Gimdos kūno vėžys
Gimdos kūno vėžys - tai piktybinis gimdos gleivinės (endometriumo) navikas, kuris yra vienas dažniausių moterų reprodukcinės sistemos vėžių. Laiku diagnozavus šią ligą, gydymo sėkmės tikimybė yra labai didelė, todėl svarbu žinoti pirmuosius požymius ir rizikos veiksnius.
Gimdos kūno vėžys (lot. carcinoma corporis uteri) prasideda, kai gimdos gleivinėje (endometriume) esančios ląstelės pradeda nekontroliuojamai dalytis. Šis procesas dažniausiai vyksta moterims po menopauzės. Augdamas navikas gali įsiskverbti į gimdos raumeninį sluoksnį (miometriumą) ir plisti į aplinkinius organus - kiaušides, makštį, šlapimo pūslę ar tiesiąją žarną. Dažniausiai diagnozuojamas ankstyvos stadijos, kai navikas dar nepaplitęs, todėl gydymo perspektyvos yra palankios.
- Nenormalus kraujavimas iš makšties - tai dažniausias simptomas, ypač moterims po menopauzės, bet gali pasireikšti ir prieš menopauzę kaip gausios ar ilgesnės mėnesinės.
- Tarpmenstruacinis kraujavimas arba dėmėjimas.
- Kruvinos išskyros, kurios gali būti nemalonaus kvapo.
- Skausmas pilve ar dubens srityje, ypač vėlesnėse stadijose.
- Svorio kritimas be aiškios priežasties.
- Nuovargis ir silpnumas.
- Skausmingas šlapinimasis arba lytiniai santykiai.
Tikslūs gimdos kūno vėžio mechanizmai nėra visiškai aiškūs, tačiau žinoma, kad pagrindinis rizikos veiksnys yra estrogenų perteklius - hormonas, skatinantis gimdos gleivinės storėjimą. Tai gali lemti ilgalaikis estrogenų poveikis be pakankamo progesterono, pavyzdžiui, esant nutukimui (riebaliniame audinyje estrogenai gaminasi papildomai), ankstyvai menopauzei, polinkistinių kiaušidžių sindromui ar vartojant estrogenų preparatus be progesterono. Taip pat riziką didina amžius (vyresnės nei 50 metų moterys), paveldimi genų pakitimai (pvz., Lynch sindromas), diabetas, aukštas kraujospūdis ir nerimo trukmė.
Įtarus gimdos kūno vėžį, gydytojas pirmiausia atlieka ginekologinį tyrimą ir ultragarsinį dubens organų tyrimą (echografiją), kuris padeda įvertinti gimdos gleivinės storį. Svarbiausias diagnostikos metodas - endometriumo biopsija arba histeroskopija su medžiagos paėmimu histologiniam tyrimui. Atliekamas ląstelių pakitimų vertinimas (biopsijos medžiagos analizė). Jei patvirtinamas vėžys, gali būti skiriamas kompiuterinės tomografijos (KT) arba magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimas, siekiant nustatyti ligos išplitimą. Kartais atliekama ir kraujo tyrimas dėl naviko žymenų (pvz., CA-125).
Gydymas priklauso nuo vėžio stadijos, naviko tipo ir moters sveikatos būklės. Dažniausiai taikomas chirurginis gydymas - histerektomija (gimdos pašalinimas) kartu su kiaušidžių ir kiaušintakių pašalinimu, taip pat limfmazgių biopsija. Po operacijos gali būti skiriama spindulinė arba chemoterapija, ypač jei navikas buvo agresyvus ar išplitęs. Hormoninis gydymas (progesterono preparatai) dažnai taikomas jaunesnėms moterims, norinčioms išsaugoti vaisingumą, arba esant ankstyvos stadijos gerai diferencijuotam vėžiui. Taip pat naudojami tikslinės terapijos ir imunoterapijos metodai, jei navikas turi specifinių genetinių pakitimų.
Nedelsiant kreipkitės į ginekologą, jei po menopauzės pastebėjote bet kokį kraujavimą ar kruvinas išskyras. Taip pat verta pasikonsultuoti, jei prieš menopauzę mėnesinės tampa ypač gausios, nereguliarios ar atsiranda kraujavimas tarp ciklų. Kiti nerimą keliantys požymiai: nuolatinis skausmas pilvo apačioje, nežinomas svorio kritimas ar išskyros su krauju. Ankstyva diagnostika žymiai pagerina gydymo sėkmę, todėl nė vieno iš šių simptomų nereikėtų ignoruoti.
