Subduralinė hematoma
Subduralinė hematoma - tai kraujo susikaupimas tarp kietojo galvos smegenų dangalo ir smegenų paviršiaus, dažniausiai atsirandantis po galvos traumos. Ši būklė gali vystytis staiga ir kelti tiesioginę grėsmę gyvybei, tačiau kartais simptomai ryškėja lėtai per kelias dienas ar savaites. Laiku atpažinta ir tinkamai gydoma subduralinė hematoma dažnai gali būti sėkmingai suvaldoma.
Subduralinė hematoma yra kraujo sankaupa po kietuoju galvos smegenų dangalu - tvirta apsaugine plėvele, kuri dengia smegenis. Kraujas kaupiasi vadinamojoje subduralinėje ertmėje, tarp kietojo dangalo ir voratinklinio dangalo. Dažniausiai plyšta smulkios venos, jungiančios smegenų paviršių su dangalais. Kai kraujas ima kauptis, jis gali spausti smegenų audinį, trikdyti kraujotaką ir sukelti neurologinius simptomus.
Subduralinė hematoma gali būti ūminė, poūmė arba lėtinė. Ūminė subduralinė hematoma paprastai atsiranda per pirmąsias valandas ar 1-2 paras po traumos ir dažnai būna susijusi su stipresniu smūgiu į galvą. Ji pavojinga, nes kraujas kaupiasi greitai, didėja spaudimas kaukolės viduje, gali sutrikti sąmonė, kvėpavimas ir gyvybiškai svarbios smegenų funkcijos.
Poūmė subduralinė hematoma išryškėja per kelias dienas ar kelias savaites. Lėtinė subduralinė hematoma formuojasi lėčiau, kartais po iš pirmo žvilgsnio nedidelio galvos sutrenkimo. Ji ypač būdinga vyresnio amžiaus žmonėms, nes senstant smegenys šiek tiek sumažėja, venos labiau įsitempia ir tampa lengviau pažeidžiamos. Dėl to net menkas kritimas ar smūgis gali sukelti kraujavimą.
Svarbu suprasti, kad subduralinė hematoma nėra paprastas „guzas“ ar mėlynė galvos odoje. Tai kraujavimas kaukolės viduje, todėl net ir nedideli simptomai po galvos traumos - stiprėjantis galvos skausmas, mieguistumas, sumišimas, vėmimas, vienos kūno pusės silpnumas - turi būti vertinami rimtai.
- Galvos skausmas, kuris stiprėja arba nepraeina po traumos.
- Pykinimas ir vėmimas, ypač jei jie kartojasi.
- Mieguistumas, neįprastas nuovargis, sunkumas pabusti.
- Sumišimas, dezorientacija, elgesio ar asmenybės pokyčiai.
- Galvos svaigimas, pusiausvyros sutrikimas, netvirta eisena.
- Atminties pablogėjimas, sunkumas susikaupti.
- Vienos rankos ar kojos silpnumas, tirpimas arba nejautra.
- Kalbos sutrikimas: žmogui sunku kalbėti, rasti žodžius ar suprasti kalbą.
- Regėjimo sutrikimai, dvejinimasis akyse, neryškus matymas.
- Traukuliai, net jei anksčiau jų niekada nebuvo.
- Vyzdžių dydžio skirtumas, vieno vyzdžio išsiplėtimas.
- Sąmonės pritemimas arba sąmonės netekimas.
- Palaipsniui blogėjanti atmintis ar dėmesys, kartais primenantys demenciją.
- Lėtas mąstymas, apatija, mieguistumas.
- Pasikartojantys kritimai arba naujai atsiradęs eisenos nestabilumas.
- Lengvas, bet nuolatinis galvos skausmas.
- Elgesio pasikeitimai, dirglumas, neįprastas uždarumas.
- Simptomai, atsiradę praėjus dienoms ar savaitėms po galvos sutrenkimo.
- Neįprastas dirglumas, verksmingumas arba vangumas.
- Atsisakymas valgyti, vėmimas.
- Išsipūtęs momenėlis kūdikiui.
- Traukuliai.
- Kvėpavimo sutrikimai ar sąmonės pritemimas.
- Staigus raidos ar elgesio pasikeitimas po galimos traumos.
Dažniausia priežastis yra galvos trauma. Tai gali būti kritimas, eismo įvykis, sporto trauma, smūgis į galvą, buitinė nelaimė ar smurtas. Traumos metu smegenys kaukolės viduje staigiai pajuda, todėl gali plyšti venos, einančios tarp smegenų paviršiaus ir kietojo dangalo. Kraujas pradeda kauptis, o didėjanti kraujo sankaupa spaudžia smegenis.
Ūminė subduralinė hematoma dažniau susijusi su didelės energijos traumomis, pavyzdžiui, autoavarijomis ar kritimu iš aukščio. Tokiais atvejais kartu gali būti smegenų sumušimas, kaukolės lūžis ar kiti galvos sužalojimai.
Lėtinė subduralinė hematoma dažnai atsiranda po nedidelės traumos, kurios žmogus net neprisimena. Tai ypač būdinga vyresniems žmonėms. Senstant smegenų tūris mažėja, tarp smegenų ir kaukolės atsiranda daugiau erdvės, todėl venos lengviau įsitempia ir plyšta. Kraujavimas gali būti nedidelis, bet per laiką kraujo sankaupa didėja, o simptomai ryškėja pamažu.
Svarbūs rizikos veiksniai yra kraują skystinantys vaistai, tokie kaip varfarinas, heparinas, apiksabanas, rivaroksabanas, dabigatranas, taip pat antitrombocitiniai vaistai, pavyzdžiui, aspirinas ar klopidogrelis. Šie vaistai yra būtini daugeliui pacientų, tačiau po galvos traumos jie gali padidinti kraujavimo riziką. Rizika taip pat didėja esant kraujo krešėjimo sutrikimams, mažam trombocitų kiekiui, kepenų ligoms.
Kiti rizikos veiksniai: vyresnis amžius, dažni kritimai, piktnaudžiavimas alkoholiu, epilepsija, demencija, ankstesnės galvos traumos, smegenų atrofija, kai kurios neurologinės ligos. Kūdikiams subduralinė hematoma gali atsirasti dėl stipraus supurtymo ar traumos; tokiais atvejais būtina skubi medicininė ir socialinė pagalba.
Subduralinė hematoma nustatoma vertinant simptomus, traumos aplinkybes, neurologinę būklę ir atliekant vaizdinius tyrimus. Gydytojas klausia, kada įvyko galvos trauma, ar buvo sąmonės netekimas, vėmimas, traukuliai, ar žmogus vartoja kraują skystinančius vaistus. Labai svarbu pasakyti net apie nedidelį kritimą, ypač jei simptomai atsirado po kelių dienų ar savaičių.
Apžiūros metu vertinama sąmonės būklė, kalba, vyzdžių reakcija į šviesą, rankų ir kojų jėga, jutimai, koordinacija, eisena. Skubios pagalbos skyriuje gali būti naudojama Glazgo komos skalė, padedanti įvertinti sąmonės sutrikimo sunkumą.
Pagrindinis tyrimas įtariant ūminę subduralinę hematomą yra galvos kompiuterinė tomografija be kontrasto. Tai greitas ir plačiai prieinamas tyrimas, leidžiantis pamatyti kraujo sankaupą, jos dydį, vietą, smegenų pasislinkimą, kaukolės lūžius ir kitus sužalojimus. Ūminė hematoma kompiuterinėje tomografijoje dažniausiai matoma kaip pusmėnulio formos kraujo sankaupa šalia smegenų paviršiaus.
Magnetinio rezonanso tomografija gali būti naudinga, kai simptomai neaiškūs, kai įtariama lėtinė ar mažesnė subduralinė hematoma, arba kai reikia detaliau įvertinti smegenų audinį. Vis dėlto skubiais atvejais dažniausiai pirmiausia atliekama kompiuterinė tomografija, nes ji greitesnė.
Kraujo tyrimai padeda įvertinti bendrą būklę ir kraujavimo riziką. Dažnai atliekamas bendras kraujo tyrimas, trombocitų skaičius, krešėjimo rodikliai, tokie kaip tarptautinis normalizuotas santykis, aktyvinto dalinio tromboplastino laikas, protrombino laikas, taip pat elektrolitai, inkstų ir kepenų funkcijos rodikliai. Jei žmogus vartoja antikoaguliantus, gydytojui svarbu žinoti vaisto pavadinimą, paskutinės dozės laiką ir dozę.
Subduralinė hematoma gydoma atsižvelgiant į jos dydį, kraujavimo greitį, simptomus, paciento amžių, bendrą būklę ir vaistų vartojimą. Gydymo tikslas - sustabdyti kraujavimą, sumažinti spaudimą smegenims, apsaugoti smegenų funkciją ir išvengti komplikacijų.
Nedidelė subduralinė hematoma, nesukelianti reikšmingų simptomų ir nespaudžianti smegenų, kartais gali būti stebima ligoninėje. Tokiu atveju reguliariai vertinama neurologinė būklė, kartojama kompiuterinė tomografija, stebimas kraujospūdis, sąmonė, galvos skausmas, pykinimas, judesių jėga. Pacientui gali būti skiriami vaistai nuo skausmo, tačiau vengiama preparatų, kurie didina kraujavimo riziką, jei jų nerekomenduoja gydytojas.
Jei žmogus vartoja kraują skystinančius vaistus, gali prireikti laikinai juos nutraukti arba skirti vaistų, mažinančių jų poveikį. Tai daroma labai atsargiai, nes antikoaguliantai dažnai vartojami dėl svarbių priežasčių - prieširdžių virpėjimo, trombozių, dirbtinių širdies vožtuvų. Sprendimą priima gydytojų komanda, įvertinusi kraujavimo ir trombozės riziką.
Didesnė, simptomus sukelianti arba greitai didėjanti subduralinė hematoma dažnai gydoma chirurgiškai. Dažniausiai atliekamas kraujo pašalinimas per nedideles kaukolės angas. Lėtinės subduralinės hematomos atveju tai gali būti labai veiksminga procedūra: pašalinamas susikaupęs kraujas, kartais paliekamas drenas, kad likęs skystis galėtų nutekėti.
Sunkesniais atvejais gali prireikti kraniotomijos - didesnio kaukolės atvėrimo, kai pašalinama krešulių masė, sustabdomas kraujavimas ir sumažinamas spaudimas smegenims. Jei yra ryški smegenų edema ar gyvybei pavojingas spaudimas, gali būti taikomos intensyviosios terapijos priemonės: kvėpavimo palaikymas, intrakranijinio spaudimo kontrolė, kraujospūdžio reguliavimas, vaistai nuo traukulių.
Kai kuriems pacientams, ypač sergantiems lėtine pasikartojančia subduraline hematoma, gali būti svarstoma vidurinės dangalinės arterijos embolizacija. Tai intervencinė procedūra, kurios metu siekiama sumažinti kraujavimą maitinančių smulkių kraujagyslių aktyvumą ir mažinti atkryčio riziką. Ji tinka ne visiems, tačiau kai kuriose situacijose gali būti vertinga gydymo dalis.
Po gydymo svarbi reabilitacija. Jei buvo sutrikusi kalba, judesiai, pusiausvyra ar atmintis, gali prireikti kineziterapijos, ergoterapijos, logopedo, neuropsichologo pagalbos. Sveikimas priklauso nuo hematomos dydžio, gydymo laiko, paciento amžiaus ir gretutinių ligų. Dalis žmonių pasveiksta visiškai, kitiems gali likti neurologinių simptomų, todėl būtina laikytis gydytojo nurodymų ir atvykti į kontrolinius vizitus.
Į gydytoją reikia kreiptis po bet kokios galvos traumos, jei atsiranda nerimą keliančių simptomų. Skubi medicinos pagalba būtina, jei žmogus prarado sąmonę, yra mieguistas, sunkiai pažadinamas, sumišęs, vemia, skundžiasi stiprėjančiu galvos skausmu, jam prasideda traukuliai, sutrinka kalba, regėjimas, pusiausvyra arba nusilpsta viena kūno pusė.
Nedelskite kviesti greitosios medicinos pagalbos, jei po kritimo ar smūgio į galvą žmogus vartoja kraują skystinančius vaistus. Tokiais atvejais subduralinė hematoma gali vystytis net po iš pažiūros nedidelės traumos. Taip pat būtina kreiptis, jei sužalotas vyresnio amžiaus žmogus, kūdikis ar mažas vaikas, arba jei trauma įvyko dėl smurto.
Svarbi taisyklė: jei po galvos traumos žmogaus būklė ne gerėja, o blogėja, tai yra pavojingas ženklas. Net jei pirmą dieną viskas atrodė gerai, vėliau atsiradęs galvos skausmas, sumišimas, eisenos nestabilumas ar mieguistumas gali rodyti lėčiau besiformuojančią subduralinę hematomą. Geriau pasitikrinti per anksti, negu praleisti būklę, kurią reikia gydyti skubiai.
