Tinea cruris
Tinea cruris yra paviršinė grybelinė odos infekcija, dažniausiai pažeidžianti kirkšnis, vidines šlaunų sritis ir kartais sėdmenis. Ji nėra pavojinga gyvybei, tačiau gali sukelti intensyvų niežėjimą, deginimą, diskomfortą judant ir dažnai kartotis, jei nepašalinami ją palaikantys veiksniai. Laiku atpažinta Tinea cruris paprastai gerai gydoma vietiniais priešgrybeliniais vaistais ir tinkama odos priežiūra.
Tinea cruris yra dermatofitų sukelta odos grybelinė infekcija. Dermatofitai - tai grybeliai, mintantys keratinu, kurio yra viršutiniame odos sluoksnyje, plaukuose ir naguose. Dėl šios priežasties infekcija dažniausiai apsiriboja paviršiniais audiniais, tačiau gali būti labai varginanti.
Tinea cruris dažniausiai pasireiškia kirkšnių raukšlėse ir vidinėse šlaunų pusėse. Bėrimas dažnai būna aiškių ribų, rausvas ar rusvai raudonas, pleiskanojantis, kartais žiedo ar puslankio formos. Kraštai paprastai būna aktyvesni - labiau paraudę, iškilę, niežtintys, o bėrimo centras gali atrodyti kiek ramesnis.
Nors liga dažniau nustatoma vyrams, ja gali sirgti bet kurios lyties žmonės. Tinea cruris nėra laikoma lytiškai plintančia infekcija, tačiau artimas odos kontaktas, bendri rankšluosčiai, sporto aplinka ar drėgni drabužiai gali sudaryti sąlygas grybeliui plisti.
Svarbu žinoti, kad Tinea cruris dažnai būna susijusi su kitomis grybelinėmis infekcijomis, ypač pėdų grybeliu. Grybelis nuo pėdų į kirkšnių sritį gali patekti per rankas, rankšluosčius, apatinius drabužius ar sportinę aprangą. Todėl gydant tik kirkšnis, bet paliekant negydytą pėdų ar nagų grybelį, infekcija gali greitai atsinaujinti.
- Niežėjimas kirkšnių srityje, kuris sustiprėja prakaituojant, sportuojant ar ilgiau dėvint aptemptus drabužius.
- Paraudusi arba rusvai raudona dėmė vidinėje šlaunų pusėje ar kirkšnies raukšlėje.
- Aiškiai apribotas, pleiskanojantis bėrimas, dažnai žiedo, lanko ar pusmėnulio formos.
- Aktyvus, labiau iškilęs bėrimo kraštas, kuris gali būti šiurkštus, pleiskanotas ar su smulkiomis pūslelėmis.
- Deginimo, perštėjimo ar tempimo pojūtis, ypač kai oda trinasi į drabužius.
- Odos šerpetojimas, sausumas, kartais įtrūkimai dėl kasymo ar nuolatinės drėgmės.
- Kirkšnių raukšlės.
- Vidinės šlaunų pusės.
- Sritis tarp kirkšnių ir sėdmenų.
- Apatinė pilvo raukšlė, jei yra didesnis prakaitavimas ar odos trintis.
- Sėdmenų raukšlės, ypač kai infekcija išplitusi.
- Tinea cruris dažnai turi aiškų, plintantį, pleiskanojantį kraštą.
- Bėrimas gali plėstis į šonus, o jo centras atrodyti mažiau aktyvus.
- Kapšelio oda dažnai būna nepažeista arba pažeista mažiau; jei kapšelis ryškiai paraudęs ir šlapiuoja, dažniau svarstoma kandidozė ar kita diagnozė.
- Vien tik paraudimas be pleiskanojimo nebūtinai reiškia Tinea cruris - panašiai gali atrodyti iššutimas, psoriazė, egzema ar bakterinė infekcija.
- Jei kartu yra pėdų ar nagų grybelis.
- Jei naudojami hormoniniai tepalai be priešgrybelinio gydymo.
- Jei oda nuolat būna drėgna dėl prakaitavimo ar aptemptų sintetinių drabužių.
- Jei nepakankamai ilgai tęsiamas gydymas, net simptomams pagerėjus.
- Jei yra cukrinis diabetas, nutukimas ar nusilpusi imuninė sistema.
Tinea cruris sukelia dermatofitai - dažniausiai Trichophyton genties grybeliai. Jie geriausiai dauginasi šiltoje, drėgnoje aplinkoje, todėl kirkšnių sritis yra palanki infekcijai: čia oda dažnai prakaituoja, trinasi, yra pridengta drabužiais ir prasčiau vėdinasi.
Infekcija gali atsirasti keliais būdais. Dažna situacija - žmogus pirmiausia serga pėdų grybeliu, o vėliau grybelį perneša į kirkšnis. Tai gali nutikti apsimaunant apatinius drabužius per infekuotas pėdas, naudojant tą patį rankšluostį pėdoms ir kūnui arba kasantis. Grybelis taip pat gali plisti per užterštą sporto inventorių, drabužius, rankšluosčius, patalynę ar bendras persirengimo patalpas.
Riziką didina gausus prakaitavimas, intensyvus sportas, darbas karštoje aplinkoje, aptempti ar sintetiniai apatiniai drabužiai, ilgas buvimas su drėgna apranga. Didesnė tikimybė susirgti yra žmonėms, turintiems antsvorio ar nutukimą, nes odos raukšlėse kaupiasi drėgmė ir didėja trintis.
Kiti svarbūs veiksniai - cukrinis diabetas, susilpnėjęs imunitetas, ilgalaikis antibiotikų ar imunitetą slopinančių vaistų vartojimas, ankstesnės grybelinės infekcijos. Netinkamas stiprių kortikosteroidinių tepalų naudojimas gali laikinai sumažinti paraudimą ir niežėjimą, bet kartu leisti grybeliui plisti giliau ir plačiau. Tokiu atveju bėrimas gali tapti neįprastos išvaizdos ir sunkiau diagnozuojamas.
Tinea cruris gydytojas dažnai įtaria apžiūrėjęs odą ir išklausęs nusiskundimus. Svarbu, kada bėrimas prasidėjo, ar jis plečiasi, ar niežti, ar yra pėdų, nagų grybelio požymių, kokie tepalai jau buvo naudoti. Gydytojas taip pat įvertina, ar nėra kitų būklių, galinčių imituoti Tinea cruris.
Dažniausias patvirtinamasis tyrimas - odos nuograndų mikroskopinis tyrimas su kalio hidroksido tirpalu. Jo metu nuo bėrimo krašto švelniai paimamos odos pleiskanos ir mikroskopu ieškoma grybelio gijų. Tyrimas paprastas, greitas ir naudingas, ypač jei bėrimas netipiškas arba gydymas nepadeda.
Kai diagnozė neaiški, infekcija kartojasi ar reikia tiksliau nustatyti sukėlėją, gali būti atliekamas grybelio pasėlis. Atsakymo tenka laukti ilgiau, tačiau jis padeda parinkti gydymą užsitęsusiais atvejais. Kai kuriose gydymo įstaigose gali būti naudojami molekuliniai tyrimai, tačiau kasdienėje praktikoje jų dažniausiai neprireikia.
Kartais atliekami ir papildomi tyrimai. Jei Tinea cruris dažnai kartojasi, gydytojas gali rekomenduoti gliukozės kiekio kraujyje ar glikuoto hemoglobino tyrimą, kad būtų įvertinta cukrinio diabeto rizika. Jei yra stiprus uždegimas, pūliavimas ar skausmas, gali būti svarstoma bakterinė infekcija.
Svarbi diagnostikos dalis - atskirti Tinea cruris nuo kandidozės, iššutimo, kontaktinio dermatito, atopinės ar seborėjinės egzemos, inversinės psoriazės, eritrazmos ir kai kurių lytiškai plintančių ar uždegiminių odos ligų. Dėl to savarankiškai ilgai vartoti atsitiktinių tepalų nereikėtų.
Tinea cruris gydymo tikslas - sunaikinti grybelį, sumažinti niežėjimą ir pašalinti sąlygas, kurios leidžia infekcijai kartotis. Lengvais ir vidutinio sunkumo atvejais dažniausiai pakanka vietinių priešgrybelinių vaistų.
Dažnai skiriami kremai, geliai ar purškalai su terbinafinu, klotrimazolu, mikonazolu, ekonazolu ar kitomis priešgrybelinėmis medžiagomis. Vaistą reikia tepti ne tik ant matomo bėrimo, bet ir šiek tiek plačiau už jo kraštų, nes grybelis gali būti išplitęs už akimi matomos ribos. Gydymo trukmė priklauso nuo pasirinkto preparato ir infekcijos sunkumo, tačiau dažnai siekia nuo 1 iki 4 savaičių. Net pagerėjus po kelių dienų, gydymo negalima nutraukti per anksti.
Jei Tinea cruris yra plati, užsitęsusi, dažnai kartojasi arba nepadeda vietinis gydymas, gydytojas gali skirti geriamųjų priešgrybelinių vaistų, pavyzdžiui, terbinafino ar itrakonazolo. Tokie vaistai vartojami tik gydytojui įvertinus bendrą sveikatą, kitus vartojamus vaistus ir galimas kontraindikacijas. Kartais prireikia kepenų funkcijos kraujo tyrimų.
Labai svarbu vengti vien kortikosteroidinių tepalų, ypač stiprių, jei nepatvirtinta diagnozė. Jie gali sumažinti uždegimą, bet nepanaikina grybelio ir gali pakeisti bėrimo išvaizdą, išplėsti infekciją ar sukelti odos suplonėjimą. Kombinuoti tepalai su hormonais turėtų būti naudojami tik trumpai ir tik gydytojui paskyrus.
Gyvensenos ir priežiūros priemonės yra ne mažiau svarbios už vaistus. Kirkšnių sritį reikėtų kasdien švelniai nuplauti ir gerai nusausinti, ypač po sporto ar prakaitavimo. Rekomenduojama dėvėti laisvesnius, orui laidžius apatinius drabužius, rinktis medvilnę ar drėgmę išgarinančius audinius, vengti ilgai būti su šlapia sportine apranga. Rankšluosčiai turi būti individualūs, o skalbinius geriausia skalbti pakankamai aukštoje temperatūroje pagal audinio rekomendacijas.
Jei yra pėdų grybelis, jį būtina gydyti kartu. Priešingu atveju Tinea cruris dažnai grįžta. Naudinga pirmiausia užsimauti kojines, tik tada apatinius drabužius, kad grybelis nuo pėdų nepatektų į kirkšnis. Sportuojantiems žmonėms gali padėti reguliarus avalynės vėdinimas, kojinių keitimas ir pėdų sausumo palaikymas.
Į gydytoją verta kreiptis, jei bėrimas kirkšnių srityje nepraeina per 1-2 savaites taikant tinkamą vietinį priešgrybelinį gydymą, greitai plečiasi, dažnai kartojasi arba diagnozė kelia abejonių. Taip pat reikėtų pasitarti, jei Tinea cruris įtariama vaikui, nėščiajai, žmogui, sergančiam cukriniu diabetu, onkologine liga, ŽIV infekcija ar vartojančiam imunitetą slopinančius vaistus.
Skubiau kreipkitės, jei atsiranda stiprus skausmas, ryškus patinimas, pūliavimas, karščiavimas, raudonos plintančios juostos ant odos, žaizdos, pūslės, opos ar nemalonus kvapas. Tai gali reikšti bakterinę infekciją ar kitą būklę, kuriai reikia kitokio gydymo.
Gydytojo apžiūra būtina ir tada, kai bėrimas apima lytinius organus, yra opelių, išskyrų, skausmingas šlapinimasis ar įtariama lytiškai plintanti infekcija. Nors Tinea cruris pati savaime nėra lytiškai plintanti liga, kai kurie simptomai gali būti panašūs į kitas infekcijas.
Jei jau naudojote hormoninius tepalus ir bėrimas tik laikinai pagerėjo, bet vėl išplito, taip pat geriausia kreiptis į gydytoją. Tinkamai nustatyta diagnozė padeda išvengti užsitęsusio gydymo, nereikalingų vaistų ir pasikartojimų.
