Tureto sindromas
Tureto sindromas - tai neurologinis sutrikimas, pasireiškiantis nevalingais judesiais (tikais) ir garsais. Nors ši būklė dažnai suprantama klaidingai, tinkamai diagnozavus ir gydant dauguma žmonių gali gyventi pilnavertį gyvenimą.
Tureto sindromas (TS) yra lėtinė neurologinė būklė, kuriai būdingi motoriniai ir vokaliniai tikai - staigūs, pasikartojantys, nevalingi judesiai ar garsai. Šie simptomai dažniausiai prasideda vaikystėje, tarp 2 ir 15 metų, ir gali svyruoti nuo lengvų iki labai ryškių. TS nėra psichikos liga, nors gali būti susijęs su kitais sutrikimais, tokiais kaip dėmesio deficito hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD) ar obsesinis-kompulsinis sutrikimas (OKS). Svarbu suprasti, kad tikai nėra tyčiniai - jie kyla dėl specifinių smegenų sričių, atsakingų už judesių kontrolę, pokyčių.
- Dažnas akių mirksėjimas
- Veido grimasos
- Pečių gūžčiojimas
- Galvos trūkčiojimas
- Sudėtingesni judesiai, pvz., šokinėjimas ar liečiamieji judesiai
- Kosėjimas, atsikosėjimas
- Nirksėjimas, šnifavimas
- Žodžių ar frazių kartojimas (echolalija)
- Necenzūrinių žodžių šūktelėjimas (koprolalija) - pasitaiko ne visiems
Tiksli Tureto sindromo priežastis nėra visiškai aiški, tačiau mokslininkai mano, kad pagrindinį vaidmenį atlieka genetiniai ir aplinkos veiksniai. Sutrikimas paveldimas autosominiu dominuojančiu būdu - jei vienas iš tėvų turi TS, vaikas turi apie 50 % tikimybę paveldėti polinkį. Be to, tam tikri smegenų neuromediatoriai, ypač dopaminas, yra susiję su tikų atsiradimu. Rizikos veiksniai gali būti: šeiminė anamnezė, tam tikros infekcijos nėštumo metu, mažas gimimo svoris ar komplikacijos gimdymo metu.
Tureto sindromo diagnozė nustatoma remiantis klinikiniu vertinimu - nėra specifinio kraujo tyrimo ar vaizdinio tyrimo, kuris patvirtintų TS. Gydytojas (dažniausiai neurologas ar vaikų psichiatras) įvertina simptomų trukmę (bent metus), jų pasireiškimą ir kitas galimas priežastis. Gali būti atliekami papildomi tyrimai, tokie kaip magnetinio rezonanso tomografija (MRT) ar elektroencefalografija (EEG), kad būtų atmesti kiti neurologiniai sutrikimai. Labai svarbu išsami pokalbis su pacientu ir šeima.
Gydymas priklauso nuo simptomų sunkumo ir jų poveikio kasdieniam gyvenimui. Daugeliui lengvų atvejų gydymo nereikia - pakanka stebėjimo ir psichologinio palaikymo. Kai simptomai yra ryškūs, gali būti taikomi: vaistai (pvz., antipsichotikai, klonidinas, guanfacinas), elgesio terapija (ypač habit reversal training - įpročio keitimo mokymas), psichoedukacija ir konsultacijos šeimai. Chirurginis gydymas (giluminė smegenų stimuliacija) taikomas tik labai sunkiais atvejais, kai kiti metodai neveiksmingi.
Kreiptis į gydytoją reikėtų, jei vaikui ar suaugusiam asmeniui atsiranda nevalingi judesiai ar garsai, kurie trukdo kasdienei veiklai, mokslui, darbui ar socialiniams santykiams. Taip pat verta konsultuotis, jei tikai sukelia skausmą, nemigą ar emocinį stresą. Ypatingai svarbu kreiptis kuo anksčiau, jei simptomai prasideda staiga po infekcijos ar traumos, arba jei jie labai greitai progresuoja. Nedelskite, jei pastebite, kad tikai sukelia savęs žalojimą arba jei asmuo praranda gebėjimą kontroliuoti savo kūną.
