Prisitaikymo sutrikimas
Prisitaikymo sutrikimas - tai emocinė ar elgesio reakcija į aiškiai atpažįstamą streso šaltinį, pavyzdžiui, netektį, skyrybas, darbo praradimą ar rimtą ligą. Simptomai paprastai pasireiškia per tris mėnesius nuo stresoriaus poveikio pradžios ir, nors gali būti varginantys, dažniausiai praeina per šešis mėnesius, kai tik sumažėja stresas arba asmuo prisitaiko.
Prisitaikymo sutrikimas yra psichikos sveikatos būklė, kuri atsiranda kaip atsakas į konkretų gyvenimo įvykį ar pokytį, sukeliantį didelį stresą. Skirtingai nuo depresijos ar nerimo sutrikimų, prisitaikymo sutrikimo simptomai yra glaudžiai susiję su konkrečiu įvykiu ir paprastai nėra tokie intensyvūs ar ilgalaikiai. Ši reakcija gali pasireikšti įvairaus amžiaus žmonėms, tačiau dažniau stebima paaugliams ir vyresnio amžiaus asmenims. Stresoriai gali būti pavieniai (pvz., netektis) arba keli kartu (pvz., skyrybos ir persikraustymas).
- Liūdesys, verksmingumas ar beviltiškumo jausmas
- Nerimas, įtampa ar nervingumas
- Dirglumas, pykčio protrūkiai
- Sumažėjęs domėjimasis veikla, kuri anksčiau teikė malonumą
- Vengimas bendrauti su artimaisiais ar draugais
- Sunkumai atliekant kasdienes užduotis darbe ar mokykloje
- Miego sutrikimai (nemiga arba per didelis miego poreikis)
- Apetito pokyčiai (valgymo stoka arba persivalgymas)
Pagrindinė priežastis yra konkretus stresinis gyvenimo įvykis ar pokytis. Rizikos veiksniai, didinantys tikimybę susirgti prisitaikymo sutrikimu, apima: ankstesnius psichikos sveikatos sutrikimus (pvz., depresiją), silpną socialinę paramą, vaikystėje patirtas traumas, lėtinį stresą, konkuruojančius streso šaltinius, taip pat asmenybės bruožus, tokius kaip perfekcionizmas ar polinkis į nerimą. Nors genetika vaidina tam tikrą vaidmenį, svarbiausias veiksnys išlieka asmens gebėjimas įveikti stresą.
Prisitaikymo sutrikimo diagnozę nustato psichikos sveikatos specialistas (psichologas, psichiatras). Vertinimas apima: išsamų pokalbį apie simptomus, jų atsiradimo laiką ir ryšį su konkrečiu stresoriumi; simptomų trukmę (paprastai iki šešių mėnesių); įsitikinimą, kad simptomai nėra kitų sutrikimų (pvz., depresijos, potrauminio streso sutrikimo) dalis. Kartais gali būti naudojami klausimynai ar savęs vertinimo skalės, tačiau jie nėra vienintelis diagnostikos būdas.
Gydymas dažnai yra trumpalaikis ir orientuotas į streso valdymą bei įveikos įgūdžių stiprinimą. Pagrindiniai metodai: psichoterapija - ypač kognityvinė elgesio terapija (KET) arba palaikomoji psichoterapija, padedanti suprasti ir pakeisti reakciją į stresą; vaistai - antidepresantai ar nerimą mažinantys vaistai gali būti skiriami, kai simptomai yra sunkūs arba kartu su kitais sutrikimais; gyvensenos pokyčiai: reguliarus fizinis aktyvumas, sveika mityba, miego higiena, socialinė parama. Dauguma žmonių visiškai pasveiksta per kelis mėnesius, ypač jei gauna tinkamą pagalbą.
Kreiptis į gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą verta, kai: simptomai (liūdesys, nerimas, dirglumas) trunka ilgiau nei dvi savaites ir trukdo kasdienei veiklai; atsiranda minčių apie savižudybę ar savęs žalojimą; kartu pasireiškia stiprus nerimo priepuoliai, miego sutrikimai ar negalėjimas atlikti darbinių/akademinių pareigų; asmuo ima vartoti alkoholį ar narkotines medžiagas norėdamas numalšinti simptomus. Skubi pagalba būtina, jei kyla pavojus sau ar kitiems.
