Žarnyno invaginacija
Žarnyno invaginacija - tai būklė, kai viena žarnos dalis įslenka į šalia esančią žarnos dalį tarsi teleskopas. Dėl to gali sutrikti žarnyno turinio slinkimas ir kraujotaka, todėl ši liga, ypač kūdikiams ir mažiems vaikams, laikoma skubios medicininės pagalbos reikalaujančia būkle. Laiku atpažinta Žarnyno invaginacija dažnai sėkmingai išgydoma be didelės operacijos.
Žarnyno invaginacija atsiranda tada, kai viena žarnos kilpa įsitraukia į kitą. Dažniausiai tai įvyksta plonosios žarnos pabaigos ir storosios žarnos pradžios srityje, tačiau gali pasitaikyti ir kitose virškinamojo trakto vietose.
Kai žarnos dalis įslenka į kitą, susidaro mechaninė kliūtis: maistas, skysčiai ir dujos nebegali normaliai judėti pirmyn. Kartu spaudžiamos žarnos sienelės kraujagyslės. Jeigu kraujotaka sutrinka ilgesniam laikui, žarnos sienelė gali ištinti, kraujuoti, žūti jos audiniai, o sunkiais atvejais gali įvykti žarnos prakiurimas ir pilvaplėvės uždegimas.
Dažniausiai Žarnyno invaginacija pasireiškia vaikams nuo kelių mėnesių iki maždaug 3 metų amžiaus. Vis dėlto ji gali ištikti ir vyresnius vaikus ar suaugusiuosius. Vaikams priežastis neretai lieka neaiški, o suaugusiesiems dažniau randamas konkretus žarnyne esantis darinys ar kita liga, kuri tampa tarsi „vedančiu tašku“ žarnos įslinkimui.
Svarbu žinoti, kad simptomai ne visada būna klasikiniai. Kartais vaikas tarp skausmo priepuolių atrodo beveik sveikas, todėl tėvams gali kilti abejonių, ar situacija tikrai rimta. Tačiau pasikartojantis stiprus pilvo skausmas, vangumas ar kraujingos išmatos visada turėtų būti vertinami atsakingai.
- Staigūs, bangomis pasikartojantys pilvo skausmo priepuoliai: kūdikis gali stipriai verkti, riesti kojytes prie pilvo, tapti neramus.
- Tarp skausmo priepuolių vaikas gali trumpam nurimti, atrodyti mieguistas ar išsekęs.
- Vėmimas, kuris iš pradžių gali būti su maistu, vėliau - gelsvai žalsvas, jei sutrinka tulžies nutekėjimas žarnynu.
- Pilvo pūtimas, jautrumas, kartais apčiuopiamas standesnis darinys pilve.
- Išmatos su gleivėmis ir krauju, kartais apibūdinamos kaip panašios į raudonųjų serbentų drebučius.
- Atsisakymas valgyti ar gerti, bendras silpnumas, neįprastas mieguistumas.
- Pasikartojantis ar stiprėjantis pilvo skausmas, dažnai priepuolinis.
- Pykinimas, vėmimas, vidurių užkietėjimas arba negalėjimas pasišalinti dujoms.
- Kraujo priemaišos išmatose arba tuštinimosi įpročių pasikeitimas.
- Pilvo pūtimas, pilnumo jausmas, apetito sumažėjimas.
- Karščiavimas, stiprus silpnumas ar sumišimas, jei vystosi komplikacijos.
- Ne visi pacientai karščiuoja, ypač ligos pradžioje.
- Kraujo išmatose gali nebūti pirmosiomis valandomis.
- Skausmas gali praeiti ir vėl sugrįžti, todėl būklė kartais klaidingai palaikoma pilvo diegliais ar virškinimo sutrikimu.
Vaikams Žarnyno invaginacija dažniausiai prasideda be aiškios vienos priežasties. Manoma, kad po virusinių kvėpavimo takų ar žarnyno infekcijų gali padidėti limfinis audinys žarnos sienelėje. Jis gali sudaryti nedidelį iškilimą, nuo kurio žarna pradeda įslinkti į gretimą segmentą.
Rizika didesnė kūdikiams ir mažiems vaikams, ypač berniukams. Dažniausias amžiaus tarpsnis - nuo 6 mėnesių iki 2 metų. Kai kuriais atvejais Žarnyno invaginacija gali pasikartoti, net jei pirmą kartą buvo sėkmingai išgydyta.
Vyresniems vaikams ir suaugusiesiems dažniau nustatoma konkreti priežastis. Tai gali būti polipas, Meckelio divertikulas, žarnyno navikas, limfmazgių padidėjimas, kraujagyslinis darinys, uždegiminė žarnyno liga, pooperaciniai sąaugų pokyčiai ar kitos žarnos sienelę pakeičiančios būklės.
Kai kurioms ligoms, pavyzdžiui, cistinei fibrozei ar kraujagyslių uždegimams, Žarnyno invaginacija taip pat gali pasitaikyti dažniau. Po kai kurių skiepų nuo rotaviruso labai retais atvejais aprašoma šiek tiek padidėjusi rizika, tačiau pati rotaviruso infekcija taip pat gali būti sunki, todėl sprendimus dėl skiepų visada verta aptarti su gydytoju individualiai.
Gydytojas pirmiausia įvertina paciento būklę: klausia, kada prasidėjo skausmas, ar buvo vėmimas, kraujo išmatose, karščiavimas, ar simptomai kartojasi bangomis. Apžiūros metu vertinamas pilvo jautrumas, pūtimas, dehidratacijos požymiai, vaiko aktyvumas ir kraujotaka.
Pagrindinis tyrimas vaikams dažniausiai yra pilvo echoskopija. Tai neskausmingas ir greitas tyrimas, kurio metu galima pamatyti būdingą žarnos įslinkimo vaizdą. Echoskopija padeda patvirtinti diagnozę ir įvertinti, ar nėra skysčio pilvo ertmėje ar kitų nerimą keliančių požymių.
Kartais atliekama pilvo rentgenograma, ypač jei įtariamas žarnų nepraeinamumas ar žarnos prakiurimas. Suaugusiesiems arba neaiškiais atvejais gali prireikti kompiuterinės tomografijos, nes ji geriau parodo galimą priežastį, pavyzdžiui, naviką ar kitą darinį.
Kraujo tyrimai patys Žarnyno invaginacijos nepatvirtina, tačiau padeda įvertinti uždegimą, skysčių netekimą, elektrolitų pusiausvyrą ir bendrą organizmo būklę. Jei pacientas vemia, yra vangus ar įtariamos komplikacijos, šie tyrimai ypač svarbūs.
Kai kuriais atvejais diagnostika ir gydymas vyksta tuo pačiu metu: atliekama oro arba skysčio klizma kontroliuojant echoskopija ar rentgenu. Jei žarna atsistato į vietą, procedūra gali išspręsti problemą be operacijos.
Žarnyno invaginacija gydoma ligoninėje. Pirmieji žingsniai dažniausiai yra skysčių lašinimas į veną, vėmimo ir skausmo kontrolė, paciento stebėjimas. Jei vaikas ar suaugusysis yra dehidratavęs, vangus ar kraujotaka nestabili, būklė stabilizuojama dar prieš pagrindinę procedūrą.
Dažniausias gydymo būdas vaikams, kai nėra žarnos prakiurimo ar pilvaplėvės uždegimo požymių, yra oro arba skysčio klizma. Procedūros metu per tiesiąją žarną atsargiai leidžiamas oras arba skystis, kuris spaudimu padeda išslinkusiai žarnos daliai sugrįžti į normalią padėtį. Šis metodas dažnai būna veiksmingas ir leidžia išvengti operacijos.
Po sėkmingos procedūros pacientas kurį laiką stebimas, nes Žarnyno invaginacija gali atsinaujinti. Vertinama, ar grįžta apetitas, ar nebekartoja vėmimas, ar mažėja skausmas, ar išmatos normalėja.
Operacijos prireikia, jei klizma neveiksminga, jei įtariamas žarnos prakiurimas, audinių žuvimas, pilvaplėvės uždegimas arba jei paciento būklė sunki. Chirurgas gali rankomis atstatyti žarną į vietą, o jei dalis žarnos nebegyvybinga, ją tenka pašalinti ir sujungti sveikus žarnos galus.
Suaugusiesiems gydymo taktika dažnai labiau priklauso nuo priežasties. Kadangi neretai randamas polipas, navikas ar kitas darinys, gali būti reikalinga planinė arba skubi operacija, o vėliau - papildomas gydymas pagal nustatytą ligą.
Po gydymo svarbu laikytis gydytojo nurodymų: stebėti pilvo skausmą, tuštinimąsi, apetitą, skysčių vartojimą. Jei simptomai atsinaujina, nereikėtų laukti, nes pakartotinė Žarnyno invaginacija gali prasidėti panašiai kaip pirmoji.
Į gydytoją reikia kreiptis nedelsiant, jei kūdikiui ar vaikui pasireiškia staigūs, pasikartojantys pilvo skausmo priepuoliai, ypač jei vaikas verkia, riečia kojytes prie pilvo, vėliau tampa vangus ar neįprastai mieguistas.
Skubi pagalba būtina, jei atsiranda bent vienas iš šių požymių:
- vėmimas, ypač žalsvas arba nuolat kartojamas;
- kraujas ar daug gleivių išmatose;
- stiprus pilvo pūtimas ar pilvo jautrumas;
- vaikas atsisako gerti, mažai šlapinasi, atrodo išsausėjęs;
- karščiavimas kartu su pilvo skausmu;
- staigus silpnumas, išblyškimas, suglebimas;
- suaugusiajam - stiprus pilvo skausmas, vėmimas, kraujas išmatose ar negalėjimas pasišalinti dujoms.
Jeigu įtariama Žarnyno invaginacija, geriau vykti į skubios pagalbos skyrių, o ne laukti vizito po kelių dienų. Ši būklė gali progresuoti greitai, tačiau laiku suteikta pagalba dažnai leidžia išvengti sunkių komplikacijų.
