Insulinogeninis indeksas
Šis rodiklis padeda įvertinti, kaip jūsų kasa reaguoja į gliukozę ir išskiria insuliną. Jis naudingas ankstyvam diabeto rizikos nustatymui, ypač prieš pasireiškiant ryškiems cukraus kiekio kraujyje pokyčiams. Jei svarstote apie medžiagų apykaitos sveikatą, insulinogeninis indeksas gali būti vienas iš pirmųjų žingsnių gilesniam įžvalgoms.
Pagrindinė funkcija
- Matuoja ankstyvą insulino atsaką į gliukozę per burną atlikto gliukozės toleravimo testo metu.
- Apskaičiuojamas kaip insulino koncentracijos padidėjimo per pirmąsias 30 minučių ir gliukozės koncentracijos padidėjimo per tą patį laiką santykis.
- Kuo didesnis indeksas, tuo stipresnis ir greitesnis insulino išsiskyrimas po valgio.
Fiziologinis vaidmuo
- Atspindi pirmąją insulino sekrecijos fazę, kuri yra kritiška norint suvaldyti pavalgius padidėjusį gliukozės kiekį.
- Sveikiems žmonėms šis indeksas paprastai būna aukštas, o sergant 2 tipo diabetu ar priešdiabetu - žemas.
- Skirtingai nuo lipidų kraujyje, jis nėra standartiškai matuojamas, tačiau vis dažniau naudojamas metabolinio sindromo vertinime.
Pasiruošimas
- Reikalingas ne mažiau kaip 8-12 valandų badavimas (nevalgyti, galima gerti vandenį).
- Dieną prieš tyrimą venkite sunkaus fizinio krūvio ir alkoholio, nes jie gali paveikti gliukozės toleravimą.
- Prieš tyrimą būtina pranešti gydytojui apie vartojamus vaistus, ypač metforminą, gliukokortikoidus ar beta adrenoblokatorius.
Procedūros eiga
- Paimamas pirmasis kraujo mėginys (bazinis gliukozės ir insulino lygis).
- Išgeriamas standartinis gliukozės tirpalas (dažniausiai 75 g gliukozės, ištirpintos 300 ml vandens).
- Po 30, 60, 90 ir 120 minučių imami kraujo mėginiai gliukozės ir insulino koncentracijai nustatyti.
- Insulinogeninis indeksas apskaičiuojamas pagal pirmųjų 30 minučių gliukozės ir insulino pokyčius.
Priežastys
- Hiperinsulinemija - sergant priešdiabetu arba ankstyvu 2 tipo diabetu kasa išskiria per daug insulino, kad kompensuotų atsparumą.
- Insulinoma - retas kasos navikas, gaminantis perteklinį insuliną (kartu būna hipoglikemija).
- Nutukimas, ypač visceralaus tipo, dažnai lydimas insulino atsparumo ir kompensacinės hipersekrecijos.
- Nekontroliuojamas diabetas pradinėse stadijose, kai dar išlieka didelė β ląstelių sekrecijos talpa.
Simptomai
- Padidėjęs alkis, ypač po valgio, ir dažnas valgymas
- Nuovargis, ypač po valgio (reaktyvi hipoglikemija gali sukelti mieguistumą)
- Svorio augimas, ypač pilvo srityje
- Protarpinis galvos svaigimas ar drebulys (dėl staiga nukritusio cukraus)
Galimos komplikacijos
- Padidėjusi rizika susirgti 2 tipo diabetu, jei ląstelės nespėja kompensuoti insulino atsparumo.
- Aterosklerozė - hiperinsulinemija skatina kraujagyslių sienelių pažeidimus.
- Metabolinis sindromas - kartu su dislipidemija ir padidėjusiu kraujospūdžiu.
Ką daryti?
- Atlikti papildomus tyrimus: HOMA-IR indeksą, gliukoziuoto hemoglobino (HbA1c), lipidogramą.
- Konsultuotis su endokrinologu arba diabetologu dėl tolesnio tyrimo plano.
- Pradėti gyvenimo būdo korekciją: mažinti paprastųjų angliavandenių kiekį, didinti fizinį aktyvumą.
Priežastys
- Sutrikusi β ląstelių funkcija - ankstyvas 1 tipo diabetas arba vėlyva 2 tipo diabeto stadija, kai sekrecija jau smarkiai sumažėjusi.
- Lėtinis pankreatitas ar kasos audinio fibrozė, dėl kurių sumažėja insulino gaminančių ląstelių skaičius.
- Sunkus ilgalaikis badavimas ar labai mažos energijos vertės dietos, sumažinančios insulino sekreciją.
- Kai kurie genetiniai sindromai (pavyzdžiui, MODY, ypač MODY 2 ir 3 tipai).
Simptomai
- Nuolatinis troškulys ir dažnas šlapinimasis (ypač esant padidėjusiam gliukozės kiekiui)
- Svorio kritimas be aiškios priežasties, nors apetitas gali būti padidėjęs
- Lėtinis nuovargis, neryškus regėjimas, lėtai gyjančios žaizdos
- Pasikartojančios infekcijos (odos, šlapimo takų, grybelinės) - dėl silpnėjančio imuniteto
Galimos komplikacijos
- Progresuojanti hiperglikemija, galinti sukelti diabetinę ketoacidozę (ypač 1 tipo diabeto atveju).
- Mikrovaskulinės komplikacijos: retinopatija, nefropatija, neuropatija (ilgalaikio aukšto cukraus pasekmė).
- Padidėjusi širdies ir kraujagyslių ligų rizika, net jei gliukozės kiekis dar nėra labai aukštas.
Ką daryti?
- Tiksliai įvertinti diabeto tipą - gali prireikti autoantikūnų tyrimų (GAD, IA-2, ICA).
- Nedelsiant kreiptis į endokrinologą, ypač jei atsiranda svorio kritimas ar ketoacidozės požymių.
- Pradėti gydymą pagal nustatytą priežastį: insulinas (1 tipo diabetui) arba geriamieji vaistai (2 tipo diabetui).
- Mokytis savikontrolės: matuoti gliukozės kiekį kraujyje namuose, reguliariai tikrintis pas gydytoją.
Kada rekomenduojama tirti insulinogeninį indeksą?
- Esant neaiškiam priešdiabetui ar metaboliniam sindromui - norint atskirti ankstyvą insulino hipersekreciją nuo sumažėjusios β ląstelių funkcijos.
- Jeigu pavalgius atsiranda reaktyvios hipoglikemijos simptomų (silpnumas, drebulys, alkis praėjus 2-4 valandoms po valgio).
- Šeiminės diabeto istorijos atveju, ypač kai serga jaunesni nei 40 metų artimieji.
- Nutukusiems asmenims, kuriems planuojama bariatrinė operacija - prieš operaciją vertinant kasos funkciją.
Kokie gydytojai skiria šį tyrimą?
- Endokrinologas - dažniausiai pirminis specialistas, tiriantis insulino sekrecijos sutrikimus.
- Diabetologas - gydo diabetu sergančius pacientus, kai reikia detaliai įvertinti pirmąją insulino fazę.
- Gastroenterologas - kartais skiria, jeigu įtariama lėtinė kasa arba bariatrinė chirurgija.
| Bendra | Normalus insulinogeninis indeksas paprastai yra didesnis nei 0,4. Reikšmės 0,3-0,4 laikomos ribinėmis, o mažesnės nei 0,3 rodo sutrikusią pirmąją insulino sekrecijos fazę. |
|---|---|
| Vyrams | 45-74 metų vyrams norma: didesnė nei 0,3 (remiantis didžiausiais epidemiologiniais tyrimais). |
| Moterims | 45-74 metų moterims norma: didesnė nei 0,35 (kadangi moterys dažniau turi didesnį insulino jautrumą). |
