Vesikoureteralinis refliuksas
Vesikoureteralinis refliuksas (VUR) - tai būklė, kai šlapimas iš šlapimo pūslės grįžta atgal į šlapimtakius ir net į inkstus. Dažniausiai nustatoma vaikams, ši būklė gali sukelti pasikartojančias šlapimo takų infekcijas ir palaipsniui pažeisti inkstus. Laiku diagnozavus ir tinkamai gydant, galima išvengti ilgalaikių inkstų pasekmių.
VUR atsiranda dėl nepakankamo šlapimtakio ir šlapimo pūslės sandūros vožtuvinio mechanizmo. Paprastai šlapimtakis į pūslę įeina kampu, o šlapimo pūslei susitraukiant šis kampas užsidaro ir neleidžia šlapimui tekėti atgal. VUR atveju šis mechanizmas yra nepakankamas arba visai neveikia, todėl šlapimas grįžta priešinga kryptimi. Refliuksas klasifikuojamas pagal laipsnius nuo I (lengvas) iki V (sunkus) - kuo aukštesnis laipsnis, tuo didesnė inkstų pažeidimo rizika. Pagrindiniai pažeidžiami organai yra inkstai, kuriuose dėl grįžtančio šlapimo gali atsirasti randų (nefrosklerozė) ir pablogėti jų funkcija.
- Pasikartojančios šlapimo takų infekcijos (ŠTI) su karščiavimu.
- Neaiškios kilmės karščiavimas be aiškių kvėpavimo ar virškinimo simptomų.
- Pilvo skausmas, ypač apatinėje pilvo dalyje.
- Dažnas šlapinimasis arba skausmingas šlapinimasis.
- Inkstų srities skausmas (juosmens srityje).
- Padidėjęs kraujospūdis (dėl inkstų pažeidimo).
- Balinimas / drumstas šlapimas (piurija).
- Lėtinio inkstų nepakankamumo požymiai: nuovargis, edemos, mažakraujystė.
Pagrindinė VUR priežastis yra įgimtas anatominis defektas - per trumpas šlapimtakio intrapūslinis segmentas, dėl kurio sutrinka vožtuvinė funkcija. Svarbūs rizikos veiksniai: šeiminė anamnezė (VUR dažnai pasitaiko keliems šeimos nariams), neurogeninė šlapimo pūslė (pvz., esant nugaros smegenų išvaržai), šlapimo pūslės išėjimo obstrukcija (pvz., užpakaliniai šlaplės vožtuvai) ir nutukimas (didina intraabdominalinį spaudimą). Taip pat VUR gali atsirasti po šlapimo takų operacijų ar esant lėtinėms uždegiminėms ligoms.
Diagnozė pradedama ultragarsiniu inkstų ir šlapimo pūslės tyrimu - jis parodo inkstų dydį, parenchimos storį ir šlapimtakių išsiplėtimą. Pagrindinis patvirtinamasis tyrimas yra mikcinė cistouretrografija (VCUG), kurios metu per kateterį į šlapimo pūslę suleidžiama kontrastinė medžiaga, o vaizduojant rentgenu fiksuojama, ar šlapimas grįžta į šlapimtakius. Taip pat atliekama dinaminė inkstų scintigrafija (dažniausiai su MAG3) - ji leidžia įvertinti inkstų funkciją ir nustatyti, ar refliuksas sukelia funkcinius sutrikimus. Papildomi tyrimai: šlapimo pasėlis (infekcijai patvirtinti), kraujo tyrimai (kreatininas, šlapalas) ir arterinio kraujo spaudimo matavimas.
Gydymo taktika priklauso nuo refliukso laipsnio, paciento amžiaus ir simptomų. I-II laipsnio VUR dažnai praeina savaime, todėl taikomas aktyvus stebėjimas ir profilaktinė antibiotikų terapija (mažos dozės antibiotikų, siekiant išvengti ŠTI). III-V laipsnio arba simptominis VUR gydomas chirurginiu būdu: endoskopinė korekcija (subureterinė injekcija, kai per cistoskopą šlapimtakio žiotyse suleidžiama biopolimero medžiaga) arba atvira šlapimtakio reimplantacija kai įšlaipinama nauja šlapimtakio vieta šlapimo pūslėje). Po operacijos reikalingas reguliarus stebėjimas, įskaitant inkstų funkcijos tyrimus. Visais atvejais svarbu palaikyti gerą šlapimo takų higieną ir gerti pakankamai skysčių.
Nedelsiant kreipkitės į gydytoją, jei vaikui pasireiškia: pasikartojančios šlapimo takų infekcijos, neaiškus karščiavimas, pilvo ar nugaros skausmas. Suaugusiesiems - skausmas šone, šlapimo nelaikymas, padidėjęs kraujospūdis arba šlapime pastebimas kraujas. Ypatingas dėmesys reikalingas, jei artimoje giminėje yra buvęs VUR ar lėtinė inkstų liga. Bet kokie įtariami šlapimo takų infekcijos simptomai, ypač kūdikiams ir mažiems vaikams, reikalauja skubaus ištyrimo, nes laiku negydomas refliuksas gali negrįžtamai pažeisti inkstus.
