Erizipela
Erizipela yra ūminė bakterinė odos ir paviršinių limfagyslių infekcija, dažniausiai pasireiškianti staiga atsiradusiu ryškiai raudonu, skausmingu ir aiškiai ribotu odos plotu bei karščiavimu. Nors ši liga dažnai gerai gydoma antibiotikais, delsti nereikėtų: negydoma erizipela gali plisti, kartotis arba sukelti rimtų komplikacijų. Laiku atpažinus požymius ir pradėjus gydymą, dauguma žmonių pasveiksta be ilgalaikių pasekmių.
Erizipela yra bakterinė odos infekcija, kuri pažeidžia viršutinius odos sluoksnius ir paviršines limfagysles. Dažniausias sukėlėjas yra A grupės beta hemolizinis streptokokas, ypač Streptococcus pyogenes. Rečiau infekciją gali sukelti kitos streptokokų grupės arba, tam tikromis aplinkybėmis, stafilokokai.
Paprastai bakterijos į organizmą patenka per labai mažą odos pažeidimą: įtrūkimą tarp kojų pirštų, nubrozdinimą, įdrėskimą, vabzdžio įkandimą, pooperacinę žaizdą ar opą. Kartais vartai infekcijai būna tokie maži, kad žmogus jų net nepastebi.
Erizipela dažniausiai atsiranda kojose, ypač blauzdose ir pėdose, tačiau gali pažeisti ir veidą, rankas, rečiau kitas kūno vietas. Būdingas požymis - staigiai atsiradęs paraudimas, kuris yra pakilęs, šiltas, skausmingas ir turi aiškias ribas. Taip yra todėl, kad uždegimas plinta limfagyslėmis ir sukelia intensyvią vietinę imuninę reakciją.
Svarbu suprasti, kad erizipela nėra paprastas odos sudirgimas. Tai infekcija, kuri veikia ne tik odą, bet ir visą organizmą: gali pakilti temperatūra, atsirasti šaltkrėtis, silpnumas, galvos skausmas. Žmonėms, kurių imunitetas nusilpęs arba kurie turi kraujotakos, limfos nutekėjimo sutrikimų, liga gali būti sunkesnė ir dažniau kartotis.
- Staiga atsiradęs ryškiai raudonas odos plotas, dažnai ant blauzdos, pėdos, veido ar rankos.
- Aiškiai matoma paraudimo riba: pažeista oda tarsi atskirta nuo sveikos odos.
- Odos patinimas, įtempimas, blizgumas ir šiluma liečiant.
- Skausmas, deginimas, tempimo ar tvinkčiojimo pojūtis pažeistoje vietoje.
- Pažeistas plotas gali greitai didėti per kelias valandas ar parą.
- Kartais atsiranda pūslelių, smulkių kraujosruvų ar šlapiuojančių vietų, ypač esant stipresniam uždegimui.
- Karščiavimas, dažnai 38 °C ar daugiau.
- Šaltkrėtis, drebulys, prakaitavimas.
- Bendras silpnumas, nuovargis, raumenų ir sąnarių maudimas.
- Galvos skausmas, sumažėjęs apetitas.
- Padidėję ir skausmingi limfmazgiai šalia infekcijos vietos, pavyzdžiui, kirkšnyje, jei pažeista koja.
- Kartais pykinimas ar prasta savijauta dar prieš išryškėjant odos paraudimui.
- Paraudimas plinta labai greitai arba apima didelį odos plotą.
- Skausmas yra neproporcingai stiprus, didesnis nei tikėtina pagal odos vaizdą.
- Atsiranda pūslės, odos patamsėjimas, violetinės ar juodos dėmės.
- Karščiavimas nepraeina pradėjus gydymą arba būklė blogėja.
- Atsiranda sumišimas, mieguistumas, dusulys, širdies plakimas ar labai žemas kraujospūdis.
- Infekcija yra veido srityje, ypač arti akių.
Erizipela išsivysto tada, kai bakterijos patenka per pažeistą odos barjerą ir pradeda daugintis odos bei limfagyslių audiniuose. Sveika oda paprastai gerai saugo nuo infekcijų, tačiau net nedidelis įtrūkimas gali tapti įėjimo vartais bakterijoms.
Dažniausios priežastys ir infekcijos vartai yra odos įtrūkimai tarp kojų pirštų, grybelinė pėdų infekcija, įdrėskimai, nubrozdinimai, nudegimai, vabzdžių įkandimai, pooperacinės žaizdos, veninės opos, pragulos ar egzema. Veido erizipela kartais gali būti susijusi su nosies, gerklės ar ausų infekcijomis.
Riziką susirgti didina limfos nutekėjimo sutrikimai, pavyzdžiui, limfedema po operacijų, spindulinio gydymo ar dėl lėtinių venų ligų. Lėtinė venų nepakankamumo sukelta kojų edema sudaro palankias sąlygas bakterijoms daugintis, todėl erizipela tokiems žmonėms dažniau kartojasi.
Kiti svarbūs rizikos veiksniai yra cukrinis diabetas, nutukimas, vyresnis amžius, nusilpęs imunitetas, alkoholio vartojimo sutrikimas, lėtinės odos ligos, prasta pėdų priežiūra ir ankstesni erizipelos epizodai. Po pirmo susirgimo limfagyslės gali būti pažeistos, todėl pažeistoje vietoje lengviau formuojasi tinimas, o tai didina pasikartojimo tikimybę.
Erizipela paprastai nėra laikoma labai užkrečiama buitiniu kontaktu. Vis dėlto bakterijos gali plisti per žaizdų sekretą, todėl svarbu laikytis higienos, dengti pažeistas vietas, plauti rankas ir nenaudoti bendrų rankšluosčių, jei yra atvirų odos pažeidimų.
Erizipela dažniausiai diagnozuojama kliniškai, tai yra gydytojui apžiūrėjus odą, įvertinus simptomus ir ligos eigą. Būdingas staigus karščiavimas, šaltkrėtis, aiškiai ribotas paraudimas, patinimas ir skausmas dažnai leidžia diagnozę nustatyti be sudėtingų tyrimų.
Gydytojas paklaus, kada prasidėjo simptomai, kaip greitai plinta paraudimas, ar buvo žaizdų, įtrūkimų, kojų grybelio, įkandimų, operacijų ar ankstesnių panašių epizodų. Taip pat svarbu pasakyti apie cukrinį diabetą, kraujotakos sutrikimus, vartojamus vaistus, alergiją antibiotikams ir imunitetą silpninančias būkles.
Kraujo tyrimai gali padėti įvertinti uždegimo stiprumą ir bendrą organizmo reakciją. Dažnai tiriamas bendras kraujo tyrimas, C reaktyvusis baltymas, eritrocitų nusėdimo greitis, gliukozė, inkstų funkcijos rodikliai. Esant aukštai temperatūrai, šaltkrėčiui ar įtarus bakterijų patekimą į kraują, gali būti atliekamos kraujo kultūros.
Jeigu yra pūslė, šlapiuojanti žaizda ar pūlingas židinys, gydytojas gali paimti pasėlį mikrobiologiniam tyrimui. Tai padeda nustatyti sukėlėją ir jo jautrumą antibiotikams, ypač jei liga kartojasi, yra sunki arba gydymas neveiksmingas.
Vaizdiniai tyrimai reikalingi ne visada, tačiau jie svarbūs, kai diagnozė neaiški arba būtina atmesti kitas būkles. Ultragarsinis tyrimas gali padėti atskirti erizipelą nuo giliųjų venų trombozės, įvertinti absceso galimybę. Kompiuterinė tomografija arba magnetinio rezonanso tomografija gali būti atliekama, jei įtariama gilesnė infekcija, pūlinys, osteomielitas ar nekrozuojantis fascitas.
Kartais erizipela gali būti painiojama su celiulitu, kontaktiniu dermatitu, alergine reakcija, podagra, tromboflebitu, giliųjų venų tromboze ar vabzdžio įkandimo reakcija. Todėl labai svarbus gydytojo įvertinimas, ypač kai simptomai greitai progresuoja.
Erizipela gydoma antibiotikais, nes tai bakterinė infekcija. Dažniausiai pasirenkami streptokokus veikiantys antibiotikai, pavyzdžiui, penicilino grupės vaistai. Lengvesniais atvejais gydymas gali būti skiriamas tabletėmis, o sunkesniais atvejais, kai yra aukšta temperatūra, stiprus silpnumas, greitas plitimas ar gretutinės ligos, gali prireikti gydymo ligoninėje ir antibiotikų į veną.
Konkretų antibiotiką, dozę ir gydymo trukmę parenka gydytojas. Labai svarbu vartoti vaistus taip, kaip paskirta, ir nenutraukti kurso anksčiau laiko, net jei savijauta pagerėja po kelių dienų. Per anksti nutraukus gydymą, infekcija gali atsinaujinti arba tapti sunkiau kontroliuojama.
Jeigu yra alergija penicilinui, gydytojas gali parinkti kitą tinkamą antibiotiką. Jei infekcija pūlinga, yra abscesas ar įtariami stafilokokai, gydymo taktika gali keistis. Pūlinį kartais reikia atverti ir drenuoti, nes vien antibiotikai ne visada pakankamai veikia uždarą pūlių sankaupą.
Be antibiotikų, svarbios ir pagalbinės priemonės. Pažeistą galūnę patariama pakelti, kad mažėtų tinimas. Reikia gerti pakankamai skysčių, ilsėtis, esant skausmui ar karščiavimui vartoti gydytojo ar vaistininko rekomenduotus vaistus nuo skausmo ir temperatūros. Oda turi būti švari, tačiau nereikėtų naudoti dirginančių tepalų, spiritinių tirpalų ar savarankiškai tepti antibiotikų be gydytojo nurodymo.
Jei erizipela susijusi su pėdų grybeliu, būtina gydyti ir jį, nes įtrūkimai tarp pirštų dažnai tampa pasikartojančios infekcijos priežastimi. Taip pat svarbu prižiūrėti odą, drėkinti sausas vietas, gydyti venines opas, kontroliuoti cukrinį diabetą, mažinti kojų tinimą, dėvėti tinkamą avalynę ir vengti odos traumų.
Pasikartojančios erizipelos atveju gydytojas gali svarstyti profilaktinį gydymą antibiotikais, dažniausiai mažomis penicilino dozėmis tam tikrą laikotarpį. Toks sprendimas priimamas individualiai, įvertinus epizodų dažnį, rizikos veiksnius ir galimą naudą bei riziką.
Į gydytoją reikėtų kreiptis tą pačią dieną, jei staiga atsirado ryškiai raudonas, skausmingas, šiltas ir plintantis odos plotas, ypač jei kartu pakilo temperatūra, krečia šaltis ar jaučiate stiprų silpnumą. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo mažesnė komplikacijų ir pasikartojimo rizika.
Skubios medicinos pagalbos reikia, jei paraudimas plinta labai greitai, skausmas tampa labai stiprus, atsiranda pūslių, odos patamsėjimas, juodos ar violetinės dėmės, tirpimas, sumišimas, mieguistumas, dusulys, dažnas širdies plakimas ar alpimas. Tai gali rodyti sunkią infekciją arba retesnę, bet pavojingą būklę - nekrozuojantį fascitą.
Nedelskite, jei erizipela yra veide, aplink akis, jei sergate cukriniu diabetu, turite nusilpusį imunitetą, lėtinę kojų edemą, limfedemą, inkstų ar širdies nepakankamumą. Taip pat būtina pakartotinai kreiptis, jei pradėjus antibiotikus per 48-72 valandas būklė negerėja, temperatūra išlieka aukšta arba paraudimas toliau plečiasi.
Jeigu erizipela kartojasi, verta suplanuoti išsamesnę konsultaciją. Gydytojas gali padėti rasti pasikartojimo priežastį, pavyzdžiui, pėdų grybelį, venų nepakankamumą ar limfos nutekėjimo sutrikimą, ir sudaryti prevencijos planą.
