Apendicitas
Apendicitas - tai kirmėlinės ataugos, mažo aklosios žarnos priedėlio, uždegimas. Nors ši liga dažna ir paprastai gerai gydoma, ji gali greitai progresuoti, todėl užsitęsęs ar stiprėjantis pilvo skausmas neturėtų būti ignoruojamas. Laiku nustačius apendicitą, dažniausiai pavyksta išvengti pavojingų komplikacijų, tokių kaip prakiurimas ar pilvaplėvės uždegimas.
Apendicitas yra ūminis uždegimas, išsivystantis kirmėlinėje ataugoje - siaurame vamzdelio formos organe, esančiame dešinėje apatinėje pilvo dalyje, ten, kur plonoji žarna pereina į storąją. Kirmėlinė atauga nėra būtina gyvybei, tačiau joje yra limfoidinio audinio, susijusio su imunine sistema, ypač vaikystėje ir jaunystėje.
Dažniausiai apendicitas prasideda tuomet, kai užsikemša kirmėlinės ataugos spindis. Užsikimšus viduje ima kauptis gleivės ir bakterijos, didėja spaudimas, sutrinka kraujotaka, o ataugos sienelė pradeda tinti ir uždegti. Jei procesas nesustabdomas, audiniai gali žūti, atauga gali prakiurti, o infekuotas turinys patekti į pilvo ertmę.
Svarbiausias pavojus yra tai, kad apendicitas kartais vystosi greitai - per 24-72 valandas nuo pirmųjų simptomų gali atsirasti perforacija. Tuomet uždegimas išplinta į pilvaplėvę ir gali sukelti peritonitą, pūlinį ar sepsį. Dėl šios priežasties apendicitas laikomas skubios medicininės pagalbos reikalaujančia būkle.
Apendicitas gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniausiai diagnozuojamas vaikams, paaugliams ir jauniems suaugusiesiems. Vis dėlto kūdikiams, vyresnio amžiaus žmonėms ir nėščiosioms simptomai gali būti neįprasti, todėl diagnozė kartais užtrunka.
- Pilvo skausmas, kuris dažnai prasideda apie bambą ar viršutinėje pilvo dalyje, o vėliau persikelia į dešinę apatinę pilvo pusę.
- Skausmo stiprėjimas judant, kosint, juokiantis, einant ar važiuojant per nelygumus.
- Apetito stoka, kuri neretai atsiranda anksti ir būna gana ryški.
- Pykinimas, kartais vėmimas, dažniausiai prasidedantis po pilvo skausmo.
- Nedidelis karščiavimas, šaltkrėtis ar bendras silpnumas.
- Jautrumas spaudžiant dešinę apatinę pilvo dalį.
- Pilvo pūtimas ar sunkumo jausmas.
- Vidurių užkietėjimas arba, rečiau, viduriavimas.
- Skausmas šlapinantis ar dažnesnis šlapinimasis, jei uždegimas dirgina šlapimo takus.
- Skausmas neįprastoje vietoje, pavyzdžiui, šone, dubenyje ar nugaroje, jei kirmėlinė atauga yra netipinėje padėtyje.
- Vaikams - neramumas, atsisakymas valgyti, verksmingumas, nenoras vaikščioti ar susirietusi kūno padėtis.
- Staiga labai sustiprėjęs arba visą pilvą apimantis skausmas.
- Aukšta temperatūra, ryškus silpnumas, prakaitavimas.
- Kietas, įtemptas pilvas, stiprus skausmas net lengvai prisilietus.
- Nuolatinis vėmimas, negalėjimas gerti skysčių.
- Sumišimas, mieguistumas, greitas pulsas ar alpimas - tai gali būti sunkios infekcijos požymiai.
Apendicitas dažniausiai prasideda dėl kirmėlinės ataugos spindžio užsikimšimo. Tai gali nutikti dėl sukietėjusių išmatų gabalėlio, vadinamo fekalitu, padidėjusio limfoidinio audinio po virusinės ar bakterinės infekcijos, rečiau - dėl parazitų, svetimkūnių ar naviko.
Užsikimšus ataugai, joje sparčiai dauginasi žarnyno bakterijos. Didėjantis slėgis pažeidžia gleivinę ir kraujagysles, todėl uždegimas gilėja. Jei kraujotaka labai sutrinka, ataugos sienelė tampa trapi ir gali prakiurti.
Rizikos veiksniai nėra tokie aiškūs kaip kai kurių kitų ligų, tačiau svarbūs keli aspektai:
• Amžius. Apendicitas dažniausias 10-30 metų žmonėms, nors gali pasireikšti bet kada.
• Infekcijos. Po žarnyno ar kvėpavimo takų infekcijų limfoidinis audinys gali padidėti ir prisidėti prie užsikimšimo.
• Šeiminis polinkis. Jei artimi giminaičiai sirgo apendicitu, rizika gali būti šiek tiek didesnė, nors paveldimumas nėra vienintelė priežastis.
• Mityba ir žarnyno veikla. Manoma, kad mažai skaidulų turinti mityba ir polinkis į vidurių užkietėjimą gali didinti fekalitų susidarymo tikimybę, tačiau tai nėra absoliuti taisyklė.
Svarbu suprasti, kad apendicitas nėra žmogaus kaltė. Jis gali ištikti net sveikai besimaitinantį ir aktyvų žmogų, todėl svarbiausia - atpažinti simptomus ir laiku kreiptis pagalbos.
Apendicitas diagnozuojamas įvertinus simptomus, gydytojo apžiūros duomenis ir tyrimų rezultatus. Kartais klinikinis vaizdas būna labai tipiškas, tačiau ne visada - ypač vaikams, nėščiosioms, vyresnio amžiaus žmonėms ir asmenims, kurių kirmėlinė atauga yra netipinėje padėtyje.
Gydytojas paprastai klausia, kada prasidėjo skausmas, kur jis buvo pradžioje, ar persikėlė į dešinę apatinę pilvo dalį, ar yra pykinimas, vėmimas, karščiavimas, viduriavimo ar šlapinimosi sutrikimų. Apžiūros metu vertinamas pilvo jautrumas, raumenų įtempimas, skausmo sustiprėjimas atleidus spaudimą ir kiti pilvaplėvės dirginimo požymiai.
Dažniausiai atliekami tyrimai:
• Kraujo tyrimas. Gali būti padidėjęs leukocitų skaičius ir C reaktyvusis baltymas, rodantys uždegimą.
• Šlapimo tyrimas. Padeda atmesti šlapimo takų infekciją ar inkstų akmenligę, kurios gali sukelti panašų skausmą.
• Nėštumo testas vaisingo amžiaus moterims. Tai svarbu, nes negimdinis nėštumas ar nėštumo komplikacijos gali būti pavojingos ir imituoti apendicitą.
• Pilvo echoskopija. Dažnai pasirenkama vaikams ir nėščiosioms, nes nenaudoja jonizuojančios spinduliuotės. Ji gali parodyti padidėjusią, uždegiminę kirmėlinę ataugą, skystį ar pūlinį.
• Kompiuterinė tomografija. Tai labai tikslus tyrimas suaugusiesiems, ypač kai diagnozė neaiški. Jis padeda įvertinti perforaciją, pūlinį ar kitas pilvo ligas.
• Magnetinio rezonanso tomografija. Gali būti naudojama nėštumo metu ar tada, kai norima išvengti spinduliuotės.
Kai kuriais atvejais, jei simptomai ankstyvi ir tyrimai neaiškūs, pacientas stebimas ligoninėje, tyrimai kartojami po kelių valandų. Tai saugesnis sprendimas nei skubėti su netikslia diagnoze, tačiau stebėjimas turi vykti prižiūrint medikams.
Apendicito gydymas priklauso nuo uždegimo sunkumo, komplikacijų, paciento amžiaus, bendros būklės ir tyrimų rezultatų. Dažniausiai taikomas chirurginis gydymas - apendektomija, tai yra kirmėlinės ataugos pašalinimas.
Šiuolaikinėje praktikoje dažnai atliekama laparoskopinė apendektomija. Per kelis mažus pjūvius į pilvo ertmę įvedami instrumentai ir kamera, o uždegusi atauga pašalinama. Šis metodas paprastai sukelia mažiau pooperacinio skausmo, palieka mažesnius randus ir leidžia greičiau grįžti prie įprastos veiklos. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, esant išplitusiam uždegimui ar sudėtingai anatomijai, gali prireikti atviros operacijos.
Iki operacijos pacientui dažniausiai skiriami skysčiai į veną, vaistai nuo skausmo, vaistai nuo pykinimo ir antibiotikai. Svarbu žinoti, kad skausmo malšinimas nėra draudžiamas - šiuolaikinėje medicinoje pacientas neturi kentėti skausmo, o gydytojas vis tiek gali įvertinti būklę.
Kai apendicitas nekomplikuotas, kai kuriems pacientams gali būti svarstomas gydymas antibiotikais be operacijos. Tai tinka ne visiems. Sprendimas priimamas atsargiai, dažniausiai kai kompiuterinė tomografija patvirtina, kad nėra perforacijos, pūlinio, fekalito ar išplitusio uždegimo. Net ir sėkmingai gydant antibiotikais, daliai žmonių apendicitas vėliau gali pasikartoti.
Jei jau susidarė pūlinys, kartais pirmiausia skiriami antibiotikai ir atliekamas pūlinio drenavimas, o operacija atidedama. Jei įvyko perforacija ir išsivystė peritonitas, gydymas būna intensyvesnis: operacija, pilvo ertmės išvalymas, platesnio veikimo antibiotikai ir atidesnė stebėsena ligoninėje.
Po operacijos dauguma žmonių sveiksta greitai. Ligoninėje po nekomplikuotos laparoskopinės operacijos kartais pakanka praleisti vieną parą, tačiau tai priklauso nuo savijautos ir vietinės praktikos. Namuose svarbu laikytis žaizdų priežiūros nurodymų, vengti sunkaus fizinio krūvio, palaipsniui didinti aktyvumą ir kreiptis į gydytoją, jei atsiranda karščiavimas, stiprėjantis skausmas ar žaizdos paraudimas.
Į gydytoją reikia kreiptis skubiai, jei atsiranda pilvo skausmas, kuris stiprėja, nepraeina kelias valandas ar persikelia į dešinę apatinę pilvo dalį. Apendicito atveju geriau pasitikrinti per anksti negu pavėluoti, nes komplikacijos gali vystytis greitai.
Skubios pagalbos reikia, jei pasireiškia bent vienas iš šių požymių:
• stiprus arba didėjantis pilvo skausmas;
• skausmas kartu su karščiavimu, pykinimu ar vėmimu;
• pilvas tampa kietas, įtemptas, labai skausmingas prisilietus;
• žmogus negali vaikščioti tiesiai, guli susirietęs, vengia judėti;
• atsiranda alpimas, sumišimas, labai greitas pulsas ar ryškus silpnumas;
• pilvo skausmas pasireiškia vaikui, nėščiajai ar vyresnio amžiaus žmogui.
Nerekomenduojama savarankiškai vartoti vidurius laisvinančių vaistų, daryti klizmų ar šildyti pilvo, nes tai gali pabloginti būklę, jei kirmėlinė atauga yra uždegusi. Taip pat nereikėtų valgyti ar gerti daug skysčių, jei yra tikimybė, kad prireiks operacijos. Saugiausias sprendimas - kreiptis į skubios pagalbos skyrių arba susisiekti su gydytoju ir laikytis jo nurodymų.
