Disekuojantis osteochondritas
Disekuojantis osteochondritas - tai sąnario kaulo ir jį dengiančios kremzlės pažeidimas, kai dėl sutrikusios kaulo dalies mitybos ar pasikartojančių mikrotraumų susidaro atsiskiriantis kaulo-kremzlės fragmentas. Dažniausiai pažeidžiamas kelio sąnarys, tačiau liga gali pasireikšti ir alkūnėje, čiurnoje ar kituose sąnariuose. Laiku atpažinus būklę, ypač vaikams ir paaugliams, dažnai galima išvengti nuolatinio sąnario skausmo, strigimo ir ankstyvos artrozės.
Disekuojantis osteochondritas yra židininis sąnario pažeidimas, apimantis pokremzlinį kaulą ir virš jo esančią sąnarinę kremzlę. Paprastai tariant, sąnaryje atsiranda vieta, kur kaulas po kremzle tampa silpnesnis, prasčiau aprūpinamas krauju arba neatlaiko mechaninio krūvio. Ilgainiui ši sritis gali įtrūkti, o kaulo ir kremzlės fragmentas gali iš dalies arba visiškai atsiskirti nuo pagrindinio kaulo.
Sąnario kremzlė yra lygi, elastinga danga, leidžianti kaulams judėti beveik be trinties. Po ja esantis kaulas veikia kaip atrama. Kai ši atrama pažeidžiama, kremzlė praranda stabilumą. Iš pradžių žmogus gali jausti tik maudimą po sporto ar ilgesnio krūvio, tačiau ligai progresuojant gali atsirasti patinimas, sąnario strigimas, traškėjimas, judesių apribojimas ar net sąnario „užsirakinimas“.
Dažniausia vieta - kelio sąnarys, ypač šlaunikaulio krumpliai. Taip pat Disekuojantis osteochondritas gali pažeisti alkūnės sąnarį, ypač žastikaulio galvutę, čiurnos sąnarį, dažniausiai šokikaulį, rečiau - klubo, peties ar kitus sąnarius. Vaikams ir paaugliams, kurių augimo zonos dar neužsidariusios, gijimo galimybės paprastai geresnės. Suaugusiesiems atsiskyręs fragmentas dažniau būna nestabilus, todėl neretai prireikia aktyvesnio gydymo.
Svarbu žinoti, kad ši liga nėra paprastas „sąnario uždegimas“. Nors pavadinime yra žodis, primenantis uždegimą, pagrindinė problema yra ne infekcija, o lokali kaulo ir kremzlės struktūros pažaida. Negydomas arba vėlai nustatytas Disekuojantis osteochondritas gali sukelti ilgalaikį sąnario paviršiaus nelygumą, laisvą kūną sąnaryje, pasikartojantį tinimą ir ankstyvesnį kremzlės dėvėjimąsi.
- Maudžiantis ar bukas sąnario skausmas, dažniausiai sustiprėjantis po fizinio krūvio, bėgimo, šokinėjimo, pritūpimų ar metimų.
- Skausmas, kuris iš pradžių praeina pailsėjus, bet laikui bėgant pradeda kartotis dažniau.
- Nedidelis sąnario patinimas po treniruotės ar aktyvesnės dienos.
- Neaiškus diskomfortas giliai sąnaryje, kai sunku tiksliai parodyti vieną skausmingą tašką.
- Sumažėjęs sportinis pajėgumas, nenoras remtis koja ar saugoti pažeistą ranką.
- Dažnesnis sąnario tinimas, kartais atsirandantis net po įprasto kasdienio krūvio.
- Sąnario traškėjimas, spragsėjimas ar pojūtis, kad viduje kažkas juda.
- Judesių amplitudės sumažėjimas, pavyzdžiui, sunkiau iki galo ištiesti ar sulenkti kelį.
- Sąnario nestabilumo, „užkliuvimo“ ar trumpalaikio strigimo jausmas.
- Skausmas lipant laiptais, tupiant, bėgant, metant kamuolį ar atliekant pasikartojančius judesius.
- Staigus sąnario „užsirakinimas“, kai nepavyksta normaliai pajudinti sąnario.
- Aštrus skausmas, jei kaulo-kremzlės fragmentas atsiskiria ir tampa laisvu kūnu sąnaryje.
- Nuolatinis ar beveik nuolatinis skausmas, nebūtinai susijęs tik su sportu.
- Ryškus patinimas, pasikartojantis sąnario skysčio kaupimasis.
- Šlubavimas, vengimas remtis pažeista koja arba kasdienės veiklos apribojimas.
- Kelyje dažniausiai juntamas skausmas vidinėje ar priekinėje sąnario dalyje, tinimas, strigimas, sunkumas pritūpti ar bėgti.
- Alkūnėje skausmas dažnai atsiranda metant, atsispaudžiant, gimnastikos ar raketinių sporto šakų metu; gali sumažėti tiesimas.
- Čiurnoje būdingas skausmas giliai sąnaryje, tinimas po vaikščiojimo, bėgimo ar šuolių, kartais - pasikartojantys „nikstelėjimo“ pojūčiai.
Tiksli priežastis ne visada aiški. Dažniausiai Disekuojantis osteochondritas laikomas daugiafaktorine būkle: pažeidimą lemia keli veiksniai, veikiantys kartu. Svarbiausi mechanizmai yra pasikartojanti mikrotrauma, vietinės kaulo kraujotakos sutrikimas, mechaninė sąnario apkrova ir individualus audinių jautrumas.
Pasikartojančios mikrotraumos yra vienas dažniausiai minimų veiksnių. Vaikui, paaugliui ar jaunam sportininkui nuolat kartojant šuolius, staigius krypties keitimus, metimus ar smūginius judesius, tam tikra sąnario vieta patiria didesnę apkrovą. Viena trauma dažnai nebūna ryški, tačiau daugybė mažų pažeidimų per laiką gali susilpninti pokremzlinį kaulą.
Kitas svarbus veiksnys - vietinės kraujotakos sutrikimas. Jei nedidelis kaulo plotas gauna mažiau kraujo, jis gali prarasti tvirtumą ir gyvybingumą. Tokia sritis blogiau atlaiko krūvį ir gali pradėti atsiskirti nuo aplinkinio kaulo. Tai nereiškia, kad žmogaus kraujotaka apskritai yra bloga; dažniausiai kalbama apie labai lokalų, sąnario viduje esantį plotą.
Riziką didina amžius ir fizinis aktyvumas. Liga dažniau nustatoma vaikams, paaugliams ir jauniems suaugusiesiems, ypač tiems, kurie intensyviai sportuoja. Keliui didesnę apkrovą kelia futbolas, krepšinis, lengvoji atletika, gimnastika, slidinėjimas. Alkūnei - beisbolas, tenisas, gimnastika, sunkumų kilnojimas ar kitos veiklos, kuriose kartojami metimo ir atramos judesiai.
Anatominiai ypatumai taip pat gali turėti reikšmės. Netolygus galūnių ašies išsidėstymas, pėdos padėties pakitimai, menisko ar raiščių problemos, po traumų pasikeitusi sąnario biomechanika gali padidinti apkrovą vienai sąnario sričiai. Kai kuriais atvejais svarstomas ir paveldimas polinkis, ypač jei panašių kaulo-kremzlės pažeidimų yra buvę šeimoje.
Disekuojantis osteochondritas nėra užkrečiamas. Jis neatsiranda dėl peršalimo, netinkamos higienos ar vien tik dėl kalcio stokos. Mityba, vitaminas D ir bendra kaulų sveikata gali būti svarbūs augančiam organizmui, tačiau dažniausiai vien papildais šios būklės išgydyti nepavyksta. Svarbiausia - teisingai įvertinti pažeidimo stabilumą, sąnario apkrovą ir parinkti tinkamą gydymo planą.
Diagnozė pradedama nuo pokalbio ir apžiūros. Gydytojas klausia, kada prasidėjo skausmas, su kokia veikla jis susijęs, ar buvo trauma, ar sąnarys tinsta, stringa, ar buvo „užsirakinimo“ epizodų. Vaikams ir paaugliams svarbu įvertinti sporto krūvį, treniruočių dažnį, augimo laikotarpį ir ankstesnes sąnario traumas.
Apžiūros metu tikrinama sąnario judesių amplitudė, skausmingos vietos, tinimas, raumenų jėga, galūnės ašis, eisena ar judesio technika. Kelio atveju gali būti atliekami specialūs testai, provokuojantys skausmą tam tikrose šlaunikaulio krumplių vietose. Alkūnės ar čiurnos atveju vertinami judesiai, kurie dažniausiai sukelia apkrovą pažeistai sričiai.
Pirmasis vaizdinis tyrimas dažnai yra rentgenograma. Atliekamos kelios projekcijos, nes pažeidimas gali būti matomas tik tam tikru kampu. Kelio sąnariui gali būti reikalingos priekinė, šoninė, girnelės ir speciali tarpkrumplinė projekcija. Rentgenograma padeda pamatyti kaulo defektą, fragmento kontūrus, sąnario ašį ir kitus kaulinius pakitimus, tačiau ankstyvos stadijos pažeidimai joje kartais nematomi.
Magnetinio rezonanso tomografija yra vienas svarbiausių tyrimų. Ji leidžia įvertinti ne tik kaulą, bet ir kremzlę, kaulų čiulpų edemą, skysčio sankaupą, fragmento stabilumą ir aplinkinius audinius. Magnetinio rezonanso tomografija ypač naudinga sprendžiant, ar galima pradėti konservatyvų gydymą, ar yra požymių, kad fragmentas nestabilus ir gali prireikti operacijos.
Kompiuterinė tomografija kartais atliekama, kai reikia labai tiksliai įvertinti kaulinio defekto dydį, fragmento formą ar padėtį, ypač planuojant operaciją. Ji geriau nei magnetinio rezonanso tomografija parodo kaulo struktūrą, tačiau prasčiau vertina kremzlę ir minkštuosius audinius.
Kai kuriais atvejais gali būti atliekamas ultragarsinis tyrimas, ypač vertinant skystį sąnaryje ar aplinkinių audinių būklę, tačiau jis nėra pagrindinis Disekuojantis osteochondritas diagnostikos metodas. Kraujo tyrimai paprastai nėra būtini, nebent gydytojas įtaria kitą problemą, pavyzdžiui, infekciją, uždegiminę sąnarių ligą ar sisteminę būklę.
Diagnozuojant labai svarbu atskirti šią būklę nuo menisko plyšimo, raiščių pažeidimo, augimo zonų skausmų, sausgyslių perkrovos, sąnario infekcijos, uždegiminių ligų ir kitų kremzlės pažeidimų. Gydymo taktika priklauso ne vien nuo skausmo stiprumo, bet ir nuo pažeidimo vietos, dydžio, fragmento stabilumo, paciento amžiaus ir augimo zonų būklės.
Gydymas parenkamas individualiai. Pagrindiniai klausimai, į kuriuos atsako gydytojas: ar pacientas dar auga, ar fragmentas stabilus, kokio dydžio pažeidimas, kuriame sąnaryje jis yra, ar sąnarys stringa, ar yra laisvas kūnas, kiek laiko tęsiasi simptomai ir kokie paciento fiziniai tikslai.
Vaikams ir paaugliams, kurių augimo zonos dar atviros, o fragmentas stabilus, dažnai pradedama nuo konservatyvaus gydymo. Tai reiškia ne „nieko nedarymą“, o kryptingą sąnario apkrovos sumažinimą, kad kaulas turėtų galimybę gyti. Dažniausiai rekomenduojama laikinai nutraukti sportą, kuris sukelia skausmą, vengti šuolių, bėgimo, staigių krypties keitimų ar metimų, priklausomai nuo pažeisto sąnario.
Kelio pažeidimo atveju kurį laiką gali būti ribojamas krūvis kojai, kartais naudojami ramentai ar įtvaras. Alkūnės atveju ribojami metimo, atramos, gimnastikos pratimai. Čiurnos atveju gali būti taikomas įtvaras, avalynės korekcija, krūvio mažinimas. Gijimo laikotarpis dažnai trunka kelis mėnesius, o sprendimas grįžti į sportą turi būti paremtas ne vien tuo, kad skausmas sumažėjo, bet ir pakartotiniu klinikiniu bei, kai reikia, vaizdiniu įvertinimu.
Kineziterapija yra labai svarbi gydymo dalis. Jos tikslas - atkurti judesių amplitudę, sustiprinti raumenis, pagerinti sąnario kontrolę, pusiausvyrą ir judesių techniką. Kelio atveju daug dėmesio skiriama šlaunies, sėdmenų ir liemens raumenims, čiurnos atveju - pėdos ir blauzdos kontrolei, alkūnės atveju - peties juostos, mentės stabilumui ir metimo biomechanikai. Netinkamai grįžus prie krūvio, simptomai gali atsinaujinti.
Skausmui mažinti trumpą laiką gali būti vartojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, pavyzdžiui, ibuprofenas ar naproksenas, jei jie pacientui tinka. Tačiau šie vaistai neišsprendžia mechaninės problemos ir neturėtų būti naudojami tam, kad būtų galima tęsti skausmą provokuojantį sportą. Ledo aplikacijos po krūvio ir poilsis gali padėti sumažinti tinimą.
Operacinis gydymas svarstomas, jei fragmentas nestabilus, jei yra laisvas kūnas sąnaryje, jei sąnarys stringa ar užsirakina, jei konservatyvus gydymas neveiksmingas, taip pat daugeliui suaugusių pacientų, kurių pažeidimas linkęs gyti prasčiau. Operacijos tikslas - išsaugoti arba atkurti kuo lygesnį sąnario paviršių ir sumažinti būsimos artrozės riziką.
Chirurginės galimybės priklauso nuo situacijos. Jei fragmentas dar tinkamas išsaugoti, gali būti atliekamas jo fiksavimas specialiais varžtais, kaiščiais ar kitomis priemonėmis. Jei fragmentas stabilus, bet kaulas blogai gyja, gali būti atliekamas gręžimas, skatinantis kraujotaką ir gijimą. Jei fragmentas suiręs arba netinkamas fiksuoti, gali būti šalinamas laisvas kūnas, tvarkomas defektas, atliekama mikrofraktūrų procedūra, kremzlės-kaulo transplantacija ar kitos kremzlės atkūrimo technikos.
Po operacijos laukia reabilitacija. Ji dažnai trunka kelis mėnesius ir apima krūvio ribojimą, judesių atgavimą, raumenų stiprinimą, koordinacijos ir sportinių judesių atstatymą. Grįžimas į sportą turi būti laipsniškas. Per anksti pradėtas intensyvus krūvis gali sutrukdyti gijimui net ir po techniškai sėkmingos operacijos.
Gydymo sėkmė priklauso nuo ankstyvos diagnostikos, pažeidimo stabilumo, paciento amžiaus, sąnario vietos ir nuoseklaus rekomendacijų laikymosi. Daug vaikų ir paauglių, ypač nustačius ligą anksti, pasveiksta be operacijos. Suaugusiesiems ar pažengusiais atvejais prognozė atsargesnė, tačiau šiuolaikiniai gydymo metodai dažnai leidžia sumažinti skausmą ir pagerinti funkciją.
Į gydytoją verta kreiptis, jei sąnario skausmas kartojasi po fizinio krūvio, nepraeina per kelias dienas, verčia riboti sportą ar kasdienę veiklą. Ypač svarbu nedelsti, jei skausmas pasireiškia vaikui ar paaugliui, kuris aktyviai sportuoja, nes ankstyvas Disekuojantis osteochondritas dažnai geriau gyja, kol fragmentas dar stabilus.
Planuokite ortopedo traumatologo, sporto medicinos gydytojo ar šeimos gydytojo konsultaciją, jei pastebite pasikartojantį sąnario tinimą, šlubavimą, judesių apribojimą, strigimą, spragsėjimą ar skausmą, kuris didėja didinant krūvį. Jei jau buvo atliktas rentgeno tyrimas, bet simptomai tęsiasi, gali reikėti išsamesnio įvertinimo, dažnai magnetinio rezonanso tomografijos.
Skubiai kreipkitės medicininės pagalbos, jei sąnarys staiga užsirakino ir nebegalite jo normaliai sulenkti ar ištiesti, atsirado ryškus patinimas po traumos, negalite remtis koja, skausmas labai stiprus arba sąnarys akivaizdžiai deformuotas. Taip pat skubi pagalba reikalinga, jei kartu yra karščiavimas, paraudimas, sąnarys karštas, žmogus jaučiasi labai blogai - tokiais atvejais būtina atmesti infekciją ar kitą ūmią būklę.
Jei diagnozė jau nustatyta, į gydytoją reikėtų grįžti pagal sutartą planą, net jei savijauta pagerėjo. Skausmo sumažėjimas ne visada reiškia, kad kaulas ir kremzlė visiškai sugijo. Saugus grįžimas į sportą turėtų būti pagrįstas apžiūra, funkcijos įvertinimu ir, kai reikia, pakartotiniais vaizdiniais tyrimais.
