Diafragmos stemplinės angos išvarža
Diafragmos stemplinės angos išvarža - tai būklė, kai dalis skrandžio pro diafragmos angą pasislenka į krūtinės ertmę. Ji gali nesukelti jokių nusiskundimų, tačiau kai kuriems žmonėms lemia rėmenį, atpylimą, skausmą už krūtinkaulio ar rijimo sutrikimus. Laiku atpažinta Diafragmos stemplinės angos išvarža dažniausiai sėkmingai kontroliuojama gyvenimo būdo priemonėmis, vaistais, o prireikus - chirurginiu gydymu.
Diafragma yra platus raumuo, skiriantis krūtinės ir pilvo ertmes. Per ją eina stemplė - vamzdelis, kuriuo maistas iš burnos patenka į skrandį. Toje vietoje, kur stemplė pereina per diafragmą, yra natūrali anga. Kai ši anga išplatėja arba susilpnėja ją supantys audiniai, dalis skrandžio gali pasislinkti aukštyn, į krūtinės ertmę. Tokia būklė vadinama Diafragmos stemplinės angos išvarža.
Svarbiausia suprasti, kad pati išvarža nėra navikas ir dažniausiai nėra pavojinga gyvybei. Problemos kyla tada, kai pasikeičia normalus stemplės, skrandžio ir diafragmos santykis. Apatinis stemplės raukas, kuris įprastai neleidžia rūgščiam skrandžio turiniui grįžti atgal, gali veikti silpniau. Dėl to dažniau pasireiškia gastroezofaginis refliuksas - rūgšties patekimas į stemplę.
Dažniausia forma yra slankioji Diafragmos stemplinės angos išvarža. Jos metu skrandžio viršutinė dalis ir stemplės perėjimo į skrandį vieta periodiškai pasislenka aukštyn ir žemyn. Ji dažnai susijusi su rėmeniu, atpylimu ir deginimu už krūtinkaulio.
Rečiau pasitaiko paraezofaginė Diafragmos stemplinės angos išvarža. Tuomet stemplės ir skrandžio jungtis gali likti įprastoje vietoje, tačiau dalis skrandžio atsiduria šalia stemplės krūtinės ertmėje. Ši forma svarbi dėl galimos įstrigimo, užsisukimo ar kraujotakos sutrikimo rizikos, todėl jai gydytojai skiria daugiau dėmesio net tada, kai simptomai nėra labai ryškūs.
Ilgą laiką besitęsiantis rūgšties patekimas į stemplę gali sukelti stemplės gleivinės uždegimą, opeles, randėjimą ir stemplės susiaurėjimą. Kai kuriems žmonėms ilgalaikis refliuksas didina Bareto stemplės riziką - tai būklė, kai pakinta stemplės gleivinės ląstelės ir prireikia reguliarios gydytojo priežiūros.
- Rėmuo - deginimo pojūtis už krūtinkaulio, dažniau po valgio, pasilenkus arba atsigulus.
- Rūgštaus ar kartaus turinio atpylimas į burną, ypač naktį arba po gausesnio maisto.
- Spaudimas, maudimas ar deginimas viršutinėje pilvo dalyje ir už krūtinkaulio.
- Dažnas raugėjimas, pilnumo jausmas skrandyje, ankstyvas sotumas.
- Pykinimas, ypač po riebaus, aštraus maisto, kavos ar alkoholio.
- Sunkesnis rijimas arba pojūtis, kad maistas stringa už krūtinkaulio.
- Užkimimas, gerklės perštėjimas, gumulo jausmas gerklėje.
- Lėtinis kosulys, ypač naktį, kai rūgštus turinys dirgina gerklas ar kvėpavimo takus.
- Astmos ar švokštimo paūmėjimas, jei refliuksas dirgina bronchus.
- Nemalonus burnos kvapas, dantų emalio pažeidimai dėl rūgšties poveikio.
- Stiprėjantis arba naujai atsiradęs rijimo sutrikimas.
- Vėmimas su krauju arba juodos, deguto spalvos išmatos.
- Nepaiškinamas svorio kritimas, mažakraujystė, nuolatinis silpnumas.
- Staigus stiprus krūtinės ar viršutinės pilvo dalies skausmas.
- Nuolatinis vėmimas, negalėjimas nuryti skysčių.
Diafragmos stemplinės angos išvarža dažniausiai atsiranda ne dėl vienos priežasties, o dėl kelių veiksnių derinio. Vienas svarbiausių mechanizmų - diafragmos angą ir stemplės bei skrandžio jungtį palaikančių audinių silpnėjimas. Su amžiumi jungiamasis audinys tampa mažiau elastingas, todėl vyresniems žmonėms ši būklė nustatoma dažniau.
Didelę reikšmę turi padidėjęs spaudimas pilvo ertmėje. Jis gali stumti skrandį aukštyn per diafragmos angą. Taip nutinka esant antsvoriui ar nutukimui, nėštumo metu, dažnai keliant sunkius daiktus, ilgai kosint, stipriai stanginantis dėl vidurių užkietėjimo. Kartais simptomai išryškėja po staigaus fizinio krūvio arba po laikotarpio, kai žmogus priauga svorio.
Riziką gali didinti ir įgimtos anatominės ypatybės - kai diafragmos anga nuo gimimo yra platesnė arba audiniai silpnesni. Kai kuriems žmonėms Diafragmos stemplinės angos išvarža nustatoma po traumų ar operacijų, tačiau tai nėra dažniausia priežastis.
Gyvensena taip pat veikia simptomų stiprumą. Riebus ir gausus maistas, vėlyva vakarienė, alkoholis, kava, šokoladas, mėta, aštrūs patiekalai ir gazuoti gėrimai gali atpalaiduoti apatinį stemplės rauką arba skatinti rūgšties gamybą. Rūkymas blogina stemplės apsauginius mechanizmus ir lėtina gleivinės gijimą.
Svarbu pabrėžti: ne kiekvienas žmogus, turintis Diafragmos stemplinės angos išvarža, jaučia simptomus. Kartais ji aptinkama atsitiktinai atliekant tyrimus dėl kitų priežasčių. Gydymo poreikį lemia ne vien išvaržos dydis, bet ir simptomai, refliukso sunkumas, stemplės pažeidimas bei komplikacijų rizika.
Gydytojas pirmiausia išklauso nusiskundimus: kada atsiranda rėmuo, ar simptomai stiprėja atsigulus, po kokio maisto blogėja savijauta, ar yra rijimo sutrikimų, svorio kritimo, kraujavimo požymių. Taip pat įvertinami vartojami vaistai, gretutinės ligos, kūno svoris, rūkymas ir kiti rizikos veiksniai.
Vienas svarbiausių tyrimų yra viršutinė virškinamojo trakto endoskopija, dar vadinama ezofagogastroduodenoskopija. Jos metu plonas lankstus instrumentas su kamera įvedamas per burną, kad gydytojas galėtų apžiūrėti stemplę, skrandį ir dvylikapirštę žarną. Tyrimas padeda įvertinti, ar yra stemplės uždegimas, opelių, susiaurėjimų, Bareto stemplės požymių. Prireikus paimama biopsija - mažas audinio mėginys mikroskopiniam ištyrimui.
Rentgenologinis tyrimas su kontrastine medžiaga, dažniausiai bario suspensija, padeda matyti stemplės ir skrandžio formą bei padėtį rijimo metu. Šis tyrimas ypač naudingas, kai įtariama didesnė arba paraezofaginė Diafragmos stemplinės angos išvarža, taip pat kai yra rijimo sutrikimų.
Stemplės pH metrija gali būti atliekama, kai reikia tiksliai įvertinti rūgšties patekimą į stemplę. Tai ypač svarbu, jei simptomai neaiškūs, endoskopijos radiniai minimalūs arba svarstomas chirurginis gydymas. Stemplės manometrija matuoja stemplės raumenų susitraukimus ir apatinio stemplės rauko funkciją. Ji padeda atskirti kitas rijimo sutrikimų priežastis ir suplanuoti operaciją.
Kompiuterinė tomografija paprastai nėra pirmo pasirinkimo tyrimas, tačiau gali būti reikalinga, jei įtariamos komplikacijos, didelė paraezofaginė išvarža, skrandžio užsisukimas arba kita krūtinės ir pilvo organų patologija. Kraujo tyrimai gali būti atliekami įvertinti mažakraujystę, uždegimo požymius ar bendrą paciento būklę.
Gydymas parenkamas individualiai. Jei Diafragmos stemplinės angos išvarža nesukelia simptomų ir nėra komplikacijų, gali pakakti stebėjimo bei bendrų rekomendacijų. Kai vargina rėmuo ar atpylimas, pirmasis žingsnis dažniausiai yra gyvenimo būdo korekcija ir vaistai.
Labai padeda valgymo įpročių keitimas. Rekomenduojama valgyti mažesnėmis porcijomis, vengti persivalgymo, nevalgyti likus 2-3 valandoms iki miego, po valgio iš karto nesigulti. Jei simptomai ryškūs naktį, verta pakelti lovos galvūgalį 10-15 centimetrų. Vien pagalvės dažnai nepakanka, nes tuomet labiau sulenkiamas liemuo ir spaudimas pilvui gali net padidėti.
Svarbu mažinti kūno svorį, jei yra antsvoris. Net kelių kilogramų sumažėjimas kai kuriems žmonėms pastebimai sumažina refliukso simptomus. Reikėtų vengti aptemptų drabužių ir diržų, kurie spaudžia pilvą. Rekomenduojama mesti rūkyti, riboti alkoholį, stebėti individualiai simptomus provokuojančius produktus.
Vaistai skiriami rūgšties poveikiui sumažinti ir gleivinei gyti. Dažniausiai vartojami protonų siurblio inhibitoriai, pavyzdžiui, omeprazolas, pantoprazolas, ezomeprazolas ar kiti šios grupės vaistai. Jie mažina skrandžio rūgšties gamybą ir padeda gydyti stemplės uždegimą. Kai kuriais atvejais vartojami H2 receptorių blokatoriai, antacidai ar alginatai, kurie sumažina rėmenį ir sudaro apsauginį barjerą nuo atpylimo.
Chirurginis gydymas svarstomas tada, kai simptomai išlieka nepaisant tinkamo gydymo, kai žmogus nenori ar negali ilgai vartoti vaistų, kai yra didelė paraezofaginė Diafragmos stemplinės angos išvarža arba atsiranda komplikacijų. Dažniausiai atliekama laparoskopinė operacija: skrandis grąžinamas į įprastą vietą, susiaurinama diafragmos anga, o iš skrandžio viršutinės dalies suformuojamas rauką sustiprinantis apvyniojimas - fundoplikacija. Kai kuriais atvejais gali būti naudojamos kitos chirurginės technikos.
Po operacijos svarbu laikytis gydytojo nurodymų dėl mitybos, fizinio krūvio ir kontrolinių vizitų. Pirmomis savaitėmis dažnai rekomenduojamas minkštesnis maistas, mažos porcijos, vengti gazuotų gėrimų ir staigaus krūvio. Dauguma pacientų po tinkamai parinkto gydymo jaučiasi geriau, tačiau sprendimas dėl operacijos visada turi būti priimamas įvertinus naudą ir riziką.
Į šeimos gydytoją ar gastroenterologą verta kreiptis, jei rėmuo, rūgšties atpylimas, skausmas už krūtinkaulio ar viršutinėje pilvo dalyje kartojasi dažniau nei kelis kartus per savaitę, trukdo miegui arba verčia nuolat vartoti nereceptinius vaistus. Konsultacija taip pat reikalinga, jei atsiranda rijimo sutrikimų, dažnas kosulys naktį, užkimimas, neaiškus pykinimas ar pilnumo jausmas po nedidelio maisto kiekio.
Skubios medicinos pagalbos reikia, jei atsiranda stiprus, spaudžiantis ar plėšiantis krūtinės skausmas, ypač jei jis plinta į kairę ranką, nugarą, žandikaulį, kartu pasireiškia dusulys, prakaitavimas, silpnumas ar pykinimas. Tokie simptomai gali būti susiję ne tik su virškinamuoju traktu, bet ir su širdies liga, todėl delsti negalima.
Nedelsiant kreipkitės į gydytoją, jei vemiate krauju, pastebite juodas išmatas, sparčiai krenta svoris, sunkėja rijimas, negalite nuryti skysčių, nuolat vemiate arba staiga atsiranda labai stiprus viršutinės pilvo dalies skausmas. Šie požymiai gali rodyti kraujavimą, stemplės susiaurėjimą, skrandžio įstrigimą ar kitą rimtą komplikaciją.
Jei Diafragmos stemplinės angos išvarža jau diagnozuota, kontroliniai vizitai padeda įvertinti, ar gydymas veiksmingas, ar nereikia koreguoti vaistų, ar nėra stemplės gleivinės pažeidimo. Net jei simptomai atrodo įprasti, ilgai trunkantis refliuksas neturėtų būti ignoruojamas.
