Lentigo
Lentigo - tai aiškiai ribota rusva, ruda ar juodai ruda pigmentinė dėmė odoje arba gleivinėje, atsirandanti dėl padidėjusio melanino kiekio ir melanocitų aktyvumo. Dažniausiai Lentigo yra gerybinis pakitimas, tačiau kai kurios dėmės gali būti panašios į ankstyvus odos vėžio požymius, todėl svarbu mokėti atpažinti įtartinus pokyčius. Tinkama odos apsauga nuo saulės ir laiku atlikta dermatologo apžiūra padeda išvengti nereikalingo nerimo ir pavėluotos diagnostikos.
Lentigo yra plokščia pigmentinė dėmė, kuri paprastai būna apvali arba ovali, aiškių ribų ir vienodos spalvos. Ji susidaro tada, kai tam tikroje odos vietoje padaugėja melanino - pigmento, suteikiančio odai, plaukams ir akims spalvą. Skirtingai nuo strazdanų, Lentigo dažnai neišnyksta žiemą ir gali išlikti daugelį metų.
Dažniausiai Lentigo pažeidžia odą, ypač vietas, kurios nuolat gauna ultravioletinių spindulių: veidą, plaštakas, dilbius, pečius, viršutinę nugaros dalį. Kartais Lentigo gali atsirasti ir ant lūpų, burnos gleivinėje, lytinių organų srityje ar po nagais. Tokios lokalizacijos pakitimai nebūtinai yra pavojingi, bet juos verta įvertinti atidžiau.
Svarbu suprasti, kad Lentigo nėra tas pats, kas apgamas. Apgamas dažniausiai yra melanocitų sankaupa, o Lentigo labiau susijęs su pigmento padidėjimu ir melanocitų aktyvumu paviršiniuose odos sluoksniuose. Vis dėlto plika akimi kai kurie pigmentiniai odos pakitimai gali būti panašūs vieni į kitus, todėl galutinai juos atskirti padeda dermatoskopija - odos apžiūra specialiu prietaisu.
Dažniausios Lentigo formos yra paprastasis Lentigo, kuris gali atsirasti vaikystėje ar jaunystėje, ir saulinis Lentigo, dažniausiai susijęs su ilgalaikiu saulės poveikiu bei odos senėjimu. Saulinis Lentigo dar vadinamas „amžiaus dėmėmis“ arba „saulės dėmėmis“, nors jos gali atsirasti ir jaunesniems žmonėms, ypač jei oda dažnai degė saulėje ar buvo naudojami soliariumai.
Pats Lentigo paprastai nesukelia skausmo, niežėjimo ar kitų nemalonių pojūčių. Mediciniškai svarbiausia yra įsitikinti, kad tai tikrai gerybinė pigmentinė dėmė, o ne melanoma, lentigo maligna ar kitas odos navikas.
- Plokščia, neiškilusi arba labai nežymiai iškilusi pigmentinė dėmė.
- Spalva gali būti šviesiai ruda, tamsiai ruda, pilkšvai ruda ar beveik juoda.
- Dėmė dažniausiai yra aiškių ribų, apvali, ovali arba netaisyklingesnės, bet stabilios formos.
- Dydis gali svyruoti nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų.
- Pakitimas paprastai neskauda, nekraujuoja, nešlapiuoja ir neniežti.
- Dėmė išlieka ilgai ir savaime dažniausiai neišnyksta.
- Dažniausiai atsiranda saulės veikiamose vietose - ant veido, kaktos, skruostų, nosies, plaštakų, dilbių, pečių.
- Gali būti kelios ar daug dėmių, kurios ilgainiui tampa ryškesnės.
- Dažniau pasitaiko vyresniame amžiuje, tačiau gali atsirasti ir jauniems žmonėms po intensyvaus ultravioletinių spindulių poveikio.
- Dėmės gali patamsėti vasarą ar po ilgesnio buvimo saulėje.
- Dėmė greitai didėja arba per kelias savaites ar mėnesius akivaizdžiai keičiasi.
- Atsiranda spalvų įvairovė vienoje dėmėje - juoda, pilka, rausva, melsva ar balta spalva.
- Ribos tampa nelygios, išsiliejusios, dantytos.
- Dėmė pradeda kraujuoti, šlapiuoti, pleiskanoti, skaudėti ar stipriai niežėti.
- Atsiranda naujas tamsus pakitimas po nagu arba gleivinėje.
- Vienas pakitimas atrodo akivaizdžiai kitaip nei visi kiti ant kūno esantys odos dariniai.
Lentigo atsiranda dėl melanino gamybos ir pasiskirstymo pokyčių odoje. Pagrindinį vaidmenį atlieka melanocitai - ląstelės, gaminančios pigmentą. Kai kuriose vietose jie tampa aktyvesni arba jų lokaliai padaugėja, todėl susiformuoja tamsesnė dėmė.
Svarbiausias saulinio Lentigo rizikos veiksnys yra ultravioletinė spinduliuotė. Kuo daugiau oda per gyvenimą patyrė saulės poveikio, nudegimų ar soliariumo spindulių, tuo didesnė tikimybė, kad atsiras pigmentinių dėmių. Tai ypač aktualu šviesios odos žmonėms, kurie greitai nudega ir sunkiau įdega.
Riziką didina ir amžius. Bėgant metams oda kaupia ultravioletinių spindulių sukeltus pažeidimus, todėl saulinis Lentigo dažniau pastebimas vyresniems nei 40-50 metų žmonėms. Vis dėlto amžius nėra vienintelė priežastis - jauniems žmonėms Lentigo gali atsirasti po intensyvaus deginimosi, kelionių į saulėtus kraštus ar dažno soliariumų naudojimo.
Kai kurios Lentigo formos gali būti susijusios su genetiniu polinkiu. Retais atvejais daugybiniai Lentigo pakitimai gali būti tam tikrų paveldimų sindromų dalis, pavyzdžiui, Peutz-Jeghers sindromo, Carney komplekso ar kitų būklių. Tokiais atvejais pigmentinės dėmės dažnai atsiranda ne tik odoje, bet ir ant lūpų, burnos gleivinėje, aplink akis ar lytinių organų srityje, o kartu gali būti kitų sveikatos požymių.
Lentigo gali atsirasti ir po tam tikrų gydymo metodų ar odos pažeidimų. Pavyzdžiui, pigmentiniai pakitimai gali išryškėti po fototerapijos, kai kurių vaistų, lėtinio odos dirginimo ar uždegimo. Hormoniniai pokyčiai nėra pagrindinė Lentigo priežastis, tačiau jie gali turėti įtakos bendrai odos pigmentacijai.
Svarbu pabrėžti: Lentigo nėra užkrečiamas. Juo negalima užsikrėsti liečiant odą, naudojantis tais pačiais rankšluosčiais ar būnant šalia žmogaus, turinčio pigmentinių dėmių.
Lentigo diagnostika prasideda nuo gydytojo dermatologo apžiūros. Gydytojas įvertina dėmės dydį, spalvą, ribas, formą, lokalizaciją, paciento amžių, saulės poveikio istoriją ir tai, ar pakitimas keitėsi laikui bėgant. Labai naudinga, jei pacientas gali pasakyti, kada dėmė atsirado, ar ji didėjo, ar kraujavo, niežėjo, keitė spalvą.
Pagrindinis tyrimas yra dermatoskopija. Tai neinvazinis, neskausmingas tyrimas, kurio metu oda apžiūrima specialiu optiniu prietaisu - dermatoskopu. Jis leidžia pamatyti pigmento pasiskirstymą, struktūras ir požymius, kurių plika akimi nematyti. Dermatoskopija padeda atskirti Lentigo nuo apgamo, seborėjinės keratozės, po uždegimo likusios pigmentacijos, aktininės keratozės, lentigo maligna ir melanomos.
Jeigu pakitimas atrodo tipiškas ir gerybinis, papildomų tyrimų dažniausiai nereikia. Gydytojas gali rekomenduoti stebėjimą, fotografavimą arba pakartotinę apžiūrą po kelių mėnesių, ypač jei dėmė nauja ar pacientas turi daug pigmentinių darinių.
Jeigu kyla įtarimas dėl piktybinio proceso, atliekama biopsija arba visas pakitimas pašalinamas chirurgiškai ir siunčiamas histologiniam tyrimui. Histologinis tyrimas yra tiksliausias būdas nustatyti, kokios ląstelės sudaro pakitimą ir ar nėra vėžinių požymių.
Kraujo tyrimai, kompiuterinė tomografija ar magnetinio rezonanso tomografija įprastam Lentigo nustatyti nereikalingi. Jie gali būti svarstomi tik tada, kai įtariamas platesnis genetinis sindromas, sisteminė liga arba jau diagnozuotas piktybinis odos navikas, kuriam reikia išsamesnio ištyrimo.
Gerybinis Lentigo medicininio gydymo dažniausiai nereikalauja. Jei dermatologas patvirtina, kad pakitimas nepavojingas, galima jį tiesiog stebėti. Vis dėlto daugelis žmonių kreipiasi dėl estetinių priežasčių, ypač kai dėmės yra ant veido ar plaštakų.
Svarbiausia priemonė yra apsauga nuo ultravioletinių spindulių. Kasdienis plataus spektro apsauginio kremo nuo saulės naudojimas, kurio SPF yra 30 ar didesnis, padeda išvengti naujų dėmių ir mažina esamų ryškėjimą. Reikėtų tepti pakankamą kiekį priemonės, ją atnaujinti kas kelias valandas būnant lauke, dėvėti kepurę, akinius nuo saulės, drabužius ilgomis rankovėmis ir vengti tiesioginės saulės vidurdienį. Soliariumų reikėtų atsisakyti.
Estetiniam Lentigo šviesinimui gali būti taikomos vietinės priemonės. Dermatologas gali rekomenduoti preparatus su retinoidais, azelaino rūgštimi, kojine rūgštimi, vitaminu C, niacinamidu ar kitomis pigmentaciją veikiančiomis medžiagomis. Kai kuriose šalyse naudojami hidrochinono preparatai, tačiau jie turi būti vartojami atsargiai ir tik gydytojui prižiūrint, nes netinkamas naudojimas gali sudirginti odą ar sukelti nepageidaujamą pigmentacijos pokytį.
Procedūrinis gydymas gali būti veiksmingesnis, bet jį turi atlikti patyręs specialistas. Galimi metodai:
- lazerinis gydymas, nukreiptas į pigmentą;
- intensyvios pulsinės šviesos procedūros;
- krioterapija, kai dėmė trumpai paveikiama šalčiu;
- cheminiai šveitimai;
- frakcinės odos atnaujinimo procedūros.
Kiekvienas metodas turi privalumų ir rizikų. Po procedūrų gali atsirasti paraudimas, šašeliai, laikinas patamsėjimas ar pašviesėjimas, o tamsesnės odos žmonėms didesnė po uždegimo atsirandančios hiperpigmentacijos rizika. Todėl gydymo būdas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į odos tipą, dėmės pobūdį, vietą ir paciento lūkesčius.
Jeigu kyla įtarimas, kad pakitimas nėra paprastas Lentigo, estetinės procedūros neturėtų būti atliekamos tol, kol neatliktas dermatologinis įvertinimas. Įtartino pakitimo šalinimas lazeriu ar šviesinimas kremais gali atidėti melanomos diagnostiką.
Į gydytoją dermatologą verta kreiptis, jei atsirado nauja pigmentinė dėmė ir nesate tikri, kas tai yra, ypač jei jums daugiau nei 40 metų, turite šviesią odą, daug apgamų, anksčiau stipriai nudegdavote saulėje arba šeimoje buvo melanomos atvejų.
Skubiau pasikonsultuokite, jei pastebite bet kurį iš šių požymių:
- dėmė greitai didėja arba keičia formą;
- spalva tampa nevienoda, atsiranda juodų, pilkų, melsvų, rausvų ar baltų plotų;
- ribos tampa nelygios, išsiliejusios ar dantytos;
- pakitimas pradeda kraujuoti, šlapiuoti, opėti, skaudėti ar nuolat niežėti;
- dėmė atsiranda po nagu, ant lūpos, burnos gleivinėje, lytinių organų srityje ar akies aplinkoje;
- vienas pakitimas atrodo visiškai kitaip nei kiti jūsų odos dariniai;
- po anksčiau gydyto ar šalinto pakitimo vietoje vėl atsiranda tamsi dėmė.
Jei abejojate, geriau pasitikrinti anksčiau. Dermatologo apžiūra dažnai yra greita ir neskausminga, o ankstyvas įtartinų odos pakitimų nustatymas gali būti labai svarbus. Net jei paaiškėja, kad tai tik gerybinis Lentigo, jūs gaunate aiškumą ir individualias rekomendacijas, kaip saugoti odą ateityje.
