Autoimuninis encefalitas
Autoimuninis encefalitas - tai reta, bet rimta smegenų uždegiminė liga, kurią sukelia paties organizmo imuninė sistema, klaidingai atakuojanti smegenų ląsteles. Laiku neatpažinta, ši būklė gali sukelti ilgalaikius neurologinius pažeidimus, todėl ankstyva diagnostika ir gydymas yra itin svarbūs.
Autoimuninis encefalitas (AIE) yra uždegiminis smegenų pažeidimas, atsirandantis, kai imuninė sistema gamina antikūnus, nukreiptus prieš normalius smegenų baltymus ar receptorius. Dažniausiai pažeidžiamas smegenų parenchimas, ypač sritys, atsakingos už atmintį, judesius ir sąmonę. Skirtingai nuo infekcinio encefalito, AIE nesukelia virusai ar bakterijos - jį sąlygoja autoimuninis atsakas. Gali būti pažeistos ir nugaros smegenys, o kai kuriais atvejais liga susijusi su navikais (paraneoplastinis encefalitas).
- Staigiai progresuojantys atminties ir orientacijos sutrikimai
- Elgesio pokyčiai, psichozė, haliucinacijos
- Traukuliai (epilepsijos priepuoliai)
- Nevalingi judesiai, raumenų sustingimas
- Kalbos sutrikimai (afazija)
- Sąmonės lygio svyravimai, mieguistumas
- Galvos skausmas, pykinimas
- Miego sutrikimai, nemiga
- Autonominės sistemos disfunkcija (širdies ritmo pokyčiai, slėgio svyravimai)
- Veido ar galūnių raumenų trūkčiojimai
Tiksli autoimuninio encefalito priežastis nėra visiškai aiški. Žinoma, kad tam tikri navikai (pvz., kiaušidžių teratoma, plaučių vėžys) gali sukelti autoimuninį atsaką - tuomet liga vadinama paraneoplastiniu encefalitu. Kiti rizikos veiksniai: virusinės infekcijos (ypač herpes virusas), genetinis polinkis (HLA antigenai) ir kitos autoimuninės ligos. Dažniausiai serga jauni suaugusieji ir moterys, tačiau liga gali pasireikšti bet kuriame amžiuje.
Autoimuninio encefalito diagnozė remiasi klinikiniu įvertinimu, smegenų magnetinio rezonanso tomografija (MRT), elektroencefalografija (EEG) ir laboratoriniais tyrimais. Atliekamas kraujo bei smegenų skysčio (likvoro) tyrimas dėl specifinių autoantikūnų (anti-NMDA, anti-LGI1, anti-CASPR2 ir kt.). MRT gali parodyti uždegiminius pakitimus, o EEG dažnai fiksuoja specifinius epileptiforminius aktyvumus. Kartais prireikia pozitronų emisijos tomografijos (PET) siekiant ieškoti paslėpto naviko.
Gydymas prasideda nuo imuninės sistemos slopinimo. Ūminėje fazėje skiriami aukštų dozių kortikosteroidai, intraveninis imunoglobulinas (IVIG) arba plazmaferezė. Jei liga atspari pirmos eilės gydymui, taikomi imunosupresantai (ciklofosfamidas, rituksimabas). Kai encefalitas yra paraneoplastinis, būtina gydyti pagrindinį naviką (chirurgija, spindulinė terapija). Simptominis gydymas apima prieštraukulinius vaistus, psichotropinius medikamentus ir reabilitaciją. Laiku pradėtas gydymas dažnai lemia pilną ar dalinį pasveikimą, nors kai kuriems pacientams išlieka liekamųjų neurologinių sutrikimų.
Būtina skubiai kreiptis į gydytoją, jei per kelias dienas ar savaites atsiranda: ūmūs atminties sutrikimai, neįprastas elgesys (psichozė, agresija), pasikartojantys traukulių priepuoliai, sąmonės drumstumas ar staigus judesių koordinacijos praradimas. Raudonos vėliavos: karščiavimas kartu su neurologiniais simptomais, greitai progresuojanti demencija, sunkus autonominės sistemos nestabilumas. Ankstyva diagnostika didina gydymo sėkmės tikimybę ir mažina ilgalaikės negalios riziką.
