Nekrozuojantis fasciitas
Nekrozuojantis fasciitas yra reta, bet labai pavojinga bakterinė infekcija, greitai pažeidžianti poodinius audinius ir fasciją - jungiamojo audinio sluoksnį, gaubiantį raumenis. Liga gali progresuoti per kelias valandas, todėl ankstyvas atpažinimas ir skubus gydymas gali išgelbėti gyvybę bei sumažinti audinių netekimo riziką.
Nekrozuojantis fasciitas - tai giliųjų minkštųjų audinių infekcija, kurios metu bakterijos sparčiai plinta fascijų plokštumomis ir sukelia audinių žūtį, vadinamą nekroze. Dažniausiai infekcija prasideda po odos pažeidimo: įpjovimo, nudegimo, įkandimo, operacijos žaizdos, injekcijos vietoje ar net po nedidelio nubrozdinimo, kuris iš pradžių gali atrodyti nereikšmingas.
Pagrindinė šios ligos grėsmė yra greitis. Bakterijos išskiria toksinus ir fermentus, kurie ardo audinius, pažeidžia smulkiąsias kraujagysles, sutrikdo kraujotaką ir silpnina vietinę imuninę apsaugą. Dėl to audiniai negauna deguonies, pradeda mirti, o infekcija gali patekti į kraują ir sukelti sepsį.
Nekrozuojantis fasciitas dažniausiai pažeidžia galūnes, pilvo sieną, tarpvietę ar sėdmenų sritį, tačiau gali išsivystyti bet kurioje kūno vietoje. Tarpvietės ir lytinių organų srities forma vadinama Fournier gangrena. Nors liga reta, ji laikoma neatidėliotina chirurgine būkle: vien antibiotikų paprastai nepakanka, nes nekrozuotuose audiniuose kraujotaka būna tokia prasta, kad vaistai jų nepasiekia pakankama koncentracija.
- Staigus, stiprus skausmas pažeistoje vietoje, dažnai daug intensyvesnis, nei būtų galima tikėtis pagal matomą odos vaizdą.
- Odos paraudimas, patinimas, šiluma ir didėjantis jautrumas.
- Karščiavimas, šaltkrėtis, bendras silpnumas, pykinimas ar bloga savijauta.
- Skausmo plitimas už matomai paraudusios ar patinusios zonos ribų.
- Greitas simptomų blogėjimas per kelias valandas.
- Odos spalvos pokyčiai: melsvumas, violetinės ar tamsios dėmės, pilkšvas atspalvis.
- Pūslelės, pūslės su kraujingu skysčiu, odos juodavimas ar audinių irimas.
- Nutirpimas pažeistoje vietoje - tai gali reikšti nervų ir audinių žūtį.
- Nemalonus kvapas iš žaizdos, pūlingos ar drumstos išskyros.
- Sumišimas, mieguistumas, dusulys, sumažėjęs šlapinimasis, žemas kraujospūdis - galimi sepsio požymiai.
Nekrozuojantį fasciitą gali sukelti įvairios bakterijos. Dažnai nustatomi A grupės streptokokai, Staphylococcus aureus, įskaitant meticilinui atsparų auksinį stafilokoką, taip pat žarnyno bakterijos, anaerobai ir mišrios bakterijų infekcijos. Kartais liga išsivysto po jūros vandens poveikio žaizdai, kai infekciją sukelia Vibrio rūšies bakterijos.
Infekcija paprastai patenka per pažeistą odą, tačiau aiškus pažeidimas ne visada matomas. Riziką didina cukrinis diabetas, periferinių kraujagyslių ligos, nutukimas, lėtinės kepenų ar inkstų ligos, imuninės sistemos slopinimas, onkologinės ligos, gydymas gliukokortikoidais ar chemoterapija, alkoholio vartojimo sutrikimas, intraveninių narkotikų vartojimas.
Didesnė rizika taip pat kyla po operacijų, traumų, gimdymo, vabzdžių ar gyvūnų įkandimų, nudegimų, pragulų, pūlinių ir kitų odos infekcijų. Vis dėlto svarbu žinoti: nekrozuojantis fasciitas gali pasireikšti ir iki tol sveikam žmogui.
Nekrozuojantis fasciitas diagnozuojamas remiantis klinikiniais požymiais, ligos eiga ir tyrimais. Gydytojui ypač svarbus stiprus skausmas, greitas būklės blogėjimas, odos spalvos pokyčiai, karščiavimas, apsinuodijimo požymiai ir rizikos veiksniai.
Atliekami kraujo tyrimai: bendras kraujo tyrimas, C reaktyvusis baltymas, prokalcitoninas, elektrolitai, kreatininas, kepenų rodikliai, gliukozė, krešėjimo rodikliai, laktatas. Jie padeda įvertinti uždegimo stiprumą, organų funkciją ir sepsio riziką. Imami kraujo pasėliai bei žaizdos ar audinių mėginiai bakterijoms nustatyti ir jautrumui antibiotikams įvertinti.
Vaizdiniai tyrimai gali padėti, bet neturi uždelsti gydymo. Gali būti atliekama kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tomografija ar echoskopija. Šie tyrimai gali parodyti dujas audiniuose, skysčių sankaupas, fascijų sustorėjimą ar išplitusį uždegimą. Vis dėlto galutinai diagnozę dažnai patvirtina chirurginis audinių įvertinimas operacijos metu: nekrozuoti audiniai būna pilkšvi, lengvai atsiskiria, kraujuoja menkai arba visai nekraujuoja.
Nekrozuojantis fasciitas gydomas ligoninėje, dažnai intensyviosios terapijos skyriuje. Tai neatidėliotina būklė, todėl gydymas pradedamas nelaukiant visų tyrimų atsakymų.
Svarbiausia gydymo dalis - skubi chirurginė operacija, kurios metu pašalinami negyvi ir užkrėsti audiniai. Kartais reikia kelių pakartotinių operacijų, nes infekcija gali plisti toliau. Sunkiais atvejais, siekiant išgelbėti gyvybę, gali prireikti plačios audinių rezekcijos ar net galūnės amputacijos.
Kartu skiriami plataus veikimo antibiotikai į veną, dažnai kelių vaistų derinys, veikiantis streptokokus, stafilokokus, gramneigiamas ir anaerobines bakterijas. Gavus pasėlių atsakymus, gydymas tikslinamas. Esant sepsiui, taikoma skysčių terapija, kraujospūdį palaikantys vaistai, deguonis ar dirbtinė plaučių ventiliacija, koreguojami elektrolitai ir gliukozė.
Kai kuriais atvejais gali būti svarstoma hiperbarinė deguonies terapija, tačiau ji nepakeičia chirurgijos ir antibiotikų. Vėlesniame etape svarbi žaizdų priežiūra, odos persodinimas, rekonstrukcinė chirurgija, kineziterapija, skausmo kontrolė ir psichologinė pagalba. Pasveikimas gali užtrukti ilgai, todėl pacientui ir šeimai svarbu gauti aiškų gydytojų komandos paaiškinimą bei nuoseklų palaikymą.
Į gydytoją reikia kreiptis nedelsiant, jei po žaizdos, įkandimo, operacijos, injekcijos ar odos infekcijos atsiranda greitai stiprėjantis skausmas, paraudimas, patinimas ar karščiavimas. Ypač pavojingas požymis - skausmas, kuris atrodo neproporcingai stiprus, palyginti su matomais odos pokyčiais.
Skubiai kvieskite greitąją pagalbą arba vykite į skubios pagalbos skyrių, jei oda pradeda mėlynuoti, violetuoti ar juoduoti, atsiranda pūslių, tirpimas, sumišimas, alpimas, dusulys, labai didelis silpnumas, šaltkrėtis, mažėja šlapimo kiekis arba krenta kraujospūdis.
Nekrozuojantis fasciitas nėra ta būklė, kurią saugu stebėti namuose ar gydyti vien tepalais. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo didesnė tikimybė išsaugoti gyvybę, organų funkciją ir kuo daugiau sveikų audinių.
