Silikozė
Silikozė - tai profesinė plaučių liga, atsirandanti ilgą laiką įkvepiant kristalinio silicio dioksido dulkių. Šios dulkės pažeidžia plaučių audinį, sukelia randėjimą ir pamažu gali apsunkinti kvėpavimą. Liga dažnai vystosi lėtai, todėl ankstyvas rizikos atpažinimas ir profilaktiniai patikrinimai yra labai svarbūs.
Silikozė yra pneumokoniozės rūšis - tai reiškia, kad liga išsivysto dėl į plaučius patekusių mineralinių dulkių. Pagrindinė priežastis yra smulkios kristalinio silicio dioksido dalelės, kurios susidaro pjaunant, gręžiant, šlifuojant, smėliuojant ar kitaip apdirbant akmenį, betoną, granitą, kvarcą, keramiką ir panašias medžiagas.
Įkvėptos labai smulkios dalelės pasiekia giliausias plaučių dalis - alveoles. Ten imuninės ląstelės bando jas „suvalgyti“, tačiau silicio dioksidas yra chemiškai aktyvus ir gali pažeisti šias ląsteles. Dėl to prasideda uždegiminė reakcija, išsiskiria įvairios uždegimą skatinančios medžiagos, o laikui bėgant plaučių audinyje formuojasi randai - fibrozė.
Randėjantis plaučių audinys tampa mažiau elastingas. Plaučiams sunkiau išsiplėsti, sutrinka dujų apykaita, todėl organizmui ima trūkti deguonies, ypač fizinio krūvio metu. Kai kuriais atvejais silikozė progresuoja net ir nutraukus kontaktą su dulkėmis, nes uždegiminiai procesai plaučiuose jau būna įsibėgėję.
Pagal eigą silikozė gali būti kelių formų. Lėtinė silikozė paprastai atsiranda po 10-20 metų darbo dulkėtoje aplinkoje. Pagreitėjusi silikozė gali išsivystyti per 5-10 metų, kai dulkių koncentracija didesnė. Ūminė silikozė yra reta, bet labai sunki forma, atsirandanti po intensyvaus poveikio per kelis mėnesius ar kelerius metus.
- Ilgą laiką simptomų gali visai nebūti, todėl žmogus gali jaustis sveikas net tada, kai plaučiuose jau prasideda pakitimai.
- Pamažu atsirandantis dusulys fizinio krūvio metu, pavyzdžiui, lipant laiptais ar nešant sunkesnius daiktus.
- Sausas, užsitęsęs kosulys, kuris nepraeina kelias savaites ar mėnesius.
- Greitesnis nuovargis ir sumažėjusi fizinio krūvio tolerancija.
- Lengvas spaudimo ar diskomforto jausmas krūtinėje.
- Dusulys ima varginti ir atliekant įprastus kasdienius darbus, o vėliau - net ramybės metu.
- Kosulys gali tapti dažnesnis, kartais su skrepliais, ypač jei prisideda bronchitas ar kita kvėpavimo takų liga.
- Gali atsirasti švokštimas, pasunkėjęs kvėpavimas, oro trūkumo epizodai.
- Dėl sumažėjusio deguonies kiekio gali mėlti lūpos ar pirštų galiukai.
- Pažengusiais atvejais krenta svoris, silpnėja raumenys, žmogus tampa mažiau darbingas.
- Padidėjusi tuberkuliozės rizika, nes silicio dioksido dulkės silpnina plaučių imuninę apsaugą.
- Lėtinė obstrukcinė plaučių liga, ypač jei žmogus rūko.
- Plaučių hipertenzija ir dešiniosios širdies pusės apkrova dėl ilgalaikio deguonies trūkumo.
- Didesnė plaučių vėžio rizika, ypač esant ilgalaikiam dulkių poveikiui ir rūkymui.
- Kvėpavimo nepakankamumas pažengusios ligos atvejais.
Silikozę sukelia ne infekcija ir ne alergija, o ilgalaikis arba labai intensyvus kristalinio silicio dioksido dulkių įkvėpimas. Didžiausia rizika kyla žmonėms, dirbantiems statybose, kasyboje, tunelių kasime, akmens apdirbime, betono pjovime, smėliavimo darbuose, keramikos, stiklo, liejyklų ar dirbtinio akmens stalviršių gamyboje.
Riziką lemia keli veiksniai: dulkių koncentracija ore, dalelių dydis, darbo trukmė, vėdinimo kokybė ir asmeninių apsaugos priemonių naudojimas. Ypač pavojingos yra labai smulkios respirabilios dulkės, kurios nematomos plika akimi, tačiau patenka į giliausias plaučių dalis.
Svarbus rizikos veiksnys yra nepakankama darbo sauga: darbas be respiratoriaus, sausas pjovimas vietoje šlapio pjovimo, prasta vietinė ištraukiamoji ventiliacija, dulkių valymas suspaustu oru. Rūkymas silikozės tiesiogiai nesukelia, tačiau pablogina plaučių būklę, sustiprina dusulį ir didina komplikacijų riziką.
Genetinis polinkis gali turėti įtakos tam, kaip stipriai organizmas reaguoja į dulkes, tačiau pagrindinė sąlyga ligai atsirasti yra kenksmingas profesinis arba aplinkos poveikis. Dėl to silikozė laikoma iš esmės išvengiama liga, jei darbo vietoje tinkamai kontroliuojamos dulkės.
Silikozės diagnostika prasideda nuo išsamios darbo ir gyvenimo istorijos. Gydytojas klausia, kokį darbą žmogus dirbo, kiek metų turėjo kontaktą su dulkėmis, ar buvo naudojamos apsaugos priemonės, ar panašių ligų yra tarp bendradarbių. Ši informacija labai svarbi, nes ankstyvos silikozės simptomai gali būti menki arba nespecifiniai.
Atliekama fizinė apžiūra: įvertinamas kvėpavimas, klausomi plaučiai, matuojamas deguonies įsotinimas kraujyje pulsoksimetru. Tačiau ankstyvoje stadijoje apžiūra gali būti beveik normali.
Dažniausiai skiriami instrumentiniai tyrimai. Krūtinės ląstos rentgenograma gali parodyti smulkius mazgelius plaučiuose, dažniausiai viršutinėse plaučių dalyse, ir limfmazgių pakitimus. Kompiuterinė tomografija, ypač didelės skiriamosios gebos KT, yra jautresnis tyrimas - ji padeda tiksliau įvertinti plaučių fibrozę, mazgelius, pažengusius randėjimo plotus ir kitas galimas ligas.
Plaučių funkcijos tyrimai, tokie kaip spirometrija ir difuzijos tyrimas, parodo, kaip gerai plaučiai praleidžia orą ir perneša deguonį į kraują. Kraujo tyrimai gali būti atliekami bendrai būklei įvertinti, infekcijai ar kitoms ligoms atmesti. Jei yra įtarimas dėl tuberkuliozės, atliekami skreplių tyrimai, tuberkuliozės testai ir papildomi vaizdiniai tyrimai.
Kartais reikia diferencijuoti silikozę nuo sarkoidozės, tuberkuliozės, plaučių vėžio, kitų intersticinių plaučių ligų ar autoimuninių susirgimų. Retais atvejais, kai diagnozė neaiški, gali būti svarstoma bronchoskopija ar plaučių audinio biopsija.
Specifinio vaisto, kuris pašalintų silicio dioksido daleles iš plaučių ar visiškai panaikintų susidariusią fibrozę, šiuo metu nėra. Todėl svarbiausias gydymo tikslas - sustabdyti tolesnį dulkių poveikį, sulėtinti ligos progresavimą, palengvinti simptomus ir laiku gydyti komplikacijas.
Pirmas žingsnis yra nutraukti arba maksimaliai sumažinti kontaktą su silicio dioksido dulkėmis. Tai gali reikšti darbo sąlygų pakeitimą, perkėlimą į kitą darbo vietą, efektyvesnę ventiliaciją, šlapio pjovimo technologijas, dulkių surinkimo sistemas ir tinkamus respiratorius. Vien tik paprasta medicininė kaukė nuo respirabilių silicio dioksido dulkių neapsaugo.
Simptominiam gydymui gali būti skiriami bronchus plečiantys vaistai, jei yra kvėpavimo takų obstrukcija ar švokštimas. Jei trūksta deguonies, taikoma deguonies terapija. Labai svarbi plaučių reabilitacija - specialūs pratimai, kvėpavimo technikos, fizinio pajėgumo palaikymas ir mokymas, kaip saugiai didinti aktyvumą.
Infekcijos gydomos nedelsiant. Sergant silikoze rekomenduojama pasiskiepyti nuo gripo, pneumokokinės infekcijos ir kitų kvėpavimo takų infekcijų pagal gydytojo rekomendacijas. Jei nustatoma tuberkuliozė, būtinas pilnas specifinis gydymas. Rūkantiems žmonėms labai svarbu mesti rūkyti - tai vienas veiksmingiausių būdų sumažinti papildomą plaučių pažeidimą.
Pažengusiais atvejais, kai išsivysto sunkus kvėpavimo nepakankamumas, gali būti svarstoma plaučių transplantacija, tačiau tai taikoma tik atrinktiems pacientams specializuotuose centruose.
Į gydytoją verta kreiptis nelaukiant, jei dirbate ar anksčiau dirbote aplinkoje, kur galėjote įkvėpti akmens, betono, kvarco, smėlio, keramikos ar kitų silicio dioksido turinčių dulkių. Net jei jaučiatės gerai, profilaktiniai plaučių patikrinimai gali padėti pastebėti ligą anksti.
Būtina pasitarti su šeimos gydytoju ar pulmonologu, jei atsirado užsitęsęs kosulys, dusulys fizinio krūvio metu, spaudimas krūtinėje, nepaaiškinamas nuovargis ar sumažėjęs darbingumas. Ypač svarbu kreiptis, jei simptomai pamažu stiprėja arba kartojasi po kvėpavimo takų infekcijų.
Skubios medicinos pagalbos reikia, jei staiga labai pritrūksta oro, atsiranda krūtinės skausmas, mėlsta lūpos, sutrinka sąmonė, kosėjama krauju, pakyla aukšta temperatūra su stipriu silpnumu arba deguonies įsotinimas yra mažas. Tokie požymiai gali reikšti ūmią infekciją, plaučių emboliją, pneumotoraksą, sunkų kvėpavimo nepakankamumą ar kitą pavojingą būklę.
Jei silikozė jau diagnozuota, svarbu reguliariai lankytis pas gydytoją, atlikti plaučių funkcijos ir vaizdinius tyrimus pagal planą, saugotis infekcijų ir vengti bet kokio tolesnio dulkių poveikio.
