtinės diskomfortas ar spaudimas, nors tai nėra pats tipiškiausias simptomas.
- Staigus būklės pablogėjimas, kai infekcija greitai pažeidžia vožtuvą.
- Smulkūs raudoni ar violetiniai taškeliai odoje, burnos gleivinėje arba akių junginėje.
- Skausmingi mazgeliai ant pirštų pagalvėlių.
- Neskausmingos rausvos dėmelės delnuose ar paduose.
- Mažos tamsios linijos po nagais, panašios į įstrigusius rakšties pėdsakus.
- Staigus vienos kūno pusės silpnumas, kalbos sutrikimas, veido asimetrija - galimas insultas.
- Staigus stiprus pilvo, šono ar nugaros skausmas.
- Kosulys su krauju, dusulys ar krūtinės skausmas, ypač kai pažeista dešinioji širdies pusė.
- Sumišimas, mieguistumas, sąmonės sutrikimas.
Endokarditas dažniausiai prasideda tada, kai mikroorganizmai patenka į kraują ir prisitvirtina prie širdies vožtuvo ar kito pažeisto endokardo paviršiaus. Į kraują bakterijų gali patekti po odontologinių procedūrų, esant dantenų uždegimui, odos infekcijoms, per veninius kateterius, po operacijų ar leidžiant vaistus į veną nesteriliomis sąlygomis. Kartais net kasdienis dantų valymas, jei burnos higiena prasta ir dantenos kraujuoja, gali trumpam padidinti bakterijų kiekį kraujyje.
Dažniausi sukėlėjai yra stafilokokai, streptokokai ir enterokokai. Grybelinis endokarditas pasitaiko rečiau, bet dažniau nustatomas žmonėms, kurių imunitetas labai nusilpęs, ilgai gydytiems intensyviosios terapijos skyriuje arba turintiems ilgalaikius veninius kateterius.
Rizika susirgti didesnė, jei žmogus turi dirbtinį širdies vožtuvą, anksčiau yra sirgęs endokarditu, turi įgimtą širdies ydą, reikšmingą vožtuvų ligą ar po širdies operacijos likusių struktūrinių pakitimų. Riziką taip pat didina hemodializė, ilgalaikiai intraveniniai kateteriai, švirkščiamųjų narkotikų vartojimas, imunitetą slopinantis gydymas, nekontroliuojamas cukrinis diabetas ir prasta burnos sveikata.
Svarbu suprasti, kad endokarditas neatsiranda dėl vienos paprastos priežasties. Dažniausiai sutampa keli veiksniai: į kraują patenka bakterijų, širdies vožtuvas ar endokardas yra pažeistas arba organizmo gynybinės galimybės yra susilpnėjusios.
Įtariant endokarditą, gydytojas pirmiausia įvertina simptomus, rizikos veiksnius, ankstesnes širdies ligas, atliktas procedūras, odontologinę būklę ir galimus infekcijos šaltinius. Apžiūros metu klausoma širdies ūžesių, vertinami odos, akių, nagų pokyčiai, tikrinama, ar nėra širdies nepakankamumo ar embolijų požymių.
Vienas svarbiausių tyrimų yra kraujo pasėliai. Kraujas imamas kelis kartus, dažniausiai iš skirtingų venų ir prieš pradedant antibiotikus, jei paciento būklė leidžia palaukti. Tai padeda nustatyti sukėlėją ir parinkti tiksliausią gydymą. Kraujo tyrimuose taip pat vertinami uždegimo rodikliai, pavyzdžiui, C reaktyvusis baltymas, eritrocitų nusėdimo greitis, leukocitų kiekis, mažakraujystė, inkstų ir kepenų funkcija.
Labai svarbus tyrimas yra širdies echoskopija. Transtorakalinė echokardiografija atliekama per krūtinės ląstą ir dažnai būna pirmasis vaizdinis tyrimas. Jei vaizdas nepakankamai aiškus, įtariamas dirbtinio vožtuvo endokarditas arba reikia tiksliau įvertinti vegetacijas, atliekama transezofaginė echokardiografija - tyrimas per stemplę, leidžiantis geriau matyti širdies vožtuvus.
Kai reikia įvertinti komplikacijas, gali būti atliekama kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tomografija, pilvo organų echoskopija ar kiti tyrimai. Pavyzdžiui, galvos magnetinio rezonanso tomografija padeda nustatyti embolijas ar insultą, o kompiuterinė tomografija gali parodyti pūlinius, blužnies ar inkstų pažeidimus.
Endokarditas paprastai gydomas ligoninėje. Pagrindinis gydymo būdas yra antibiotikai į veną, parenkami pagal kraujo pasėlių rezultatus ir sukėlėjo jautrumą vaistams. Kol tikslaus sukėlėjo dar nėra, gali būti skiriamas pradinis plataus veikimo gydymas, o vėliau jis tikslinamas. Gydymas dažniausiai trunka kelias savaites, nes bakterijos vegetacijose yra sunkiau pasiekiamos, todėl trumpas antibiotikų kursas paprastai nėra pakankamas.
Gydymo metu reguliariai kartojami kraujo tyrimai, stebima temperatūra, inkstų funkcija, vaistų toleravimas ir galimi šalutiniai poveikiai. Kai kuriems pacientams reikia kartoti kraujo pasėlius, kad būtų įsitikinta, jog bakterijos iš kraujo išnyko. Taip pat gali būti kartojama širdies echoskopija, ypač jei būklė negerėja arba atsiranda naujų simptomų.
Chirurginis gydymas svarstomas, kai infekcija smarkiai pažeidžia vožtuvą, atsiranda sunkus širdies nepakankamumas, susidaro pūlinys aplink vožtuvą, infekcijos nepavyksta suvaldyti antibiotikais arba vegetacijos yra didelės ir kelia didelę embolijų riziką. Operacijos metu gali būti taisomas arba keičiamas pažeistas vožtuvas, šalinami infekuoti audiniai.
Ne mažiau svarbi ir priežasties kontrolė. Reikia gydyti dantų, odos ar kitus infekcijos židinius, tinkamai prižiūrėti kateterius, atsisakyti švirkščiamųjų narkotikų, palaikyti gerą burnos higieną. Kai kuriems didelės rizikos pacientams prieš tam tikras odontologines procedūras gali būti rekomenduojama profilaktinė antibiotikų dozė, tačiau tai sprendžiama individualiai pagal gydytojo nurodymus.
Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei karščiavimas užsitęsia kelias dienas ir nėra aiškios priežasties, ypač jei turite dirbtinį širdies vožtuvą, įgimtą širdies ydą, anksčiau sirgote endokarditu arba neseniai buvo atlikta procedūra, galėjusi sukelti bakterijų patekimą į kraują. Taip pat svarbu nedelsti, jei kartu pasireiškia naktinis prakaitavimas, neįprastas nuovargis, svorio kritimas, dusulys ar naujai atsiradę širdies permušimai.
Skubios pagalbos reikia nedelsiant, jei atsiranda insulto požymių - staigus veido, rankos ar kojos silpnumas, kalbos sutrikimas, sąmonės aptemimas, stiprus neįprastas galvos skausmas. Taip pat skubiai kreipkitės, jei pasireiškia stiprus dusulys, krūtinės skausmas, alpimas, sumišimas, kosulys su krauju, labai aukšta temperatūra su šaltkrėčiu arba greitai blogėjanti bendra būklė.
Jei jau gydotės dėl endokardito, svarbu laikytis paskirto gydymo plano ir nenutraukti antibiotikų savarankiškai, net jei savijauta pagerėjo. Pajutus naują karščiavimą, bėrimą, stiprų viduriavimą, sumažėjusį šlapinimąsi, klausos pokyčius ar kitus neįprastus simptomus, būtina informuoti gydytoją.
