Hidradenitas
Hidradenitas yra lėtinė uždegiminė odos liga, dažniausiai pasireiškianti skausmingais mazgais, pūliniais ir randėjimu pažastyse, kirkšnyse, po krūtimis ar kitose odos raukšlių vietose. Nors ši liga gali būti labai nemaloni ir paveikti savijautą, ji nėra nešvaros požymis ir nėra paprasta infekcija. Laiku atpažintas hidradenitas gali būti valdomas: gydymas padeda sumažinti paūmėjimus, skausmą ir randų susidarymą.
Hidradenitas, dažnai vadinamas pūlingu hidradenitu, yra ilgalaikė odos uždegimo liga, kuri prasideda ne nuo prakaito liaukų, kaip anksčiau manyta, o dažniausiai nuo plauko folikulo užsikimšimo ir uždegimo. Kai folikulas užsikemša, jo sienelė gali plyšti, o į aplinkinius audinius patenka keratino, bakterijų ir uždegimą skatinančių medžiagų. Organizmas į tai reaguoja stipriu uždegimu, todėl atsiranda skausmingi gumbai, pūliniai, kartais - gilūs kanalėliai po oda ir randai. Hidradenitas dažniausiai pažeidžia vietas, kur oda trinasi į odą ir kur yra daugiau apokrininių prakaito liaukų: pažastis, kirkšnis, sėdmenų sritį, tarpvietę, vidines šlaunų puses, odą po krūtimis. Rečiau pažeidžiamos kitos sritys. Liga dažniausiai prasideda po brendimo, gali tęstis daug metų ir pasireikšti paūmėjimų bei pagerėjimų periodais. Svarbu suprasti, kad hidradenitas nėra prastos higienos pasekmė. Per dažnas prausimasis, stiprūs dezinfektantai ar agresyvūs odos šveitikliai gali net pabloginti būklę, nes papildomai dirgina odą. Liga taip pat nėra paprastai užkrečiama kitiems žmonėms. Nors pūliniuose kartais randama bakterijų, jos dažniausiai yra uždegimo pasekmė, o ne pagrindinė ligos priežastis. Hidradenitas gali būti lengvas, kai atsiranda pavieniai skausmingi mazgeliai, arba sunkesnis, kai formuojasi pasikartojantys pūliniai, fistulės, randai ir nuolatinis išskyrų tekėjimas. Dėl skausmo, nemalonaus kvapo, aprangos ribojimų ir baimės dėl paūmėjimų ši liga gali paveikti emocinę savijautą, miegą, darbą, intymų gyvenimą ir pasitikėjimą savimi. Todėl gydant svarbu vertinti ne tik odos pažeidimus, bet ir bendrą žmogaus gyvenimo kokybę.
- Skausmingi, gilesni po oda esantys mazgeliai pažastyse, kirkšnyse, po krūtimis, sėdmenų ar tarpvietės srityje.
- Odos jautrumas, tempimas, deginimas ar niežėjimas prieš atsirandant matomam guzeliui.
- Pasikartojantys spuogus ar furunkulus primenantys pažeidimai tose pačiose vietose.
- Paraudimas ir patinimas odos raukšlėse, ypač po trinties, prakaitavimo ar menstruacijų metu.
- Vienas ar keli skausmingi gumbeliai, kurie gali sumažėti savaime, bet po kurio laiko vėl pasikartoja.
- Pūliniai, kurie didėja, tampa labai skausmingi ir gali pratrūkti.
- Pūlingos, kruvinos ar nemalonaus kvapo išskyros iš odos pažeidimų.
- Sunku judėti, kelti ranką, vaikščioti, sėdėti ar sportuoti dėl skausmo pažeistoje vietoje.
- Keli vienu metu atsiradę uždegiminiai židiniai, kartais susijungiantys tarpusavyje.
- Odos šiluma, patinimas ir jautrumas aplink pažeistą sritį.
- Randai, odos sustorėjimas, įdubimai ar nelygumai buvusių uždegimų vietose.
- Po oda susiformavę kanalėliai, dar vadinami sinusiniais takais, iš kurių gali nuolat ar periodiškai tekėti išskyros.
- Judesių ribojimas dėl skausmingos, randėjančios odos, ypač pažastyse ar kirkšnyse.
- Nuolatinis diskomfortas, nerimas dėl kvapo ar dėmių ant drabužių.
- Emocinis nuovargis, socialinis atsitraukimas, gėdos jausmas ar prislėgta nuotaika.
Tiksli priežastis, kodėl išsivysto hidradenitas, nėra viena. Tai daug veiksnių apimanti liga, kurioje svarbų vaidmenį turi imuninės sistemos reakcija, plauko folikulo užsikimšimas, genetinis polinkis, hormonai ir aplinkos veiksniai. Ligos esmė - pernelyg aktyvus uždegiminis atsakas odoje. Užsikimšus plauko folikului, prasideda uždegimas, kuris gali kartotis ir plėstis į gilesnius audinius. Kai kuriems žmonėms yra paveldimas polinkis: jei šeimoje buvo sergančių hidradenitu, rizika susirgti yra didesnė. Hormonai taip pat gali turėti įtakos, nes liga dažnai prasideda po brendimo, o kai kurioms moterims paūmėja prieš menstruacijas. Rūkymas yra vienas stipriausių žinomų rizikos veiksnių. Nikotinas ir kitos tabako medžiagos gali skatinti plauko folikulų užsikimšimą, keisti imuninį atsaką ir bloginti gijimą. Antsvoris ar nutukimas taip pat didina paūmėjimų tikimybę, nes odos raukšlėse daugiau trinties, šilumos ir prakaitavimo, o riebalinis audinys gali palaikyti lėtinį uždegimą. Riziką didina ir mechaninis dirginimas: aptempti drabužiai, šiurkščios siūlės, dažnas odos trynimas, agresyvus skutimas. Hidradenitas dažniau siejamas su kai kuriomis kitomis būklėmis, pavyzdžiui, akne, metaboliniu sindromu, policistinių kiaušidžių sindromu, uždegiminėmis žarnyno ligomis, depresija. Vis dėlto svarbu pabrėžti: žmogus nesuserga hidradenitu dėl to, kad nepakankamai prausiasi. Per stiprus odos dezinfekavimas ar bandymas spausti pūlinius dažnai tik pablogina uždegimą.
Hidradenitas dažniausiai nustatomas gydytojui dermatovenerologui arba šeimos gydytojui įvertinus odos vaizdą, pažeidimų vietas ir ligos pasikartojimą. Diagnozei labai svarbūs trys dalykai: būdingi skausmingi mazgai, pūliniai ar randai; tipinės vietos, tokios kaip pažastys, kirkšnys, sėdmenys, tarpvietė ar oda po krūtimis; pasikartojanti eiga. Gydytojas paprastai paklausia, kada prasidėjo simptomai, kaip dažnai jie kartojasi, ar būna išskyrų, ar šeimoje yra panašių atvejų, ar rūkote, ar paūmėjimai susiję su menstruacijomis, prakaitavimu, stresu ar drabužių trintimi. Apžiūros metu įvertinamas uždegimo aktyvumas, randai, fistulės, pažeistų sričių skaičius. Dažnai taikoma Hurley stadijų klasifikacija: lengvesniais atvejais būna pavieniai pūliniai be randinių kanalų, vidutinio sunkumo atvejais - pasikartojantys pažeidimai su kanalėliais ir randais, sunkiais atvejais - plačios, tarpusavyje susijusios pažeidimų zonos. Papildomi tyrimai atliekami ne visada, bet jie gali būti naudingi. Jei yra daug pūlingų išskyrų, karščiavimas ar įtariama antrinė infekcija, gali būti imamas pasėlis bakterijoms nustatyti ir jautrumui antibiotikams įvertinti. Kraujo tyrimai, tokie kaip bendras kraujo tyrimas, C reaktyvusis baltymas, gliukozė, lipidograma, gali padėti įvertinti uždegimą ir susijusius rizikos veiksnius. Esant giliems kanalams ar planuojant operacinį gydymą, gali būti atliekamas minkštųjų audinių ultragarsinis tyrimas. Magnetinio rezonanso tomografija dažniau reikalinga sudėtingiems tarpvietės ar sėdmenų pažeidimams, kai reikia atskirti hidradenitą nuo kitų ligų ar įvertinti fistulių išplitimą. Odos biopsija reikalinga retai, dažniausiai tada, kai diagnozė neaiški arba reikia atmesti kitas odos ligas.
Hidradenito gydymas parenkamas pagal ligos sunkumą, pažeidimų vietą, paūmėjimų dažnį, skausmą ir žmogaus kasdienio gyvenimo apribojimus. Tikslas - sumažinti uždegimą, skausmą, paūmėjimų skaičių, sustabdyti naujų randų ir kanalėlių formavimąsi. Vieno universalaus gydymo nėra, todėl dažnai derinami keli metodai. Lengvesniais atvejais gali būti skiriami vietiniai vaistai, pavyzdžiui, antibiotikų tirpalai ar geliai, dažniausiai klindamicinas, taip pat švelnūs antiseptiniai prausikliai. Jie padeda sumažinti bakterijų kiekį odoje ir uždegimą, tačiau odos nereikėtų šveisti ar dirginti. Skausmingam paūmėjimui gydytojas gali skirti priešuždegiminių vaistų nuo skausmo, kartais - trumpalaikį vietinį gydymą kortikosteroidų injekcija į uždegiminį mazgą. Jei pažeidimai kartojasi arba yra labiau išplitę, skiriami geriamieji antibiotikai, dažnai tetraciklinų grupės vaistai. Kai kuriais atvejais taikomi deriniai, pavyzdžiui, klindamicinas su rifampicinu, tačiau toks gydymas turi būti prižiūrimas gydytojo dėl galimų šalutinių poveikių ir sąveikų su kitais vaistais. Moterims, kurių simptomai susiję su hormoniniais svyravimais, gali būti svarstomas hormoninis gydymas, pavyzdžiui, tam tikros kontraceptinės tabletės ar antiandrogeniniai vaistai. Vidutinio sunkumo ir sunkiam hidradenitui gydyti gali būti skiriami biologiniai vaistai, veikiantys konkrečias imuninės sistemos uždegimo grandis. Vienas geriausiai žinomų yra adalimumabas; kai kuriais atvejais gali būti svarstomi ir kiti biologiniai ar imunomoduliuojantys gydymo būdai. Tokį gydymą skiria ir stebi specialistas, prieš tai įvertinęs infekcijų riziką ir atlikęs reikalingus tyrimus. Chirurginis gydymas reikalingas tada, kai susiformuoja nuolatiniai kanalai, randai ar pasikartojantys pūliniai. Vien tik pūlinio prapjovimas gali greitai sumažinti skausmą, bet dažnai neišsprendžia ligos ilgam. Ilgalaikiam rezultatui gali būti taikomas kanalų atvėrimas, pažeistos odos pašalinimas, lazerinis gydymas, plaukų šalinimas lazeriu. Gydymo sėkmei labai svarbūs ir kasdieniai įpročiai: mesti rūkyti, palaipsniui mažinti kūno svorį, jei yra antsvorio, rinktis laisvesnius, orui laidžius drabužius, vengti odos trinties, nebespausti mazgų, naudoti švelnias prausimosi priemones. Reikėtų nepamiršti ir emocinės sveikatos - jei liga kelia gėdą, nerimą ar depresijos požymius, verta apie tai pasakyti gydytojui. Tai yra gydymo dalis, o ne silpnumas.
Į gydytoją verta kreiptis, jei skausmingi mazgai ar pūliniai odos raukšlėse kartojasi, ypač jei jie atsiranda tose pačiose vietose. Kuo anksčiau nustatomas hidradenitas, tuo didesnė tikimybė pristabdyti randėjimą ir išvengti gilesnių kanalėlių susidarymo. Dermatovenerologo konsultacija ypač svarbi, jei pažeidimai trukdo vaikščioti, sėdėti, kelti ranką, sportuoti ar miegoti; jei iš žaizdelių teka pūliai ar kraujingos išskyros; jei lieka randai; jei simptomai kartojasi kelis kartus per metus. Skubiau kreipkitės į medikus, jei atsiranda karščiavimas, šaltkrėtis, sparčiai plintantis paraudimas, didėjantis patinimas, labai stiprus skausmas, raudonos juostos odoje, silpnumas ar svaigimas. Tai gali rodyti plintančią infekciją, kuriai reikia greito gydymo. Nedelskite ir tada, jei pūlinys yra tarpvietės, lytinių organų ar išangės srityje, jei sergate cukriniu diabetu, vartojate imunitetą slopinančius vaistus, esate nėščia arba jūsų imuninė sistema nusilpusi. Namuose nereikėtų spausti ar badyti gilių mazgų, nes taip galima paskatinti infekcijos plitimą ir randų susidarymą. Kol laukiate konsultacijos, galima dėvėti laisvus drabužius, naudoti šiltus kompresus skausmui palengvinti ir švelniai prižiūrėti odą, bet tikslų gydymo planą turėtų sudaryti gydytojas.
