Lateralinis epikondilitas
Lateralinis epikondilitas, dažnai vadinamas tenisininko alkūne, yra skausminga būklė, kai sudirginamos ar pažeidžiamos dilbio tiesiamųjų raumenų sausgyslės ties išorine alkūnės puse. Nors pavadinimas siejamas su tenisu, daug dažniau ši problema atsiranda dėl pasikartojančių kasdienių ar darbo judesių. Laiku atpažinus simptomus ir sumažinus apkrovą, dauguma žmonių pasveiksta be operacijos.
Lateralinis epikondilitas yra dilbio tiesiamųjų raumenų sausgyslių prisitvirtinimo vietos prie žastikaulio išorinio antkrumplio pažeidimas. Ši vieta yra išorinėje alkūnės pusėje. Dažniausiai nukenčia sausgyslė, susijusi su riešo tiesimu ir pirštų judesiais.
Nors terminas „epikondilitas“ pažodžiui reiškia uždegimą, šiuolaikinėje medicinoje ši būklė dažniau laikoma sausgyslės perkrovos ir degeneracijos procesu. Tai reiškia, kad sausgyslėje atsiranda mikropažeidimų, sutrinka jos gijimas, ji tampa jautresnė apkrovai. Todėl skausmas gali varginti ne tik sportuojant, bet ir atliekant paprastus veiksmus: keliant puodelį, spaudžiant ranką, sukant durų rankeną ar dirbant kompiuterio pele.
Lateralinis epikondilitas nėra pavojingas gyvybei, tačiau gali labai apriboti darbingumą, sportą ir kasdienę veiklą. Negydomas ar nuolat ignoruojamas jis gali užsitęsti mėnesius.
- Skausmas išorinėje alkūnės pusėje, dažnai tiksliai ties kauliniu iškilimu.
- Skausmo plitimas į dilbį, kartais iki riešo.
- Skausmas stiprėja keliant daiktus delnu žemyn, spaudžiant ranką ar suimant daiktus.
- Sumažėjusi plaštakos sugriebimo jėga.
- Nemalonus pojūtis dirbant atsuktuvu, peiliu, žirklėmis, kompiuterio pele ar sportuojant rakete.
- Sunku pakelti puodelį, arbatinuką ar pirkinių maišelį.
- Skausmingas riešo tiesimas prieš pasipriešinimą.
- Jautrumas spaudžiant išorinę alkūnės pusę.
- Ryškesnis skausmas po darbo ar treniruotės, kartais ir kitą dieną.
- Paprastai nėra tirpimo ar dilgčiojimo; jei jie atsiranda, reikia įvertinti ir nervų pažeidimo galimybę.
Dažniausia priežastis - pasikartojanti dilbio raumenų ir sausgyslių apkrova. Sausgyslė nespėja prisitaikyti prie krūvio, joje atsiranda smulkių įplyšimų, sutrinka kolageno skaidulų struktūra ir prasideda lėtinis skausmo ciklas.
Riziką didina:
- pasikartojantys riešo tiesimo, sukimo ir stipraus sugriebimo judesiai;
- darbas su įrankiais: atsuktuvais, grąžtais, plaktukais, žirklėmis;
- ilgas darbas kompiuteriu netaisyklingoje padėtyje;
- tenisas, padelis, badmintonas, sunkumų kilnojimas ar kitos sporto šakos su pakartotiniais smūgiais ir sugriebimu;
- staigus krūvio padidėjimas po pertraukos;
- 35-55 metų amžius, kai sausgyslės natūraliai prasčiau atsistato;
- rūkymas, prastesnė bendra audinių kraujotaka, nepakankamas poilsis;
- netinkama sporto technika ar per sunkus, netinkamai parinktas įrankis arba raketė.
Kartais lateralinis epikondilitas prasideda po vieno intensyvaus krūvio, bet dažniau jis vystosi palaipsniui.
Diagnozė dažniausiai nustatoma pagal paciento nusiskundimus ir gydytojo apžiūrą. Gydytojas klausia, kada prasidėjo skausmas, kokie judesiai jį provokuoja, koks darbas ar sportas galėjo turėti įtakos.
Apžiūros metu vertinama:
- skausminga vieta ties išoriniu alkūnės antkrumpliu;
- riešo ir pirštų tiesimo jėga;
- skausmas tiesiant riešą prieš pasipriešinimą;
- alkūnės, riešo ir peties judesių amplitudė;
- ar nėra nervų spaudimo požymių, tirpimo, raumenų silpnumo.
Papildomi tyrimai ne visada būtini. Jei simptomai netipiški, užsitęsę arba įtariama kita liga, gali būti atliekamas alkūnės ultragarsinis tyrimas, rentgenograma, magnetinio rezonanso tomografija. Kraujo tyrimai paprastai nereikalingi, nebent gydytojas įtaria uždegiminę reumatinę ligą, infekciją ar kitą sisteminę priežastį.
Pagrindinis gydymo tikslas - sumažinti skausmą, atkurti sausgyslės atsparumą krūviui ir padėti žmogui saugiai grįžti prie įprastos veiklos. Dažniausiai taikomas konservatyvus gydymas.
Svarbiausios priemonės:
- laikinas provokuojančių judesių sumažinimas, bet ne visiškas rankos nejudinimas;
- darbo vietos ir įrankių pritaikymas, dažnesnės pertraukos;
- šaltis po krūvio, jei skausmas paūmėja;
- nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo trumpam laikui, jei juos galima vartoti saugiai;
- fizioterapija ir kineziterapija, ypač ekscentriniai dilbio raumenų pratimai;
- tempimo, jėgos ir koordinacijos pratimai, atliekami palaipsniui;
- alkūnės įtvaras arba speciali juosta dilbiui, galinti sumažinti apkrovą sausgyslės prisitvirtinimo vietoje.
Jei skausmas nepraeina, gydytojas gali svarstyti injekcijas. Kortikosteroidų injekcijos kartais greitai sumažina skausmą, tačiau jų poveikis gali būti laikinas, o kartojamos injekcijos ne visada naudingos sausgyslei. Kai kuriais atvejais aptariamos trombocitais praturtintos plazmos injekcijos, nors jų veiksmingumas gali skirtis. Operacija svarstoma retai - dažniausiai tik tada, kai tinkamas konservatyvus gydymas nepadeda 6-12 mėnesių.
Į gydytoją verta kreiptis, jei alkūnės skausmas trunka ilgiau nei 1-2 savaites, kartojasi po krūvio, trukdo dirbti ar silpnina plaštakos sugriebimą. Ankstyva konsultacija padeda išvengti lėtinio skausmo ir greičiau parinkti tinkamus pratimus.
Skubiau kreipkitės, jei:
- skausmas atsirado po traumos, kritimo ar stipraus smūgio;
- alkūnė patino, paraudo, tapo karšta;
- pakilo temperatūra;
- negalite pilnai pajudinti alkūnės ar riešo;
- atsirado rankos tirpimas, dilgčiojimas, ryškus silpnumas;
- skausmas stiprėja naktį arba nepraeina ramybėje;
- yra įtarimas dėl kaulo lūžio, infekcijos ar nervo pažeidimo.
Jei dirbate fizinį darbą ar sportuojate, nelaukite, kol skausmas taps nuolatinis. Dažnai nedideli krūvio, technikos ir pratimų pakeitimai duoda didelį rezultatą.
