Dempingo sindromas
Dempingo sindromas - tai būklė, kai maistas iš skrandžio į plonąją žarną patenka per greitai ir sukelia nemalonius virškinimo, kraujotakos bei cukraus kiekio kraujyje svyravimo simptomus. Dažniausiai jis pasireiškia po skrandžio ar stemplės operacijų, tačiau tinkamai atpažinus būklę daugeliui žmonių simptomus pavyksta gerai suvaldyti mitybos ir gydymo priemonėmis.
Dempingo sindromas atsiranda tada, kai skrandis praranda gebėjimą palaipsniui dozuoti maisto patekimą į plonąją žarną. Įprastai skrandis veikia tarsi rezervuaras: maistas jame susimaišo su skrandžio sultimis, smulkinamas ir nedidelėmis porcijomis perduodamas į dvylikapirštę žarną. Po tam tikrų operacijų, pavyzdžiui, skrandžio mažinimo, dalinio ar visiško skrandžio pašalinimo, stemplės operacijų ar prievarčio funkcijos sutrikimo, šis reguliavimas gali susilpnėti. Per greitai patekęs, ypač saldus ar daug angliavandenių turintis maistas, staiga pritraukia skysčius į žarnyną. Dėl to gali atsirasti pilvo pūtimas, spazmai, viduriavimas, silpnumas, širdies plakimas. Dempingo sindromas dažnai skirstomas į ankstyvąjį ir vėlyvąjį. Ankstyvasis pasireiškia per 10-30 minučių po valgio ir labiau susijęs su staigiu žarnyno išsiplėtimu bei skysčių persiskirstymu. Vėlyvasis pasireiškia po 1-3 valandų ir dažniausiai susijęs su staigiu cukraus kiekio kraujyje pakilimu, po kurio kasa išskiria daug insulino, todėl gliukozės kiekis gali pernelyg sumažėti.
- Staigus pilnumo jausmas, net suvalgius nedidelę porciją.
- Pilvo pūtimas, gurguliavimas, spazminis pilvo skausmas.
- Pykinimas, kartais vėmimas.
- Viduriavimas arba staigus noras tuštintis.
- Karščio pylimas, prakaitavimas, veido paraudimas.
- Širdies plakimas, silpnumas, galvos svaigimas.
- Drebulys, alkio jausmas, nerimas ar dirglumas praėjus 1-3 valandoms po valgio.
- Prakaitavimas, šaltkrėtis, silpnumas.
- Galvos svaigimas, neryškus matymas.
- Sunkesniais atvejais - alpimas arba beveik alpimo pojūtis.
- Simptomų pagerėjimas suvalgius nedidelį baltymų turintį užkandį arba lėtai pasisavinamų angliavandenių.
- Neplanuotas svorio kritimas dėl baimės valgyti.
- Nuolatinis nuovargis, maistinių medžiagų trūkumo požymiai.
- Dažni simptomai po saldumynų, sulčių, saldintų gėrimų ar didelių miltinių patiekalų porcijų.
- Mitybos apribojimai, trukdantys įprastam gyvenimui.
Dažniausia priežastis - operacijos, pakeičiančios skrandžio talpą, formą ar maisto pasišalinimo iš skrandžio greitį. Dempingo sindromas gali atsirasti po skrandžio mažinimo operacijų nutukimui gydyti, po dalinio ar visiško skrandžio pašalinimo dėl navikų ar opaligės komplikacijų, po stemplės pašalinimo ar rekonstrukcinių viršutinio virškinamojo trakto operacijų. Riziką didina ir prievarčio, kuris įprastai reguliuoja maisto išėjimą iš skrandžio, pažeidimas ar pašalinimas. Simptomus dažniau provokuoja greitai pasisavinami angliavandeniai: cukrus, saldūs gėrimai, desertai, balta duona, saldūs pieno produktai. Didelės porcijos, skysčių gėrimas valgant ir greitas valgymas taip pat gali sustiprinti būklę. Kai kuriems žmonėms simptomai ryškesni pirmaisiais mėnesiais po operacijos ir laikui bėgant silpnėja, nes organizmas prisitaiko. Genetika paprastai nėra pagrindinė priežastis, tačiau individualus hormonų, žarnyno judrumo ir insulino atsako jautrumas gali lemti, kodėl vieniems simptomai būna lengvi, o kitiems - labai varginantys.
Dempingo sindromas dažnai įtariamas iš pokalbio su gydytoju: svarbu, kokia operacija atlikta, kada po valgio atsiranda simptomai, kokie produktai juos sukelia ir ar yra svorio kritimas. Gydytojas gali paprašyti vesti maisto ir simptomų dienyną - tai paprasta, bet labai naudinga priemonė. Atliekami kraujo tyrimai gali padėti įvertinti gliukozės kiekį, insulino atsaką, mažakraujystę, geležies, vitamino B12, folio rūgšties, vitamino D ar baltymų trūkumą. Vėlyvajam dempingo sindromui patvirtinti gali būti atliekamas geriamojo gliukozės mėginys, kai stebima, kaip keičiasi gliukozė, pulsas, kraujospūdis ir simptomai po gliukozės suvartojimo. Kai kuriais atvejais vertinamas skrandžio ištuštėjimas - gali būti atliekama skrandžio ištuštėjimo scintigrafija. Jei simptomai neaiškūs, užsitęsę ar atsiranda kraujavimo, rijimo sutrikimų, stipraus svorio kritimo požymių, gydytojas gali skirti viršutinio virškinamojo trakto endoskopiją, pilvo echoskopiją, kompiuterinę tomografiją ar kitus tyrimus, kad būtų atmestos kitos ligos.
Pagrindinis gydymas prasideda nuo mitybos keitimo. Daugeliui pacientų tai yra veiksmingiausia ir saugiausia priemonė. Rekomenduojama valgyti 5-6 mažas porcijas per dieną, neskubėti, gerai sukramtyti maistą. Svarbu riboti greitai pasisavinamus angliavandenius: cukrų, saldumynus, sultis, gazuotus saldintus gėrimus, saldžius kepinius. Kiekviename valgyme verta turėti baltymų šaltinį - žuvies, kiaušinių, liesos mėsos, varškės, ankštinių produktų - ir daugiau skaidulų, jei jos toleruojamos. Skysčius dažnai patariama gerti tarp valgymų, o ne valgio metu, nes tai gali sulėtinti maisto slinkimą. Kai kuriems padeda pagulėti 20-30 minučių po valgymo, ypač jei ryškūs ankstyvieji simptomai. Jei vien mitybos nepakanka, gydytojas gali skirti vaistų. Vėlyvajam dempingo sindromui kartais vartojama akarbozė, kuri lėtina angliavandenių pasisavinimą. Sunkesniais atvejais gali būti skiriami somatostatino analogai, pavyzdžiui, oktreotidas, mažinantis virškinamojo trakto hormonų atsaką ir lėtinantis žarnyno judrumą. Jei yra vitaminų ar mineralų trūkumas, būtini papildai. Chirurginis gydymas svarstomas retai - tik tada, kai simptomai labai sunkūs, ilgalaikiai ir nepadeda kitos priemonės.
Į gydytoją verta kreiptis, jei po skrandžio ar stemplės operacijos reguliariai jaučiate silpnumą, viduriavimą, širdies plakimą, prakaitavimą, drebulį ar alpimo pojūtį po valgio. Nedelskite, jei simptomai kartojasi kelis kartus per savaitę, trukdo valgyti, mažėja svoris arba pradedate vengti daugelio maisto produktų. Skubios pagalbos reikia, jei alpstate, jaučiate stiprų krūtinės skausmą, dusulį, pasireiškia sumišimas, labai stiprus pilvo skausmas, kraujas išmatose ar vėmime, juodos išmatos, aukšta temperatūra po nesenos operacijos. Taip pat svarbu pasitarti su gydytoju, jei sergate cukriniu diabetu, nes dempingo sindromas ir gliukozės svyravimai gali būti sunkiau atskiriami bei reikalauti individualaus gydymo plano. Net jei simptomai atrodo „tik nemalonūs“, jų nereikėtų kęsti tyliai - tinkamai parinkta mityba, tyrimai ir gydymas dažnai ženkliai pagerina savijautą.
