Erkinis encefalitas
Erkinis encefalitas yra virusinė infekcija, galinti pažeisti galvos ir nugaros smegenis bei jų dangalus. Liga dažniausiai perduodama įkandus užsikrėtusiai erkei, o daliai žmonių ji gali sukelti ilgalaikių neurologinių pasekmių. Svarbiausia žinia pacientui - nuo erkinio encefalito galima veiksmingai apsisaugoti skiepais, tačiau specifinio antivirusinio gydymo jau susirgus nėra.
Erkinis encefalitas yra centrinės nervų sistemos infekcija, kurią sukelia erkinio encefalito virusas. Šis virusas priklauso flavivirusų šeimai. Patekęs į žmogaus organizmą, jis pirmiausia dauginasi įkandimo vietoje ir limfmazgiuose, vėliau gali patekti į kraują, o kai kuriais atvejais - į centrinę nervų sistemą.
Kai virusas pasiekia nervų sistemą, gali išsivystyti smegenų dangalų uždegimas, vadinamas meningitu, galvos smegenų uždegimas, vadinamas encefalitu, arba nugaros smegenų pažeidimas, vadinamas mielitu. Kartais šios formos persidengia, todėl žmogui gali pasireikšti ir galvos skausmas, ir sąmonės sutrikimas, ir galūnių silpnumas.
Lietuvoje erkinis encefalitas yra ypač aktuali infekcija, nes mūsų šalis priskiriama prie didesnio sergamumo teritorijų. Erkės aktyvios nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, tačiau šiltesnėmis žiemomis jų aktyvumas gali prasidėti anksčiau ir tęstis ilgiau. Užsikrėsti galima ne tik miške - erkės gyvena parkuose, soduose, sodybose, pievose, paežerėse ir net miesto žaliosiose zonose.
Svarbu suprasti, kad ne kiekvienas erkės įkandimas sukelia ligą. Vis dėlto erkinio encefalito virusas gali būti perduotas labai greitai, vos erkei pradėjus siurbti kraują. Dėl to greitas erkės pašalinimas yra svarbus, bet, priešingai nei Laimo ligos atveju, ne visada patikimai apsaugo nuo užsikrėtimo. Patikimiausia apsauga nuo šios ligos yra vakcinacija.
- Pirmieji požymiai dažniausiai atsiranda praėjus 7-14 dienų po erkės įkandimo, tačiau laikotarpis gali svyruoti maždaug nuo kelių dienų iki mėnesio.
- Ne visi žmonės pastebi erkės įkandimą, nes erkės nimfos yra labai mažos, o įkandimas dažnai neskausmingas.
- Dalies užsikrėtusiųjų liga praeina be ryškių simptomų arba pasireiškia tik lengvu negalavimu.
- Staiga pakilusi temperatūra, dažnai panaši į gripo pradžią.
- Bendras silpnumas, nuovargis, raumenų ir sąnarių skausmai.
- Galvos skausmas, šaltkrėtis, prakaitavimas.
- Pykinimas, sumažėjęs apetitas, kartais pilvo diskomfortas.
- Gerklės perštėjimas ar lengvi kvėpavimo takų simptomai gali klaidinti ir priminti paprastą virusinę infekciją.
- Po kelių dienų karščiavimas gali sumažėti, žmogus pasijunta geriau.
- Šis tarpsnis kartais trunka nuo kelių dienų iki savaitės.
- Pagerėjimas nereiškia, kad liga visada baigėsi - daliai pacientų po jo prasideda antroji, nervų sistemą pažeidžianti fazė.
- Stiprus galvos skausmas, kuris nepraeina išgėrus įprastų vaistų nuo skausmo.
- Aukšta temperatūra, sprando sustingimas, šviesos baimė.
- Pykinimas, vėmimas, galvos svaigimas.
- Mieguistumas, vangumas, sumišimas, sutrikusi orientacija.
- Pusiausvyros, koordinacijos, kalbos ar rijimo sutrikimai.
- Rankų, kojų, kaklo ar pečių juostos silpnumas, rečiau - paralyžius.
- Tremoras, traukuliai arba sąmonės sutrikimas sunkiais atvejais.
- Užsitęsęs nuovargis, sumažėjusi ištvermė ir darbingumas.
- Atminties, dėmesio koncentracijos, miego sutrikimai.
- Galvos skausmai, dirglumas, emocinis jautrumas.
- Pusiausvyros sutrikimai, klausos ar koordinacijos problemos.
- Nuolatinis raumenų silpnumas ar paralyžiaus liekamieji reiškiniai po sunkios ligos formos.
Erkinis encefalitas išsivysto, kai žmogus užsikrečia erkinio encefalito virusu. Dažniausias užsikrėtimo kelias yra užsikrėtusios erkės įkandimas. Lietuvoje pagrindiniai pernešėjai yra Ixodes genties erkės, ypač miškinė erkė. Virusą gamtoje palaiko smulkūs graužikai, laukiniai gyvūnai ir paukščiai, o erkės jį perduoda siurbdamos kraują.
Rečiau užsikrėsti galima vartojant nepasterizuotą pieną ar jo produktus, jei pienas gautas iš užsikrėtusių ožkų, avių ar karvių. Tokie atvejai nėra dažniausi, tačiau jie svarbūs, nes virusas gali išlikti žaliame piene. Pasterizavimas ar pakankamas terminis apdorojimas virusą sunaikina.
Didesnę riziką susirgti turi žmonės, kurie daug laiko praleidžia gamtoje: miškininkai, ūkininkai, sodininkai, grybautojai, uogautojai, žvejai, medžiotojai, keliautojai, stovyklautojai. Vis dėlto erkinis encefalitas gali ištikti ir žmogų, kuris tiesiog vaikšto miesto parke ar dirba savo kieme.
Svarbūs rizikos veiksniai yra gyvenimas ar buvimas endeminėje teritorijoje, nepasiskiepijimas, dažnas buvimas aukštoje žolėje ar krūmynuose, netinkama apranga gamtoje, nepakankamas kūno apžiūrėjimas grįžus iš lauko. Vyresniems žmonėms liga dažniau būna sunkesnė, o neurologinių komplikacijų rizika didesnė. Vaikai taip pat gali sirgti, tačiau jiems liga neretai būna lengvesnė, nors sunkių atvejų pasitaiko ir vaikystėje.
Erkinis encefalitas nėra perduodamas nuo žmogaus žmogui kasdienio kontakto metu. Sergantis žmogus nėra pavojingas artimiesiems, todėl jo izoliuoti dėl užkrečiamumo paprastai nereikia. Didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas savalaikei medicininei pagalbai ir prevencijai.
Gydytojas erkinį encefalitą įtaria įvertinęs simptomus, sezoniškumą, buvimą gamtoje, erkės įkandimo faktą ir neurologinius požymius. Labai svarbu pasakyti gydytojui, jei pastarosiomis savaitėmis buvote miške, sode, parke, kaime ar vartojote nepasterizuotą pieną, net jei erkės nepastebėjote.
Pagrindinis tyrimas yra specifinių antikūnų nustatymas kraujyje. Dažniausiai tiriami erkinio encefalito viruso IgM ir IgG antikūnai. IgM antikūnai rodo neseną infekciją, o IgG gali rodyti persirgtą ligą arba imunitetą po skiepų. Rezultatus visada turi vertinti gydytojas, nes vien antikūnų radimas be klinikinio vaizdo ne visada reiškia aktyvią ligą.
Jei įtariamas nervų sistemos pažeidimas, dažnai atliekama juosmeninė punkcija - paimamas smegenų skystis, dar vadinamas likvoru. Jame vertinamas ląstelių skaičius, baltymų kiekis, gliukozė, uždegimo požymiai, taip pat gali būti tiriami specifiniai antikūnai. Sergant erkinio encefalito meningitu ar encefalitu, likvore dažnai randamas uždegimui būdingas limfocitų padidėjimas.
Kraujo tyrimai padeda įvertinti bendrą būklę, uždegimo rodiklius, kepenų ir inkstų funkciją, elektrolitus. Jie taip pat svarbūs atmetant kitas karščiavimo ir neurologinių simptomų priežastis.
Kai simptomai sunkūs arba reikia atmesti kitas ligas, gali būti atliekami vaizdiniai tyrimai: galvos kompiuterinė tomografija arba magnetinio rezonanso tomografija. Magnetinio rezonanso tomografija jautriau parodo smegenų audinio uždegiminius pakitimus, tačiau erkinio encefalito atveju vaizdiniai tyrimai ne visada būna pakitę. Kartais atliekama elektroencefalografija, ypač jei yra traukulių, sąmonės sutrikimų ar įtariamas difuzinis smegenų veiklos pažeidimas.
Svarbu atskirti erkinį encefalitą nuo kitų ligų: Laimo neuroboreliozės, bakterinio meningito, herpes viruso sukelto encefalito, kitų virusinių infekcijų, insulto, autoimuninių nervų sistemos ligų. Nuo tikslios diagnozės priklauso gydymo taktika, nes kai kurioms kitoms ligoms reikalingas skubus specifinis gydymas antibiotikais ar antivirusiniais vaistais.
Specifinio vaisto, kuris sunaikintų erkinio encefalito virusą žmogaus organizme, šiuo metu nėra. Todėl gydymas yra simptominis ir palaikomasis - jo tikslas yra sumažinti simptomus, palaikyti gyvybines funkcijas, išvengti komplikacijų ir padėti organizmui pasveikti.
Lengvesnės formos atvejais gali būti rekomenduojamas poilsis, pakankamas skysčių vartojimas, karščiavimą ir skausmą mažinantys vaistai, tokie kaip paracetamolis ar ibuprofenas, jei jie žmogui tinka. Vis dėlto, jei atsiranda stiprus galvos skausmas, sprando sustingimas, vėmimas, mieguistumas ar neurologiniai simptomai, būtina medicininė apžiūra.
Sergant nervų sistemą pažeidžiančia forma, dažnai reikalingas gydymas ligoninėje. Ten stebima sąmonė, kvėpavimas, kraujospūdis, skysčių balansas, elektrolitai, užtikrinama tinkama mityba ir skysčiai. Jei atsiranda traukuliai, skiriami vaistai nuo traukulių. Esant stipriam pykinimui ar vėmimui, taikomas simptominis gydymas. Labai sunkiais atvejais, kai sutrinka kvėpavimas ar sąmonė, gali prireikti intensyviosios terapijos.
Antibiotikai erkinio encefalito viruso neveikia. Tačiau gydytojas gali juos skirti, jei pradžioje reikia atmesti bakterinį meningitą arba įtariama kita kartu esanti infekcija. Taip pat svarbu atskirti ligą nuo Laimo neuroboreliozės, kuri gydoma antibiotikais.
Po ūminės ligos fazės daliai pacientų reikalinga reabilitacija. Ji gali apimti kineziterapiją, ergoterapiją, logopedo pagalbą, pusiausvyros ir koordinacijos lavinimą, pažintinių funkcijų treniruotes. Reabilitacija ypač svarbi, jei buvo raumenų silpnumas, paralyžius, kalbos, rijimo, atminties ar koncentracijos sutrikimų.
Svarbiausia erkinio encefalito prevencijos priemonė yra skiepai. Vakcinacija rekomenduojama žmonėms, gyvenantiems ar dažnai būnantiems teritorijose, kuriose paplitęs erkinis encefalitas. Skiepijimo schemą sudaro kelios dozės, vėliau reikalingos palaikomosios dozės. Tikslų grafiką parenka gydytojas ar skiepų kabinetas, atsižvelgdamas į amžių, ankstesnius skiepus ir tai, kaip greitai reikia apsaugos.
Papildomos apsaugos priemonės taip pat svarbios: einant į gamtą dėvėti šviesius, kūną dengiančius drabužius, kelnes susikišti į kojines, naudoti erkes atbaidančias priemones, vengti aukštos žolės ir krūmynų, grįžus kruopščiai apžiūrėti kūną, ypač pažastis, kirkšnis, pakinklius, kaklą, galvos odą. Radus erkę, ją reikia pašalinti kuo greičiau, suimant kuo arčiau odos ir traukiant tiesiai, nespaudžiant kūnelio ir netepant riebalais ar kitomis medžiagomis.
Į gydytoją verta kreiptis, jei po erkės įkandimo ar buvimo gamtoje per kelias dienas ar savaites atsiranda karščiavimas, stiprus silpnumas, galvos skausmas, raumenų skausmai ar kiti į gripą panašūs simptomai. Net jei erkės nematėte, bet simptomai prasidėjo erkių aktyvumo sezonu, apie tai pasakykite gydytojui.
Skubios pagalbos reikia nedelsiant, jei atsiranda bent vienas iš šių požymių: labai stiprus galvos skausmas, sprando sustingimas, pakartotinis vėmimas, mieguistumas, sumišimas, sąmonės pritemimas, traukuliai, kalbos sutrikimas, veido asimetrija, rankos ar kojos silpnumas, pusiausvyros praradimas, rijimo ar kvėpavimo sunkumas.
Vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms, nėščiosioms ir žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi, delsti nereikėtų net esant iš pažiūros lengvesniems simptomams. Šioms grupėms svarbu anksčiau įvertinti būklę ir atmesti pavojingas infekcijas.
Jei erkė įsisiurbė, bet jaučiatės gerai, dažniausiai pakanka ją tinkamai pašalinti, stebėti savijautą ir kreiptis į gydytoją, jei atsiranda simptomų. Profilaktinių vaistų nuo erkinio encefalito po erkės įkandimo nėra, todėl svarbiausia ilgalaikė apsauga yra skiepai. Jei nesate skiepytas arba nežinote savo skiepų būklės, pasitarkite su šeimos gydytoju dėl vakcinacijos plano.
